JUBILIEJAI

GALIU ATSAKYTI TEIGIAMAI

Gimė 1952 metų gegužės 25 dieną Šilutės rajono Pagėgių kaime, mokytojos ir teisininko šeimoje. Vidurinę baigė Kelmėje. 1984-1989 metais - Lietuvos aklųjų draugijos Kelmės rajono organizacijos pirmininkas. 1985 metais įteiktas Žemės ūkio akademijos diplomas. 1992-2004 metais vadovavo LASS Šiaulių įmonei. Nuo 1999 metų - Lietuvos socialdemokratų partijos narys. Matyt, kad jau atspėjote - tai toliausiai politikos keliu nuėjęs mūsų šalies neregys, Lietuvos Respublikos Seimo narys Edvardas Žakaris. Šešiasdešimtojo gimtadienio proga jis maloniai sutiko atsakyti į "Mūsų žodžio" klausimus. Seimūną "kamantinėjo" žurnalo vyriausiasis redaktorius Vytautas Gendvilas.  

Vytautas Gendvilas. Kas gyvenime padarė didesnę įtaką - juristas tėvas ar mokytoja mama? 

Edvardas Žakaris. Ko gero, mama. Ji pradžioje dirbo pradinių klasių, vėliau - lietuvių kalbos mokytoja. Pedagoginę veiklą baigė būdama mokyklos direktoriaus pavaduotoja.  

V. G. Darbinę veiklą pradėjote nuo mokytojo profesijos. Kaip tai atsitiko?  

E. Ž. Dar besimokant mokykloje pradėjo silpti regėjimas. Baigus mokyklą tolesnio mokslo reikėjo siekti neakivaizdžiai. Reikėjo ir darbo. Todėl, baigęs vidurinę, pradėjau Kelmėje dirbti mokytoju. Dirbau su pailgintos dienos grupės vaikais. Vaikai vienoje grupėje įvairaus amžiaus - nuo pradinukų iki aštuntokų. Mokiau visko po truputį, padėdavau vaikams ruošti pamokas.  

V. G. Kada netekote regėjimo? 

E. Ž. Mano neregystės priežasčių gydytojai taip ir nenustatė. Vienos akies regėjimo netekau, kai buvau vienuolikos metų: akis "aptemo" besėdint klasėje per pamoką. Kita akis pradėjo silpti baigiamosiose klasėse. Ir taip silpo keliolika metų. Mano neregystė nėra kokia nors akių liga. Ji - kažkokių kitų priežasčių pasekmė. Tačiau kokios tos priežastys - gydytojai taip ir nenustatė, nors tais laikais apvažiavau visas įmanomas gydymo įstaigas buvusioje Tarybų Sąjungoje.  

V. G. Tai gal esate įdomus atvejis mokslui?  

E. Ž. Matyt, neįdomus, nes taip nieko ir nenustatė.  

V. G. Nuo tarnavimo tarybinėje armijoje išsisukinėti nereikėjo. Kodėl tada stojote į tuometinę Žemės ūkio akademiją?  

E. Ž. Na, gal tuo metu tai buvo madinga aukštoji mokykla. Esu tų laikų naujos specialybės - ekonomistų organizatorių - pirmosios laidos absolventas. Dabar į profesijų, specialybių pavadinimus žiūrime atlaidžiau. Tada į šiuos dalykus žvelgta rimčiau. Studijų metu žadėta, kad galėsime dirbti ne tik ekonomistais, bet ir vadovais. O vadovais galėsime dirbti visur. Beje, ir studijavome ilgiau nei visi kiti - penkerius su puse metų.  

V. G. Ar tiesa, kad, baigęs studijas, Vilniuje dirbote vaisių ir daržovių bazėje?  

E. Ž. Akys bestudijuojant silpo vis labiau. Gydytojai patarė tausoti regėjimą: kuo mažiau skaityti, kuo mažiau žiūrėti kino filmų. Daug giminaičių gyveno Vilniuje, todėl panorau persikelti į sostinę. Jaunystėje ir Vilnius patiko. Dabar to nepasakyčiau. Visiems sakau, kad Vilniuje reikia gimti arba į jį atvažiuoti jaunam, - tada šis miestas patiks.  

