MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

RAUDONKEPURIŲ MALŪNŲ KARALYSTĖJE


Sunku dabar būtų pasakyti, kada atėjo mintis parašyti apie aklą turkų dailininką Esrefą Armaganą. Gal tada, kai perskaičiau P. Pikaso mintį, kad "tapyba yra aklo žmogaus profesija: jis tapo ne tai, ką mato, o tai, ką jaučia", gal tokiam esė pastūmėjo dar viena garsaus menininko mintis: "Jei būtų viena tiesa, argi galėtum tapyti šimtus drobių ta pačia tema?" Gal tiesiog per ilgai neužsimiršo Esrefo pirmąkart pamatyti paveikslai - įspūdis toks, lyg jis nori tave parsivesti į pačią savo vaikystės, gal net kūdikystės pradžią, kur suka paukštiškus sparnus trys raudonkepuriai malūnai, o aplink juos - skaidruma, lyg būtų prikrėsta baltamilčių, kur įkvėptai smuikuoja didžiulis delfinas, o trys mažesni jo klausosi (gal dainuoja?), kur krenta ir putoja smagus krioklys, plazdena drugeliai, nardo žuvys. Gal patikėjau dailininko rankomis, kai vienoje vaizdo juostoje pamačiau, kaip jautriai jos slysta popieriumi, lyg tas popierius turėtų ne paviršių, o gelmę ir ten, toje gelmėje, būtų galima apčiuopti formas, pirštų galiukais prisišaukti spalvas. Gal geriau jo meną supratau stebėdama didelės skrybėlės šešėlyje išnyrantį ramų veidą, kuriame juodais akiniais pridengtos akys - jokia netektis, nes tą pačią akimirką, kai tik žmogus susidraugauja su kūryba, dvasingumas visoje jo esybėje susidraugauja su oriu ir sunkiai nusakomu išskirtinumu - matyt, kūryba yra ta patirtis, kuri žmogaus asmenybei suteikia auksinės prabos ženklą. Panorau reginčio žmogaus akimis pažvelgti į vieną kitą paveikslą to, kuris drąsiai ir užtikrintai ateina iš visiškos tamsos. 

Štai kad ir Esrefo Armagano tapytas arbatinukas. Koks jis panašus į moters veidą: juodų plaukų kuokštelis, akys, raudona burna. Rusvas dangtis su juodais taškeliukais - lyg skrybėlė, ąselės - lyg ausys su mažučiukais auskarais. Mėlynas linksmas veidas alyviniame fone juokiasi, ažūriški taškeliukai arbatinuko apačioje primena karolius ant moters kaklo. Dvelkia vaikyste, ramia atsipalaidavimo valanda, kai laikas sustoja, kai tėra tik ta į visus sklindanti arbatos ir oro šiluma, palaimos amžinybė. Keista: linksmai nutapytas daiktas, bet ta arbatinuko-veido šypsena sukelia begales asociacijų, prisiminimų.  

Pamenu vieną moterį, pirmąkart nuvežusią vaikus į Paryžių, jos stebėjimąsi: "Ko tik jie ten neprisižiūrėjo! O žinote, ką parsivežė į Lietuvą? Ogi arbatinuką! Ant dangtelio - drugeliai, šonuose - meškiukai, prancūziškas užrašas apie vasaros saldumą. Vaikai paaiškino, kad arbatinukas kaip saulutė - visas geltonas." Ir Esrefo Armagano arbatinukas primena ne tik moterį, bet ir saulę. Tokios saulės su plačiausiomis šypsenomis piešiamos vaikystėje, kai pasaulis dar nebūna virtęs duženomis, kai nereikia jų klijuoti - jis vientisas ir vienas, jis laimingas ir nepraradęs savo tobulos formos, jis juokiasi. Išgyventi tokią palaimą aklam - ypatingos akimirkos. Ypač senstant.  

Nemažai metų išdirbau su aklu redaktoriumi ir galiu patvirtinti: tokią būseną, kokią stengiamasi perteikti mėlynojo arbatinuko šypsniu, A. Venckevičius patirdavo pajutęs lange lyg gėlę išsiskleidžiant saulę. Štai kaip jo paties esė "Daiktai švyti - regimų vis tiek nėra" nusakytas tas pojūtis: "Aš saule visada džiaugiuosi, nes ji man skleidžia ne vien šilumą, bet ir šviesą. Taip buvo anksčiau, taip ir dabar tebėra. Šitą dalyką pats nesunkiai ištyriau. Kai veidu į ją atsisuku, tarytum žiūrėčiau, - ji man ir šviečia, ir šildo, o kai atsuku skruostą, tai jaučiu tik šilumą, - skirtumas didelis. Neaštri, neskaisti saulės šviesa mane bematant verčia šypsotis, o skaisti - nusigręžti, tarytum akintų. Ne, aš pačios saulės nei kaip apskritimo, nei kokiu kitu pavidalu nematau. Ji man - skaistus šilumos ir šviesos šaltinis, kartais akinantis ir truputį, o gal vos vos - gelsvas".  

Turkija - saulės šalis. Esrefo tapybą ta saulė persmelkusi visą. Vaikiškai patikliu šypsniu išsklaidydama šešėlius ji kyla ir iš mėlynojo arbatinuko. Sugretinau du kuriančius aklus žmones: vienas - rašantis, kitas - tapantis. Abu gręžiasi į šviesą, ją jaučia, mato, skleidžia savo kūryboje. P. Pikaso yra ironizavęs: "Kai kurie tapytojai saulę paverčia geltona dėme, kiti paverčia geltoną dėmę saule." Yra dar ir kitokia dėmė - juoda nereginčių akių dėmė, kuria kaip antspaudu gali paženklinti visą savo lemtį aklasis. Perfrazavus Pikaso, jei toje akloje dėmėje pateka saulė, tai ji - kaip niekad gyva ir tikra. Tada gali išdidžiai kaip Esrefas Armaganas pasakyti: "Niekas manęs negali pavadinti aklu. Aš galiu kur kas daugiau pamatyti savo pirštais, nei daugelis reginčių žmonių - savo akimis." 

