JUBILIEJAI

Audronė KREIZIENĖ

TAUTODAILININKĖS JUBILIEJUS

LASS Ukmergės rajono filialo narė tautodailininkė Emilija Urbonavičienė 2011 metais minėjo savo 70-metį. Nors graži sukaktis buvo pavasarį, minėti ją oficialiai, pagerbiant jubiliatę, nuspręsta gruodžio pabaigoje, kadangi būtent gruodžio mėnesį, prieš septynerius metus, jai buvo suteiktas tautodailininkės vardas ir išduotas tai liudijantis dokumentas. 

Emilija Urbonavičienė visada buvo ir yra labai aktyvi, jos rankdarbiai eksponuojami parodose, jos megztomis ar kitaip gamintomis gėlėmis bei megztais suvenyrais apdovanojami svečiai, o jos megztomis kojinėmis šildosi ne vienas filialo narys. Renginyje prisiminimais dalijosi pati Emilija, pasakojo, kad jos mėgstamiausia veikla buvo audimas. Austi mokėsi dar mažutė, kai nepasiekdavo staklių sėdėdama - ausdavo stovėdama. Apie audimą ir dabar Emilija kalba kaip apie labai patrauklų užsiėmimą, prisimena, kad nuaudusi 41 lovatiesę. Jos nė vienos sau nepasiliko - visos išdovanotos. Tačiau austi jau seniai negali: nėra sąlygų ir sveikatos. Tačiau prisiminimai gražiausi apie tai. Emilija visuomet užsiima rankdarbiais: mezga, neria vąšeliu, daro suvenyrus. Atrodo, kad jos idėjos neišsemiamos, o mintys bėga greitesnės už galimybes: įvykdyti sumanymus dažnai neleidžia sveikata. Pasikvietus į renginius garbių svečių, dažniausiai priimta po renginio jiems padėkoti gėlėmis. Ukmergėje tos gėlės visuomet Emilijos rankomis padarytos: rožės - megztos, rudenį - rištos iš spalvingų klevo lapų ar gamintos iš specialaus medžio pluošto, kankorėžių ir kitų, tik Emilijos fantazijai paklūstančių medžiagų. Tačiau tai visuomet labai įspūdingos, meniškos gėlės, kurias su malonumu, negailėdami gražių žodžių autorei, priima visi svečiai. Kartais vietoj gėlių dovanojami suvenyrai, kurie irgi pagaminti Emilijos. Kai ankstesniais metais, prieš Velykas, Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) Ukmergės filiale buvo susitikta su rašytoju Lionginu Ragėnu, atsidėkojant buvo įteiktos Emilijos megztos vištos. Supratęs, ką gavo dovanų, rašytojo veidas pražydo giedra šypsena - jis tarstelėjo, kad seniai nieko malonesnio nėra laikęs rankose... Negali likti abejingas žmogaus darbui, kuris nuoširdus, gražus, puošnus. Kiekvienas, gavęs dalelę rankų ir širdies šilumos, tai pajunta. 

LASS Ukmergės rajono filialas jau keletą metų vykdo savipagalbos projektus, kai vieni regėjimo neįgalieji mezga praktiškai panaudojamus daiktus: kojines, pirštines, šalikus, ir dovanoja juos kitiems regėjimo neįgaliesiems - LASS nariams, kuriems trūksta paramos ir pagalbos. Emilija Urbonavičienė - viena aktyviausių šios grupės narių, nuolat mezganti dovanoti skirtus daiktus. Ji ne vienintelė mezganti, tačiau galbūt aktyviausia ir darbščiausia. 

E. Urbonavičienė visuomet yra pirmoji, kai reikia darbais, o ne žodžiais įrodyti savo aktyvumą ir veiklumą: net ir neturėdama tautodailininkės vardo, būdavo pirmoji talkininkė organizuojant renginius, ruošiant vaišes šventiniams renginių stalams, rengiant pačius įvairiausius darbus parodoms. Todėl padėkoti ir pasveikinti sukaktuvininkę susirinko ją gerbiantys ir mylintys žmonės. Renginį vedė ir tautodailininkės darbus bei veiklą pristatė LAB Ukmergės filialo vedėja Asta Girnienė. Kalbėjo brolis Vidmantas Juzėnas - sakė, kaip jam svarbu girdėti, kad jo sesuo yra taip gerbiama ir mylima, o jos veikla prasminga ir įdomi. Emiliją pagerbė LASS Ukmergės rajono filialo pirmininkė, literatės parengė sveikinimo žodžius - sukūrė prasmingą sapną iš pačių fantastiškiausių Emilijos rankdarbių, jį papasakojo Liongina Bučelytė, savo kūrybos eiles sukaktuvininkei skyrė Monika Blauzdienė, Zita Sabulienė, Elena Suchockienė. Baigiantis renginiui, pabiro sveikinimų lietus: visi susirinkusieji iš eilės sakė savo pačius gražiausius linkėjimus Emilijai.