MUMS RAŠO

Diana RAUDONIENĖ

ESTŲ VIEŠNAGĖ LIETUVOJE

"Nėra nė vienos geros jachtų prieplaukos pietinėse jūrose, kurioje nebūtų bent dviejų įdegusių, jūros druska nupudruotų baltaplaukių estų", - šią E. Hemingvėjaus citatą iš romano "Turėti ir neturėti", kiek "patobulinę" (gera jachtų prieplauka pietinėse jūrose tampa uostu bet kurioje pasaulio vietoje), su pasididžiavimu estai kartoja, norėdami pabrėžti savo tautiečiams būdingą kelionių pomėgį. 

Kad kelionės yra pomėgis ir aistra ne tik regintiems estams, patvirtina jau ne pirmą kartą Lietuvoje viešintis estų istorikas Aldo Kals, pirmą balandžio savaitę keletui dienų į Vilnių atvykęs su žmona Mall ir juos lydinčia Rita Puidet, Estijos evangelikų liuteronų bažnyčios laikraščio "Estijos bažnyčia" ("Eesti kirik") redaktore. Vizito tikslas - aplankyti pirmąją Lietuvos sostinę Kernavę, pasivaikščioti tose vietose, kuriose kadaise klestėjo viduramžių miestas. "Esame buvę senojoje Švedijos sostinėje Sigtunoje, o štai dabar aplankėme Kernavę", - kalbėjo Aldo, mums žingsniuojant taku tarp Kernavės piliakalnių. Iš vakaro iškritęs sniegas puria antklode dengė viską aplinkui - vaizdingą Pajautos slėnį, piliakalnių šlaitus, laiptelius, vedančius į aikšteles jų viršuje. Kopti apsnigtais laipteliais buvo nesaugu, todėl teko tik pasivaikščioti tarp piliakalnių. 

Sniegas prieš Velykas buvo kiek netikėtas, tad Vilniaus autobusų stotyje pasitikusi bičiulius iš karto juokais paklausiau, kodėl jie su savimi iš Estijos atsivežė ir jį. Keliauti mėgstantiems estams kelionių sezonas tęsiasi apskritus metus, todėl ir permainingo pavasario staigmenos negadina nuotaikos. "Dar nė karto prastas oras nesutrukdė mums aplankyti vietų, pasirinktų kelionės tikslu", - patvirtino Aldo, vadovaujantis keliautojus vienijančiam sveikatos klubui. Praėjusių metų pavasarį suplanuotą išvyką prie "verdančio" Tuhalos raganų šulinio Estijoje, Harju apskrityje, privertė atidėti ne oro sąlygos, o smarkiai pablogėjusi Mall akių būklė ir viena po kitos sekusios operacijos. Tai - vienintelė man žinoma iš anksto kruopščiai suplanuota ir vėliau netikėtai atidėta sveikatos klubo narių kelionė. Kad kelionės yra kruopščiai planuojamos, galiu paliudyti - 2010 metų pavasarį turėjau progą kartu dalyvauti išvykoje į Seto etnografinį muziejų. 

Klubo veiklą nesunku sekti - visi įvykiai nuo klubo susikūrimo 1998 metais yra kruopščiai fiksuojami vadovo, tad versdama Aldo sudaryto leidinio "Puslapiai iš Estijos aklųjų istorijos" penktąją dalį, galiu susipažinti su visomis klubo narių iki 2010 metų aplankytomis vietomis. 

