MINTYS

Pranas ŽIOGAS

PASIRAŠYKITE ČIA, ČIA IR ČIA


Nuo pat ryto išsiruošiau į žygį. Kitam žmogeliui tai būtų tik paprasta kelionė, bet man, kuriam akiniai nepadeda matyti pasaulio taip, kaip norėčiau, tai tikras žygis su neprognozuojama pradžia, eiga ir pabaiga. Šį kartą nuotykių buvo mažiau nei paprastai ir per pusvalandį baltoji lazdelė atvedė mane iki filialo vadovės kabineto. Nemačiau, kokio pločio buvo pirmininkės šypsena, bet iš balso intonacijos supratau, kad esu čia laukiamas: 

- Kaip gerai, kad užėjote. Juozas susirgo, o man reikia skubiai išsiųsti kelis nurašymo aktus. Įrašysiu jūsų pavardę ir man pasirašysite, - lyg paukštelis ankstų rytelį suokė vadovė. 

Ką gi - jei reikia, tai reikia. Argi sunku pasirašyti? Tiesą sakant, jau senokai neteko raityti parašo, tai bus gerai prisiminti, kaip tai daroma. Juk visai malonu, kad kažkam kažko ir iš manęs reikia. Sakoma, kad duoti maloniau nei imti, tai aš duosiu parašų. Jų prireikė tikrai nemažai. Vienas egzempliorius - išsiųsti į regionų centrą, kitas - savivaldybei, trečias - turėti kabinete, ketvirtas - atsarginis, jei išsiųstas laiškas paklystų. Tų aktų būta ne vienas ir ne du. Net ranka pailso, bet pirmininkė prisiminė, jog esu dar nepasirašęs į nario mokesčio žiniaraštį. Vos padėjau rašymo priemonę, išgirdau pirmininkės balsą: 

- Oi, prisiminiau! Aną sykį, kai dalijome labdarą, paėmei batų raištelius. Kur tas aprūpinimo drabužiais ir avalyne sąrašas? 

Man jau ir burna išdžiūvo. Netyčia apie tai prasitariau balsu. Nedelsiant buvo pasiūlyta stiklinė vandens, ir tas veiksmas įvardintas kaip maitinimo organizavimas. Vėl prireikė parašų dar ir už kasdienių įgūdžių mokymo paslaugą, nes vandenį iš grafino teko įsipilti pačiam. Pradėjau jaustis ne visai jaukiai ir lyg tarp kitko užsiminiau, kad jau ilgokai čia užsibuvau. Pirmininkė žvilgtelėjo į laikrodį, pasakė, kad svečiuojuosi pusvalandį ir šį savo pastebėjimą įrašė kaip informacijos teikimą. Po parašų serijos užsimaniau į tualetą. Ten kiek lengviau atsipučiau, pailsėjau, bet vos tik išėjau, paslaugioji darbuotoja jau laukė manęs prie durų su keliais žurnalais. Pasitikslinusi, kokio dydžio reikalus tvarkiausi tualete, ar naudojausi tualetiniu popieriumi, oro gaivikliu, muilu ir pan., kažko prirašė ir liepė pasirašyti "čia, čia ir čia". 

Tvirtai nusprendžiau čia nė minutėlės ilgiau neužsibūti. Kai apie tai kaip galima mandagiau pasakiau, pirmininkė žvilgtelėjusi pro langą informavo mane, kad lauke ėmė stipriai lyti, todėl patartų keliauti į namus taksi. Tas patarimas vadinosi konsultavimu ir grąžino mane prie parašų akcijos tęsimo. Iškvietusi taksi, mano geradarė ir globėja įrašė tai kaip transporto organizavimo paslaugą ir vėl įkišo į rankas plunksnakotį. Man visai susisuko galva. Ėmiau grabaliotis baltosios lazdelės, bet jos netoliese rasti nepavyko. Pirmininkė pasitaikė nepaprastai geros širdies. Ji padėjo surasti lazdelę ir atidžiai stebėjo, kaip ją išlankstau, kad būtų tinkama keliauti, tada išsitraukė dar vieną žurnalą ir užfiksavo mokymą naudotis techninės pagalbos priemonėmis. Negalvokite, kad tai jau buvo mano paskutinis autografas. Atsisveikinant dar teko pasirašyti už suteiktą palydovo paslaugą, nes buvau draugiškai palydėtas iki durų rankenos. 

Laukdamas taksi užjaučiamai galvojau apie filialo vadovę. Argi įmanoma ramiai, iš širdies bendrauti, įsijausti į lankytojo problemas, rūpesčius ar kartu pasidžiaugti sėkmėmis, jei reikia galvoti, ar tik nepamiršai kur kokio popierėlio pakišti po pasirašančia ranka? Kas iš tiesų svarbiau - popierius ar žmogus? Biurokratija, kaip koks virusas, vis labiau braunasi į tas veiklos sritis, kur žmogiškumas, dėmesys, atjauta, besąlygiška pagalba ir abipusis supratimas negali būti skiedžiamas "popierinių žiurkių" išgalvotais reikalavimais. Kuo daugiau popierių, tuo mažiau tikro žmogaus. Paisydamos visokiausių reikalavimų bendruomeninės organizacijos praranda arba iškreipia savo tikrąją paskirtį - argi dėl to jos susikūrė? 

Kai taksi vairuotojas ištiesė aplanką ir paprašė pasirašyti, net krūptelėjau. Matydamas mano reakciją, vairuotojas nuramino, jog tai tik patvirtinimas, kad buvau tinkamai aptarnautas ir neturiu jokių priekaištų. Jų bendrovė šį mėnesį vykdo tokią akciją, tad vairuotojai priversti rinkti klientų parašus. 

Mano laiptinėje gyvena visai neprasto "kalibro" vieniša kaimynė, pas kurią visai smagu užsukti ir pasidalinti mintimis bei jausmais. Nedvejodamas spustelėjau durų skambučio mygtuką ir šį kartą, norėdamas pasiguosti. Vos tik žvalioji kaimynė atvėrė duris, plačiai išskėčiau rankas, ketindamas tvirtai, o kartu ir švelniai apkabinti, bet moterėlė pasitraukė atatupsta. Netrukus sulaukiau paaiškinimo. Ji kažkuriame labai spalvotame žurnale prisiskaitė, kad kažkurioje JAV valstijoje vyrai, norėdami paliesti moterį, privalo gauti jos raštišką sutikimą. Kiekvieną dalį liečiant, reikia atskiro sutikimo jau nekalbant apie pabučiavimą ar dar ką nors! Ta idėja ją sužavėjusi ir ateityje ji nutarė laikytis principingai, nes esanti ne prastesnė už tas "amerikonkas". Man nusviro rankos tiesiogine ir perkeltine prasme, pradingo ir noras dalintis mintimis, o ypač jausmais! 

Sunkiai lipau laiptais aukštyn. Mane persmelkė bloga nuojauta. Kiekvieną kartą, kai įeinu pro duris, prie manęs pribėga mano vienintelis ištikimas draugas - šunelis Amsis, dantyse nešdamas mano šlepetes. Nejaugi ir jis už paslaugą pareikalaus iš manęs ne tik įprasto kaulo, bet dar ir parašo? 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]