NEREGYS IR VISUOMENĖ

Gražina SIDEREVIČIENĖ

GERI DARBAI NELIKO NEPASTEBĖTI

Yra toks lietuvių liaudies posakis: "Duodanti ranka niekuomet nelieka tuščia." Daugelį metų stebėdama LASS nario, Kauno Žaliakalnio bendruomenės centro "Spindulys" pirmininko, Lietuvos aklųjų sporto federacijos vykdomojo komiteto nario Juozo Miliausko aktyvią veiklą ir teikiamą visokeriopą paramą bei pagalbą neregiams ir silpnaregiams, tuo abejojau. Nedaugelis tinkamai vertino tai, ką Juozas, nelaukdamas atlygio ar dėkingumo, darė, nors nuveikti darbai "kalbėjo patys už save". Juozo iniciatyva, mūsų gyvenamajame mikrorajone nugenėti medžiai, kurių šakos trukdė neregiams laisvai judėti ir saugiai jaustis, parašyta dešimtys prašymų Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl vaizdo kamerų prie požeminės perėjos įrengimo, jaunimo sporto aikštelės atnaujinimo, kovota ir dėl ne vietoje statomų automobilių, kitų problemų sprendimo. Tik dėl Juozo atkaklumo šie reikalai juda į priekį, problemų mažėja, o tai - svarbiausia. 

O kur dar gaunama labdara - drabužiai meno mėgėjų kolektyvams, kalėdiniai maisto paketai sunkiai besiverčiantiems - visko ir neišvardinsi. 

Kelis dešimtmečius trunkanti geranoriška Juozo veikla pagaliau buvo pastebėta. "Už nuoširdų norą ištiesti pagalbos ranką kiekvienam jos ieškančiam neregiui ar silpnaregiui" Kauno miesto savivaldybės meras Andrius Kupčinskas 2010 m. Juozui Miliauskui įteikė Gerumo kristalą, o 2011 metų spalį padėką "už profesionalų sportininko parengimą tarptautinėms varžyboms" jis gavo iš pačios Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų. Gera, viltinga naujiena mūsų bendruomenę pasiekė ir šiais metais. Kokia - sužinosite iš interviu su šiuo energingu, neabejingu kitų bėdoms žmogumi. 

- Esi išrinktas Kauno Žaliakalnio seniūnijos "Aušros" seniūnaitijos seniūnaičiu. Kas paskatino ryžtis tokiam žingsniui? Juk tai visuomeninės pareigos, iš kurių nepasipelnysi? Kiek buvo pretendentų? 

- Paskatino žmonės, kuriems padedu, su kuriais nuolat bendrauju. Jų nuomone, esu tas žmogus, kuris sugeba matyti socialinius ir kitokius poreikius, sugeba juos įgyvendinti. Tai man suteikė pasitikėjimo. Bendruomenė turėjo rinktis vieną kandidatą iš penkių pretendentų. Seniūnijoje vykusiame balsavime daugiausia balsų surinkau aš. 

- Nereikia nei klausti, ar pagausėjo darbo. Kokios pagalbos iš tavęs tikisi žmonės? Ar pavyksta jiems padėti? 

- Telefonas netyla. Bendruomenės nariai kreipiasi dėl ne vietoje statomų mašinų, orientyrų neregiams sutvarkymo, prašo pasirūpinti, kad gyvenamųjų namų aplinka būtų jaukesnė. Kai kurie prašymai tiesiog stebina: sakykim, paskambina moteris ir sako: "Vėjas nuvertė šiukšlių konteinerį - kas surinks šiukšles?" Ką jai atsakyti? Esu tarpininkas tarp bendruomenės ir seniūno Broniaus Girdausko, kuris rimtai domisi žmonių poreikiais ir, kiek leidžia jo kompetencija, tikrai padeda iškilus problemoms. 

