MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

NUTRŪKUSIO RYŠIO ZONOJE


Ceeso Nooteboomo (gim. 1933) romanas "Ritualai", pasirodęs 2011 metais "Baltų lankų" rinktinės prozos serijoje, priskiriamas prie geriausių XX a. Nyderlandų literatūros kūrinių. Tai knyga, priverčianti susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir vertybes, apie tai, kaip individo būtis tampa vienokiu ar kitokiu ritualu. Tokiame rituale nėra kito žmogaus tikros meilės ir jos atsako, tikro bendravimo. Gyvenimas tampa aklaviete - veikiama "nutrūkusio ryšio zonoje". 

Vienas iš šios knygos veikėjų yra Arnoldas Tadsas, matantis tik viena akimi. Akių simbolika romane svarbi - jos itin dažnai minimos. Kadangi Arnoldas Tadsas gyvenimą baigia iš anksto suplanuota savižudybe, o jai ruošiantis buvo pagalvota netgi apie tai, kiek čia "padės" akloji akis, peršasi mintis, kad matanti akis - tai žmogaus proto ir sielos šviesa, o nematanti - fizinis dvasinės gūdumos atitikmuo. Taigi koks yra Tadsas, koks jo gyvenimo ritualas, kas jam žmogaus egzistencija, kodėl ji baigiama savižudybe? Norint suprasti Tadsą, bene geriausiai tinka modelis "Tadsas ir kiti", "Tadsas ir Dievas", "Tadsas ir laikas" bei kitos panašios paralelės, kurių romane esama ir daugiau, - juolab kad šis veikėjas labai konkrečiai pasirinkęs savo gyvenimo vertybes. 

Inis Vintropas, vienas iš romano veikėjų, kol nebuvo susipažinęs su Tadso sūnumi Filipu, visados manė, kad Arnoldas Tadsas - "vienišiausias Nyderlandų žmogus". Tai svarbi nuoroda. Žmonės Tadsui - "bailiai, konformistai, sujauktagalviai, pinigų gaudytojai". Tadsas niekina ir visą jų giminę: "Pasibaigus karui, kai mes pagaliau gavom išgirsti ir pamatyti viską, kas nutiko, - išdavystę, badą, žudynes, niokojimą - vien žmogaus darbus, ėmiau iš tikrųjų niekinti žmones. Ne paskirus individus, bet visą jų rūšį, kuri žudydama ir meluodama keliauja į savo pačios mirtį." Tadsas nuoseklus - neišskiria iš šios bjaurios rūšies ir savęs. Savinieka akivaizdi: "Negaliu savęs pakęsti." Arnoldas išsiskyręs (tai tik dar vienas kitų nekentimo variantas), nesvarbus jam ir sūnus Filipas. Filipas, Tadso vienintelis sūnus, Iniui aiškina: "Jis manęs nenorėjo pažinti. Negalėjo pakęsti, kad paliks pėdsaką šiame pasaulyje. Tai, beje, galiu suprasti, bet vaikystėje buvo nemalonu. Jis niekados nenorėjo manęs matyti. Neigė mano egzistavimą." Toks savęs ir kitų niekinimas - lyg neišgydoma infekcija. Ji įsismelkia į visą gentį, pažeidžia kosmoso, savaime prašančio negriauti, nemenkinti egzistencijos kaip tokios, dėsnius. Nusigręždamas, nemylėdamas žmogus pasmerkia ne tik save, bet ir kitą nebūčiai - tai vienas iš romano "įspėjamųjų ženklų" žmogui. Tėvo nepripažintas, nemylėtas Tadso sūnus - niekieno sūnus. Nepatyręs meilės Filipas "transliuoja" visatai nemeilę ("aš nemoku mylėti"), bjaurisi savimi ("man koktus tasai daiktas, kuris esu aš"), jam būdinga izoliacija nuo kitų, mintys apie savižudybę ("savižudybė ateina tada, kai su savo baime ir agresija apsuki visą pasaulį ir vėl atsiduri pats su savimi"). Savo nemeile Filipas jaučiasi tik nuodijąs pasaulį: "Aš neturiu baimės, galiu save ramiai ištirpdyti, kaip buteliukas nuodų ištirpdomas vandenyne. Vandenynui nuo to bus menka bėda, o nuodai daug laimės, nes jiems nereikės būti nuodais." Filipo ritualas - japoniška arbatos gėrimo ceremonija - tai iš esmės ne kas kita, kaip nuoseklus artėjimas prie savo savižudybės. 

