LASS LITERATŲ KŪRYBA

Bronius KONDRATAS

PO RANKA 

Žvelgiu pro rudenio vualį, 

Klevų retėjančias šakas, 

Po mano sodą vaikšto spalis 

Ir aš, ir metai po ranka. 

Nueiti šitaip ir sugrįžti, 

Širdies linkėjimai rimti, 

Aš delną iškeliu kaip ryžtą -  

Ir vėl gyvenimą tiki. 

O lapai skleidžiasi ir gula, 

Taip tyliai sveikina mane, 

O spalis šypsosi ir siūlo 

Vėl metų obuolį delne. 

Ką tu žadi man, metų seni, 

Tie obuoliai jau išberti, 

Bet mes gyvenam, kaip gyvenę, 

Kas naujo lapo sutikti. 

MIŠKO ŽMOGUS 

Senatvė, pasenti, aš senas - žodžius 

Iškirtęs iš žodžių alksnyno, 

Gyveno kirtėjas ir kirto medžius 

Iš medžių ir metų tankynės. 

Gal Dievas pamiršo - tebus jo valia, 

Gal giltinės jis nesutiko, 

Bet daugelį metų aidėjo šile 

Jo kirčiai kas vakarą rytą. 

Kada jis nutyla, pasekti sunku - 

Jauni mes paliekam gimtinę, 

O grįžtam kas kartą jaunystės mišku 

Kirtimų takais - atminimais. 

Paliekame viską, kas miela širdies, 

Ošimo jau pamirštą aidą, 

Kirčius ir buvimą kirtėjo paties - 

Ramybės ir santaros laidą. 

Sugrįžta kirtėjas legendos žodžiu: 

Dar sengirę kertant girdėję, 

Ir matę jį paverstą strampu-medžiu, 

Ir jautė jo žvilgsnį lyg vėją. 

JAUNYSTĖS VANDENAI 

Jaunystės vandenai žalieji tvenkiniai 

Aš sugrįžtu žydėjimo dienų, 

Jų šimtmečių krantais, nutolusiais seniai, 

Aš pamirštų legendų ateinu. 

Jaunystės vandenai čia tvino visada 

Jais valtys-viltys lėkė nežinios, 

O kiek likimų gobia legenda, 

Išėjusių negrįžusių namo. 

Atsiveria krantai legendų gausumu 

Iš amžių glūdumos jau šios dienos eini, 

Mes amžini planetoje panašumu, 

Mes esame visų legendų tęsinys. 

Kalbos tylios mus mokė vandenai 

Ir rytmečio rasų šnara gaili, 

Bet kiro balsas krykteli ūmai 

Ir dūžta vandenio kalba tyli. 

Žalieji tvenkiniai žalieji tvenkiniai 

Takai ir patakiai iš ievų ir dainų, 

Aš kuždesio kalbos žaliais pavandeniais, 

Romantikos - aš retro atdūsio einu. 

IŠLIJUSI LIŪTĮ... 

Išlijusi liūtį, padangė aukštėja, 

Žaibus paskandinusi upė drumsta 

Per liūtį laukų apžiūrėti išėjęs: 

Iš Dievo liūtis - ji šventa. 

Kai liūtys užtrunka, kai degina sausros, 

Po saule kantrybės išeina žmogus, 

Kai akys į dangų - dangus įsiklauso - 

Vėl grūdo ir poringių derlius gausus. 

Iš motinos rankų, iš kūdikio juoko 

Kaip ašara riedame mes planeta 

Taip dalgį pustyti gyvenimas moko - 

Artėja kompiuterių amžiaus karta. 

Taip tiesą iš kryžiaus, taip Troją kartoja, 

Taip krinta, taip dūžta kažkas, 

O liūtys kas dieną išlyja rytojų - 

Darbymečio amžių rankas. 

MINIATIŪROS 

Palenkia rugį jo branda, - 

Taip priartėja valanda. 

* * * 

Taip gilus, kaip prieštara, 

Kaip trauka sugrįžti. 

* * * 

Kas saugo mus, kai miega angelai, 

Nuo mūsų nuodėmių pavargę? 

* * * 

Naktin praeitin aš einu - 

Nei šaukia, nei laukia, ne veda. 

* * * 

Žemė pridengusi grūdą, 

Saulė išaukštinusi rugį, 

Dalgis palaimina ranką 

Kasdienei parnešt. 

* * * 

Juo didesnė yra paslaptis, 

Juo lakesnė žinios ateitis. 

* * * 

Mes pažinimo ieškome ilgai, 

Jam skiriame visus gyvenimo metus, 

O saugo jį aukšti saulėlydžio kalnai. 

* * * 

Vienatvė - šakelė skaudi, 

O tenka auginti gyvenimą visą. 

* * * 

Iš visų savo dienų 

Pasiimu pačią gražiausią, 

Kurią gyvenu. 

* * * 

Iš saulės, iš dienos tie metai, 

Iš darbų ir svajonių - 

Žmonių planeta. 

* * * 

Iš vėjų ir viesulo veido, 

Iš tylenės šermukšnių ugnies, 

Tu esi, nes gyvenimas leido.