Armagano paveiksluose netrūksta ir žuvų. Gražiausia man jų trijulė: baltoji juodapelekė, geltonoji raudonpelekė ir raudonoji baltapelekė. Visos - mėlyname fone, tokiame mėlyname, kad prisimenu H. Radausko vieną iš "mėlyniausių" eilėraščių "Mėlynos gėlės vakare", kur "iš dugno, iš labai giliai kaip žuvys išplaukia vosilkos", kur girdisi "vandens melodija gera". Vanduo, gėlė - kaip žuvis, žuvis - kaip gėlė, pelekai - kaip žiedlapiai, "stiklinis vakaro trapumas". Esrefo žuvys plaukia iš pačių mįslingiausių kūdikystės sapnų - jos pirmapradės formos, šiek tiek "moliškos". Tokie būna nebaigti žiesti puodai, neišnirusios iš akmens skulptūros. Tas nebaigtas lipdyti pasaulis, paliktas visatos molyje, nepasiekęs tobulumo, sustingsta prieš tave kaip viena iš paties natūraliausio egzistavimo formų, kaip pati gamta, kur vėjo nulaužta šaka žydi toliau. Ir supranti, kad ir pats Armaganas kartais, ko gero, šitaip jaučiasi: būti nereginčiam - tai tarsi būti savotiškai "nebaigtam", vadinasi, turėti ir teigti kitokį santykį su pasauliu. Gal rupesnį ir pirmapradiškesnį? Gal labiau čiuopiamą? Sunku pasakyti. Kaip sunku nuspėti, kokia žinia žiūrovui yra Esrefo paveiksle vieniša didelė rudoji žuvis, išnirusi iš sutemų vandens, o gal atklydusi iš paties gūdžiausio vidurnakčio, kai esi tik tu, tavo alsavimas ir aklina abejingo kosmoso tamsa. 

Paveikslas su malūnaisYra ne tik žuvų, bet ir linksmų raudonkepurių malūnų trijulė - didelis, mažesnis, pats mažiausias. Tikra malūnų karalystė. Sunku pasakyti, į ką panašūs raudoni malūnų viršustogiai, - gal į iš snūduriuojančių vulkanų plūstelėjusią liepsną, gal į dideles pasakiškas uogas, bet tas raudonumas daro paveikslą vaikiškai žaismingą. Sukasi galingi raudoni malūnų sparnai, įsuka vasaros kaitrą iki liepsnos, o ji tyška į visus pašalius purslais, nužaibuoja žaliu lauku tolyn. Stovi Esrefo malūnai aukščiau, ant kalvelės, - iš visų pusių matomi, visus vėjus suverpiantys į vieną skambų gaudesį. Ak, tas malūnas! Lietuviui jis irgi savas. Štai kaip Kuprelis, I. Šeiniaus romano pagrindinis veikėjas, vienišasis malūno kaukas, nepaliaujantis sapnuoti nelaimingos meilės sapno, virstančio vis akivaizdesne realybe, samprotauja apie vėjinį malūną: " Jis aukštai ant kalno stovi. Aplinkui dairos, toli mato, kiekvieną vėjo žodį, kiekvieną jo garsą sugauna. Vėjas jam aibę pasakų iš tolimų mėlynų kraštų atneša."  

Tai visiško vienišiaus celė, kurioje esi užliūliuojamas vėjo, išsviedžiamas į visai kitą pasaulį. Armagano malūnai irgi siūlo užsimiršti, išnykti gaudesyje, ištirpti, negrįžti. O ką kužda Baltaragio malūnas? Irgi gerai pamenam, irgi žinom. Netgi dabar tempą mėgstančiame pasaulyje akivaizdi plačiasparnių malūnų nostalgija. Teko skaityti apie vieną netoli Simno, Likiškių kaime, sodyboje gyvenantį malūnų aistruolį. Vaikystėje matęs ir girdėjęs, kaip didelis malūnas suka girnas, šis vyras savo sodyboje pastatė ne vieną malūną, nudažė jų sparnus spalvotai - Lietuvos vėliavos spalvomis. Žmonės užsuka pasigrožėti šiomis vėjo jėgainėmis - jei kokioje nors vietoje daugiau nei du trys malūnai, galima sakyti, kad kuriama armaganiška malūnų karalystė. Matyt, tai savotiškas priešnuodis nuo visiško sumodernėjimo, sprukimas iš dirbtinių rojų išgrynintos erdvės į tą, paprastą ir aiškią, kur matai, kaip natūraliai jungiasi vėjas ir žmogaus rankomis statyto malūno sparnas. 

O pabaigoje - vienų vienintelė mintis, kuri nesiliauja persekiojusi, kai žiūri Esrefo Armagano paveikslus: galima tapyti ir taip, tarsi su kiekvienu potėpiu vis labiau artėtum prie ištakų, kur tėra tik vanduo, niekada nenusileidžianti saulė, sapnų dailiapelekės žuvys, raudonkepurių malūnų gaudesys, - visa tai, kas mus verčia įsmeigti akis į vieną tašką ir atgaivinti savo sąmonėje patį tolimiausią laiką, kai ruošėmės bežadžiai gimti. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]