V. G. Kodėl nelikote? Vilnius nepatiko ar "neužsikabinote"?  

E. Ž. Didžiausią įtaką padarė akys. Nuolat kamavo uždegimai. O juos reikėjo gydyti. Kai tik gydymas - pusantro mėnesio ligoninėje. O tų uždegimų per metus - keli. Tokiomis aplinkybėmis ilgai nepadirbsi. Beje, nemaloniausi prisiminimai iš vaikystės - Naujieji metai ligoninėse. Kai tik Naujieji - aš ligoninėje.  

V. G. Kada tapote tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos nariu?  

E. Ž. Kai gyvenau Vilniuje, ryšio su draugija nebuvo. Regėjimo netekimą pagreitino katarakta. Netekęs regėjimo apie metus nenorėjau su niekuo bendrauti, nieko girdėti, nieko regėti. Tėvas bandė užsiminti apie aklųjų organizaciją, bet aš nenorėjau nė klausyti. Drausdavau tėvams apie tai net užsiminti. Taigi, mano akys užgeso anksčiau, nei įstojau į draugiją.  

V. G. Ar tapęs Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariu žmogus susitaiko su mintimi, kad jo akys nepagydomos?  

E. Ž. Ne. Nemanau. Netekęs regėjimo, regis, nenorėjau nieko. Buvo apėmusi panika. Kiekvienam tai individualu, tačiau turi praeiti kažkiek laiko, kad susitartum pats su savimi. Akių šviesos ieškojau, kai jau buvau sąjungos narys. Jei operacijos mano akims būtų darytos šiek tiek anksčiau, gal dabar kažkiek ir matyčiau. Šiandien likęs tik šviesos jutimas.  

V. G. Kas išjudino iš sąstingio - žmonės, laikas?  

E. Ž. Ko gero, laikas. Tėvai, kartą kitą bandę kalbėti apie stojimą į aklųjų organizaciją, gavę mano atkirtį, prie šios temos nebegrįžo.  

V. G. Kaip patekote į Aklųjų ir silpnaregių sąjungą?  

E. Ž. Detalių neprisimenu. Tačiau, manau, kad ryšio aklųjų organizacija pradėjo ieškoti per tėvą. Atvažiavo šiauliečių delegacija, bet manęs namie tuo metu nerado. Atvažiavo Juozas Dzidolikas su moterų kompanija ir per tėvus pasiūlė įsijungti į organizacijos veiklą. Tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos Kelmės rajono filiale apie metus nebuvo pirmininko. Jei gerai prisimenu, gegužės 14 dieną buvau priimtas į organizaciją, o gegužės 15-ąją - paskirtas Kelmės rajono filialo pirmininku.  

V. G. Žaibiška karjera?  

E. Ž. Taip, taip, per vieną dieną. Kelmėje dirbau penkerius metus. Po to pakvietė dirbti į Šiaulius. 1989 metų vasario pradžioje tapau tuometinio LAD Šiaulių gamybinio mokymo kombinato direktoriaus pavaduotoju, o po kelių dienų tapau dar ir LAD Šiaulių tarprajoninės valdybos pirmininku.  

V. G. Kas paskatino ir kodėl stojote į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą?  

E. Ž. Paskatino stoti buvęs LASS Šiaulių įmonės direktorius Tomas Giniotis. Mano giminėje visi gerai mato, tad su neregių gyvenimu beveik nebuvau susipažinęs. Todėl ir buvau paragintas studijuoti tiflopedagogiką. Tada kaip tik buvo formuojamas jau vieną aukštąją mokyklą baigusiųjų kursas. Įstojau ir aš.  