- Seniūnaičio pareigos - ne vienintelė tavo visuomeninė veikla. Esi Kauno miesto savivaldybės Neįgaliųjų reikalų tarybos narys. Juo tapai, kai tavo kandidatūrą pasiūlė Kauno miesto taryba. Turbūt panašūs rūpesčiai kamuoja dirbant šį darbą? 

- Taip. Tik kur kas daugiau sprendžiamų problemų, nes ten kalbame apie įvairią negalią turinčių žmonių rūpesčius. Daugiau įtampos ir atsakomybės, nes visi į šią tarybą besikreipiantys neįgalieji pageidauja arba netgi kategoriškai reikalauja, kad būtent jų klausimai būtų sprendžiami kuo greičiau ir efektyviau. 

- Stebini savo įvairia veikla, kurioje jautiesi kaip žuvis vandenyje. Negana to, dar studijuoji Vilniaus kooperacijos kolegijos Kauno skyriuje, pasirinkai verslo vadybą. Kaip sekasi? 

- Kol kas nesiskundžiu, nors siekti mokslo žinių nelengva. Daug mokausi, gilinuosi į savo specialybę. Tai atima daug laiko, bet jau matau šviesą tunelio gale. Yra rezultatas - sėkmingai baigiu įveikti trečiąjį kursą, o mokytis pradėjau paskatintas Kauno aklųjų ir silpnaregių centro direktoriaus pavaduotojos Jūratės Jankūnienės. Už tai jai esu labai dėkingas. 

- Teko girdėti, kad nemažai laiko skiri darbui su jaunimu. Koks tai jaunimas ir ką veikiate? 

- Šv. Antano Paduviečio bažnyčios parapijos klebono Vytenio Vaškelio paprašytas įsijungiau į asocialių šeimų katalikiškojo jaunimo grupės veiklą. Kiek leidžia mano galimybės, padedu šiai grupei: daug bendraujame, sportuojame, lankome muziejus, koncertus, parodas. Kartą per savaitę po tris valandas sportuojame katalikiškosios Vyturio mokyklos sporto salėje. Ačiū šios mokyklos administracijai už patalpas. Džiugina tai, kad kai kurie šios jaunimo grupės nariai užsiima ir kitokia savanoriška veikla. Jie kartą per savaitę lanko rūpestingumo pasiilgusius globos namų bei užimtumo centrų vaikus. 

- Ką patartum kitiems regos neįgaliesiems, norintiems sekti tavo pavyzdžiu? Ar ši veikla ne per sunki našta žmogui, kuris pats yra neįgalus? 

- Patarčiau dirbti panašų darbą savanorystės principu tik tiems, kurie tikrai to nori ir turi sugebėjimų, myli žmones. Ir nesvarbu - sveikas tu ar neįgalus. Daug svarbiau, ko tu sieki. Prieš imdamasis tokios veiklos, pagalvok, ar pajėgsi įsijausti į tų žmonių, kuriems nori padėti, gyvenimus, ar sugebėsi tokius žmones suprasti. Man buvo lengviau apsispręsti, nes vaikystėje išgyvenau tai, ko priešui nelinkėčiau. 

P. S. Kai padėkojau už nuoširdų pokalbį ir palinkėjau Juozui nepervargti nuo savanoriškai užsikrautos didelės darbų naštos, kilo mintis pakalbinti Žaliakalnio seniūnijos seniūną Bronių Girdauską - išgirsti jo nuomonę apie seniūnaičio darbą ir rezultatus. 

Seniūnas nenustebo, kad domiuosi šiuo veikliu žmogumi. Jo manymu, Juozas yra aktyvus visuomenininkas, protingai siekiantis galutinio tikslo. Realistas, įvertinantis visas galimybes. Pastabus ir mokantis išklausyti kitą. Jis pirmas praneša geras ar blogas naujienas seniūnijos darbuotojams. Seniūnas sakė, kad džiaugiasi, jog toks žmogus yra, - jo darbai konkretūs ir matomi.