Sveikatos klubas, kuriam priklauso nepailstantys keliautojai, yra Tartu žmonių su regėjimo negalia tobulinimosi centro dalis. 1996 m. įsteigtame centre be sveikatos klubo, dar veikia trys - paskaitų, esperanto ir akademinis - klubai bei dvi - kompiuterių ir Biblijos - mokyklos. Į sveikatos klubo veiklą įeina paprastai kas mėnesį organizuojami žygiai pėsčiomis - nuo klubo veiklos pradžios 1998 m. pavasarį iki 2010 metų pabaigos tokių žygių buvo suorganizuota 93. Kiekvieną vasarą klubo nariai keliauja į mokomąją pažintinę kelionę, nuo 2002 m. pavasario kasmet rengia Sveikatos dieną, klausosi paskaitų, kurias skaito žinomi medicinos srities lektoriai, taip pat reguliariai lanko baseiną Tartu vandens parke "Aura". Paskaitų klube skaitomos paskaitos apima tokias sritis, kaip istorija, geografija, psichologija ir kt. Tarp klubo narių ypač populiari kelionių tema - mielai klausomasi svečių šalių aprašymų ir kelionių įspūdžių. Tokiu būdu "apkeliauta" beveik pusė pasaulio. Esperanto klube nariai skaito knygas esperanto kalba bei prenumeruojamus žurnalus brailio raštu - Japonijoje leidžiamą "La Fratoj" ir Čekijoje leidžiamą "Esperanta Ligilo". Šio klubo nariai taip pat dalyvauja Tartu esperanto klubo ir Estijos esperantininkų sąjungos veikloje. Akademinis klubas jungia Estijos Tartu Emajoe mokyklos absolventus, turinčius aukštąjį išsilavinimą, - į klubą susirenkama pasidalinti pasiekimais akademinėje veikloje bei rūpesčiais, susijusiais su šia veikla. Aktyvus šio klubo narys, be abejo, yra Aldo Kals, Tartu universitete parengęs ir apgynęs disertaciją "Švietimo vaidmuo Estijos žmonių su regėjimo negalia integracijos istorijoje". 

Estijos aklųjų istorija yra ta sritis, kuriai Aldo yra paskyręs visą savo aktyvų gyvenimą. 1988 metais pasirodžiusi monografija "Talino aklųjų mokykla 1883-1914 m." buvo pirma Estijos aklųjų švietimo istorijai skirtos trilogijos dalis. 1995 m. sekė antra dalis - "Tartu aklųjų mokyklos 1922-1945 m." Trilogiją užbaigs ateinančiais metais planuojama išleisti "Tartu Emajoe mokykla 1947-2012 metais." 2013 metų pabaigoje Estijoje bus minimas aklųjų mokyklos įsteigimo 130 metų jubiliejus. Šiai žymiai datai ir skirta trečioji trilogijos dalis. Trumpą knygos santrauką bus galima perskaityti ir lietuviškai - knygos pabaigoje santraukos esperanto, anglų, lietuvių, latvių, vokiečių, suomių ir rusų kalbomis. Be šios trilogijos, Aldo Kals yra parengęs biografinių darbų seriją "Puslapiai iš Estijos aklųjų istorijos", kurioje skelbiamos žymių Estijos aklųjų biografijos. Serijos dalys išleidžiamos kas penkeri metai, 2011 m. pasirodžiusi dalis yra jau penktoji. Šalia didesnės ir mažesnės apimties brošiūrų bei leidinių, tokių kaip "Estijos aklųjų muziejaus valdyba 1980-1995" ar "15 metų neformalaus švietimo darbo Estijos aklųjų muziejuje 1987-2002", būtina paminėti solidžią 2008 m. išleistą monografiją "Tartu aklieji solistai 1938-1972". 

Viešėdamas Vilniuje, estų istorikas nepraleido progos aplankyti lietuvių kolegos. Aldo Kalsą su Valentinu Vytautu Toločka sieja mažiausiai du dalykai - aklųjų istorija ir esperanto kalba. Komentuodamas susitikimą, Aldo negailėjo pagyrimų mūsų istorikui. Jo žodžiais tariant, Valentinas Vytautas Toločka yra aukščiausios klasės mokslininkas, tikras Lietuvos aklųjų istorijos Herodotas. Nėra ko slėpti - tikrai smagu buvo tai girdėti. 

Patyrusių keliautojų gidu būti - malonus užsiėmimas. Be Kernavės ir vizito pas gerbiamą Valentiną Vytautą, suspėjome pasivaikščioti Gedimino prospektu Vilniuje ir "patikrinti", kaip jis pritaikytas pėstiesiems su regėjimo negalia. Nužingsniavę iki Seimo rūmų, apžiūrėjome Sausio 13-osios memorialą. Vėliau, turėdami laiko, nusileidome laipteliais šalia Žvėryno tilto prie Neries upės, aptarėme po tiltu kabančią skulptūrą - Kunoto Vildžiūno "Laivą-pusmėnulį", palyginome Neries ir Emajoe upės pločius tose vietose, kur jos teka per miestą: pirmoji - Vilniuje, antroji - Tartu. Tą pačią dieną Užupyje dar skaitėme Užupio respublikos konstituciją, o vakare, kaip ir pridera tikriems krikščionims Didįjį Penktadienį, susikaupę išklausėme mišias Šv. Onos bažnyčioje. Tai - visai nemažai, ką galima nuveikti per porą dienų.