Arnoldo Tadso požiūris į Dievą bene geriausiai išryškėja dialoge su monsinjoru Teruve. Kunigui, be jokių kliūčių riedančiam "doktrinos bėgiais", Tadsas sako:" Jūs nesuprantate, kad aš stoviu šalia bėgių." Kaip žmogus, neigiantis tikėjimą, Tadsas vėl traukiasi "į periferiją". Žinant neigiamą Tadso požiūrį į žmones ir į Dievą, lengva atpažinti vėlyvojo M. Heidegerio filosofinių nuostatų aidą: pasaulio centre - ne žmogus (Dievo paveiksle, anot Tadso, "įcentrintas" ne kas kitas, kaip žmogus), gamta kur kas didingesnė už žmogų, bet šis padaras kartais sėda į Dievo sostą ir, nejausdamas jokių skrupulų, naikina tai, kas didinga, amžina. O iš tiesų žmogus pasaulyje tik svečiuojasi, tos svečio teisės nėra niekuo ypatingos, jos nesuteikia galimybių tapti "antžmogiu" ar barbaru. Monsinjorui Tadsas aiškina: "Vieną dieną nebus nei jūsų, nei manęs. Mes būsim niekada nebuvę." Anot Tadso, visi čia - ir žmogus, ir snaputis - yra "Visatos kolegos". Taigi Tadsui tikėjimas - perdėtas žmogaus susireikšminimas. Jo neturėtų būti, nes viso gyvojo pasaulio egzistencijai galioja tie patys dėsniai. Kunigui Tadsas sako: "Jeigu tikėjimas yra malonė, tai aš jos nepatyriau." Tadsas nuoseklus ir čia: jei nepripažįsti Dievo, tai už viską atsakai pats. Taigi atsakomybę šis žmogus suvokia sartriškai: jei esi išsviestas į pasaulį, jei esi vienas, tai vienas už viską ir atsakai. "Bet kai Sartras pageidauja, kad būčiau atsakingas ir už pasaulį, už kitus, tada sakau NE!" - aiškina Tadsas Iniui. Vis dėlto tokia "tadsiška" atsakomybė, akivaizdu, per menka: jei kiekvienam tėvui sūnus būtų tik nuo savęs kuo toliau nustumiamas "kitas", pasaulyje daugėtų vandenyne norinčių ištirpti "nuodų buteliukų" - atsakomybė už kitus būtina. 

Kur atsiduriama pasitraukus nuo žmonių, nesiimant visos atsakomybės, netikint Dievo? Kas lieka, kai kaskart nuo savęs, lyg nuo galingo medžio, nulauži po šaką? Lieka kasdienybės ritualas, "vieno žmogaus vienuolynas", kuriame pats sau esi ir vienuolis, ir abatas. Tadso kambarys - "lyg matematikos lygtis", čia visur viešpatauja "pusiausvyra", viskas dera. Anot Inio, svečias, atvykęs dešimčia minučių per anksti, čia būtų sukėlęs "neįsivaizduojamą katastrofą". Tadso gyvenime laikas - "visų daiktų tėvas": atrodė, lyg šis žmogus "dykumoje ties tam tikru smėlio grūdeliu būtų padaręs sandėrį: tik čia jis gali valgyti, skaityti". Metų metais čia laikomasi to paties ritualo - pasivaikščiojimas, skaitymo valanda, guliašas. Mirtina vienatvės gūduma. Naktimis - dažnėjanti maniakinė nemiga. Praleidžiamos vienišame slėnyje žiemos. Vieną dieną Inis, apsilankęs pas Tadsą, beje, puikų slidininką, Nyderlandų čempioną, suvokė: Arnoldas su visomis smulkmenomis pasakoja apie savo mirtį. Sužinojo, kad Tadsas kasmet keliaująs į Šveicarijos Alpių vienišą slėnį. Jį galima pasiekti tik slidėmis. Žygis trunkąs šešias valandas. Ant pečių - nelengva kuprinė. Matant tik viena akimi, tai yra sumažėjus akipločiui, keliauti visada pavojinga - bet kada gali pasitaikyti šaka, akmuo ar kita kliūtis. Žmogus griūva, susilaužo koją, šaukiasi pagalbos. Garantijos, kad kas išgirs, nėra. Tada žmogus sušąla, protas apniūksta, ateina mirtis. Po dvejų metų mirtinai sušalęs Tadsas gelbėtojų grupės buvo rastas kalnuose. Sunku pasakyti, ar jis buvo davęs savąjį pavojaus signalą. 

Beje, visame romane - ne vienas vienatvę, kančią akcentuojantis ženklas, simbolis. Štai Inis jaučia, kad Tadsas save pasmerkęs "fanatiškai vienatvei", kad jis kenčia ir kad "ta kančia yra kaip paties geista, neatšaukiama bausmė". Kančią kartais liudija ir Tadso žvilgsnis: "akloji, be krypties žvelgianti akis žiūrėjo, pripildydama bent pusę geometrinio kambario neregėtų kančių". Tadsas panašus į "žuvėdrą, vienišą pilką pavidalą ant uolos, ryškėjantį apniukusio, negandą nešančio debesies fone", į vienuolį, įkalinusį save savo paties vienuolyne. Ir vis dėlto kodėl kenčia šis žmogus? 

S. Kierkegoras, danų filosofas, yra sakęs, kad žmogus, netikintis Dievo, atsiduria Niekio akivaizdoje ir tai gali kelti jam baimę bei virpulį. Netikinčiojo gyvenimas panašus į kabėjimą viršum bedugnės. Ir turbūt visai nesvarbu, kokie motyvai lemia, kaip atsisakoma Dievo, svarbu suvokti, kad tada lieki vienas, lieki pats save teisiančia "paskutine instancija", - net drąsiam tai didelė našta. Turbūt pakimbama viršum bedugnės ir tada, kai netikima kitais žmonėmis, nusigręžiama nuo jų, bijomasi tikros atsakomybės. Gyvenimas negali būti vien laiko intervalams tobulai paklūstantis ritualas, nepriekaištingai prisuktas, visiškoje tyloje tolygiai egzistenciją tiksintis laikrodis, nes tai nėra būties esmė. O bedugnė išgąsdina daug greičiau tuos, kurie eina prie jos visai vieni. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]