V. G. Baigėte Žemės ūkio akademiją. Tai esate ekonomistas ar organizatorius? 

E. Ž. Konkrečiai negaliu šių specialybių išskirti. Manau, kad yra visko po truputį.  

V. G. Kada kilo mintis imtis politikos?  

E. Ž. 1990 metais Sąjūdžio vėjų veikiamuose rinkimuose dalyvavau Šiauliuose kaip Pramonininkų asociacijos atstovas. Buvau išrinktas į Šiaulių vietos valdžią kaip nepartinis pramonininkų atstovas. Per šią penkerių metų kadenciją ir pradėjo mieste reikštis politinis gyvenimas. Viena partija, kita partija, trečia partija... Man tie politikavimai pradėjo nepatikti. Kiek esu politikoje, tai, mano galva, ta pati pradžia ir buvo pati geriausia, žmonės darbščiausi, nes tada niekas dar neturėjo "kažkokių" įsipareigojimų ir viską darė Lietuvai. Dėl visko buvo galima susitarti. Stoti į savo gretas agitavo ir vieni, ir kiti, tačiau sakiau, kad politinis gyvenimas man neįdomus. Vėliau pamačiau, kad nepartiniam žmogui patekti pas kažką ir išspręsti problemą darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tapo akivaizdu: jei nori ką padaryti, turi ir pats būti politikoje.  

V. G. Kodėl socialdemokratai?  

E. Ž. Gal tai yra iš tėvų atėję. Visada įdomesni paprastų žmonių reikalai. Niekada nesukau galvos dėl didelio verslo, kapitalo. Buvo žinoma ir Europos socialdemokratinių partijų patirtis. Aišku, įtakos turėjo ir tuometinių partijų lyderiai. Mane į partiją priėmė Vytenis Andriukaitis. Tuo metu jis man atrodė vienas tinkamiausių kokios nors politinės jėgos vadovų. Į tuometinę socialdemokratų partiją įstojau 1999 metų rugsėjo mėnesį. Šiauliuose buvau devynioliktas. 2000 metais buvau išrinktas į Šiaulių miesto savivaldybės tarybą. 2004 metais išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą.  

V. G. Ar politikoje fizinė regėjimo stoka labai trukdo?  

E. Ž. Netrukdo, bet darbą apsunkina. Bėda ta, kad daugiau turi remtis ir pasikliauti kitais žmonėmis. Esi labiau priklausomas nuo kitų net ir finansine prasme. Seimo nariai turi padėjėjus. Tačiau mano padėjėjai turi daug daugiau darbo nei kitų seimūnų. Norėdamas dirbti savarankiškai, turi labai gerai dirbti su kompiuteriu, turėti labai gerą atmintį ir orientaciją. Didelė problema yra ir Seime naudojami liečiamieji ekranai. Yra ir su mobilumu susijusių problemų. Seime orientuojuosi gerai. Tačiau savo apygardoje galiu padaryti mažiau, nes negaliu pats su mašina nuvažiuoti ten, kur manęs laukia rinkėjai. Talkininkų turiu, tačiau dažniausiai į Šiaulius vykstu autobusu. O tai visai kiti greičiai, visai kitaip panaudojamas laikas. Padarau viską, ką noriu padaryti, tačiau per ilgesnį laiką, nei tai padaryčiau gerai matydamas.  

V. G. Seime dalyvaujate Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto darbe. Kam teikiate pirmenybę?  

E. Ž. Ko gero, daugiausia rūpinuosi ir daugiausia dėmesio skiriu švietimui. O ir Šiauliuose daug bendrauju su švietimo darbuotojais, lankausi mokyklose ir vaikų darželiuose. O sprendžiant žmonių reikalus - dažniausios socialinės problemos.  

V. G. Ar dirbdamas politinį darbą dažnai bendraujate su neregiais?  

E. Ž. Šiauliuose aklieji ir silpnaregiai su manimi bendrauja, kreipiasi įvairiais klausimais. Lankausi Šiaulių aklųjų ir silpnaregių bendruomenės renginiuose. Ryšiai nenutrūkę ir susitinkame gana dažnai.  

V. G. Jūsų anketoje nurodyta, kad mokate rusų kalbą. Ar Seime užtenka tik lietuvių ir rusų kalbų?  

E. Ž. Jei tik supranti, ką konkrečia kalba žmogus sako, rašyti, kad tą kalbą moki, - pernelyg drąsu. Užrašiau tą kalbą, kuria susikalbėti galiu laisvai. Jei užsimezgus rimtesniam pokalbiui su užsieniečiu prireikia vertėjo, tai kam tada reikalinga ta "pusinė" tiesa?  

V. G. Seimo narius žiniasklaida kaltina "turizmu". Ar būdamas Seime daug pakeliavote?  

E. Ž. Vieną kartą buvau Briuselyje, ir tai ne už Seimo pinigus, o europarlamentaro Rolando Pavilionio kvietimu 2004 metais. Daugiau niekur už mokesčių mokėtojų pinigus per dvi kadencijas nebuvau. Taigi "turistų" grupei nepriklausau.  

V. G. Ar lieka laiko rimtam darbui visuomeninėse organizacijose? Gal tai daugiau garbės reikalas?  

E. Ž. Dirbu pagal reikalą. Jei yra problemų, sprendžiame. Tuščioms kalboms ir betiksliams posėdžiams laiko nelieka.  

V. G. Gal galite pasakyti, ką nuveiksite iki 75-ojo gimtadienio?  

E. Ž. Taip toli neplanuoju. Artimiausiuose planuose - rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą. Sistemingai dirbau, kad juose dalyvaučiau. Dabar matysime, kaip viskas bus. Jei nebūsiu išrinktas į Seimą, tikiuosi grįžti į LASS Šiaulių įmonę "Aksida", kur ir dirbau prieš rinkimus į Seimą. Be darbo sėdėti nesinori.  

V. G. Vilniuje likti nebandysite?  

E. Ž. Visam laikui - ne. Per ilgai gyvenau Šiauliuose, kad juos keisčiau į Vilnių. Ten pažįstama ir aplinka, ir žmonės. Šiauliuose esu gerokai savarankiškesnis. Gyvenimo varomoji jėga yra problemos. Tik jas spręsdami judame į priekį. Tačiau ir amžius daro savo.  

V. G. Kad liktumėte Vilniuje, šiauliečiai turėtų pridaryti daugybę problemų? 

E. Ž. Manau, kad tai neįmanoma (juokiasi). 

V. G. Kaip praleidžiate laisvalaikį?  

E. Ž. Laisvo laiko beveik nelieka. O ir pareini namo dažnai toks "išgręžtas", kad būna smagu tiesiog nieko nedaryti ir pabūti ramybėje.  

V. G. Turite patirties - ką galėtumėte patarti regėjimo netekusiam ir dar su tuo neapsipratusiam žmogui? Pats su neregyste susitaikėte per metus.  

E. Ž. Oi, ne. Po metų supratau štai ką - namie visą gyvenimą sėdėti negalima. Vėliau kilo noras įrodyti - bent jau sau - nesi visiškas niekas, ir tu kažką gali. Nežinau, ar su neregyste esu visiškai susitaikęs. Emocijų ir dabar netrūksta. Kelis mėnesius jos kaupiasi, po to sprogsta. Ir vėl kaupiasi. O tų emocijų dažnai atsiranda ir iš nieko: jautriai reaguoji dėl savo elgesio viešoje vietoje, atrodo, kad visi tave stebi, nors tuo metu gal niekas į tave net nežiūri. Kartais susikaupia nemeilė sau.  

V. G. Tai kaip su tuo patarimu?  

E. Ž. Tai labai sudėtinga. Neįsivaizduoju... Labai priklauso nuo amžiaus, nuo aplinkybių. Šiai bėdai, manau, reikėtų ruoštis iš anksto. Bet kaip tas "iš anksto" turėtų atrodyti - nežinau.  

V. G. Ar būdamas šešiasdešimties jaučiatės laimingas?  

E. Ž. Man labai patiko šiauliečio dailininko Viliaus Purono mintis. Šiaulių miesto taryboje mes buvome "suolo kaimynai". Aš esu paklausęs, ar jam niekada nebuvę blogai, nes jis visada linksmas, optimistiškai nusiteikęs. Jis pasakė - yra žmonių, kuriems pasisekė mažiau. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie nevaikšto. Tu gali žingsnį žengti - štai jau ir yra priežastis džiaugtis. Kai jaučiuosi prastai, šią mintį prisimenu. Aš manau, kad į klausimą galiu atsakyti teigiamai.  

V. G. Ačiū už pokalbį.