MINTYS

Pranas PLIUŠKA

ETIKETĖ "NEĮGALUSIS" - NEATPLĖŠIAMA?

Šį rašinį paskatino parašyti viena trumpa žinutė, atsiųsta elektroniniu paštu. Joje buvo išvardinti 5 dalykai, kurių labiausiai gailisi gulintys mirties patale. Jų nevardinsiu, nes nesu įsitikinęs, kad pateikti duomenys patvirtinti kokiais rimtais moksliniais tyrimais. Nepaisant kai kurių abejonių, ši žinutė, viena iš tūkstančių, privertė susimąstyti, ar gyvenu savo, ar kitų primestą gyvenimą. Kiek aplinka veikia mano elgseną, savijautą, o kiek aš galiu paveikti aplinkinių žmonių emocijas, jausmus ir protą? 

Kai savo metus galėjau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, man kažkodėl buvo viskas aišku. Mano absoliuti tiesa buvo mamytė ir tėvelis. Kaip jie pasakė, vadinasi, taip ir yra. Pelės - blogis, nes sukramtė mūsų sūrius ir apgraužė dešras, o karvė - nenuginčijamas gėris, nes duoda pieno. Kuo didesnis tešmuo, tuo didesnis gėris! Situacija nelabai keitėsi ir mokykloje, tik vietoje tėvų ten aiškiaregių smuikais, fleitomis ir būgnais grojo mokytojai, pavaduotojai ir griežtas direktorius. Lakstyti klasėje ar koridoriuje - visiškas blogis, o vaikščioti, dar geriau - vaikščioti ratu su knyga rankoje - idealus gėris! Aš vaikščiojau abiejose rankose laikydamas po knygą, o dar vieną "dėl viso pikto" - pasikišęs po pažastimi. Juokauju, bet iš esmės tuos periodus prisimenu kaip nemaištingus, todėl gana ramius, tačiau įdomius. Mano tėvelis buvo gana karšto temperamento, bet tvirtas diržas su metaline sagtimi, pakabintas gerai matomoje vietoje, amžinai atostogavo. Nepasakyčiau, kad viskas, kas tada vyko šalia manęs ir su manimi, patiko ir tiko. Mano galvelė virte virė svarstydama ir analizuodama, tačiau, kol nesugalvodavau, kaip padaryti, jog visiems būtų gerai, nemaištavau. Ieškojimas to, kas atitiktų ne tik mano, bet ir kitų norus, lydi mane nuo pat vaikystės. Štai jums pavyzdys - nors šeimoje buvau pagrandukas, bet visada palikdavau bent vieną meduolį, sausainį ar saldainį, nesuvalgydavau iki paskutinio. Gal kas nors labai užsinorės ir neradęs nusivils. Rašau apie tai tik todėl, kad norėčiau, jog priimtumėte mano rašinius kaip subjektyvius. Rašydamas niekada nepretenduoju į jokio teisuolio ar visažinio vardą. Kuo daugiau sužinau, tuo daugiau neaiškumų kyla. Ne pačių neaiškumų, o sprendimo būdų. Kuo toliau į mišką - tuo sunkesni uogų ir grybų krepšiai. Jaučiu, kaip po truputį imu filosofuoti. Ar to noriu? Ne, noriu sprendimų sau ir kitiems! Metams nužydint vis labiau susimąstau apie savo vietą gyvenime, paskirtį, vis labiau tyrinėju aplinkinius, bandau sulyginti save su jais. Stengiuosi atsakyti į klausimą, ar aš patekau į jau sukurtą aplinką, ar pats ją susikūriau. Kitaip tariant, jei patekau į duobę, tai ar tą duobę pats išsikasiau, ar prie kitų iškastos duobės pats nusitiesiau kelią. Kur ieškoti vilties net sunkiausią akimirką, kur rasti kablį, kuris padėtų įsikabinti į traukinį, vežantį gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės link, kokia veikla gali padėti pamiršti negalią? Be buvimo kartu su tokią pačią negalią turinčiais žmonėmis, neįsivaizduoju atsakymo nė į vieną iš šių klausimų. Ir nesvarbu, ar tai organizacija, ar šiaip bendraminčių ratelis. Tik kaip suderinti norus, siekius, pomėgius kad ir tarp bendraminčių? Skirtingas amžius, išsilavinimas, charakteriai, sveikata ir taip toliau. Tai čia tokia įžangėlė pamąstymams. O dabar apie rašinio esmę. 

Ar etiketė "neįgalusis" nenuplėšiama? Ar visada ir visur ją turime demonstruoti, arba, priešingai, - stengtis paslėpti, nusiplėšti ir įkišti į tolimiausią savo "sandėliuko" kertę? 

Į ne vieną anksčiau pateiktą klausimą, žinau, atsakymų ieško daugelis neįgaliųjų, o kai kada ir sveikieji. Kaip sakiau, mano mintys ir pamąstymai yra subjektyvūs ir šiandien manau nebūtinai taip, kaip maniau vakar, o rytoj - gal šiek tiek kitaip, nei tai darau šiandien. 

Kur aš pats susiduriu su negalia ir kaip į ją reaguoju? Pirmiausia - darbas. Dirbu LASS sistemoje. Jei netekčiau šio darbo, ar pavyktų gauti kitur? Nors turiu aukštąjį išsilavinimą, šiek tiek valdau plunksną, groju dviem muzikos instrumentais, nestokoju kompiuterinio raštingumo, optimizmo ir humoro jausmo, gyvendamas mažame miestelyje, tuo abejoju. Veiklos, ko gero, nepritrūktų, bet pinigėlių už tai, tikriausiai, niekas neskubėtų mokėti. Beje, apie pinigėlius. Tiesa tokia: kiek jų turi, tiek ir poreikių gali patenkinti. Pietų, kartais pusryčių, o per šventes ir vakarienės meniu dažnam likimo broliui ar sesei orumo jausmo nesustiprina. Išeitis - puoselėti savo gabumus, uždirbti daugiau pinigų arba mažinti poreikius ir taupyti. Kai bendraujant su kaimynais kalba pakrypsta apie pinigus, juokauju, kad daug sutaupau nejungdamas namie šviesos. Jie rimtai susimąsto ir tuo tiki. Ir net mintis jiems nešauna, kad nematantis žmogus beveik visą informaciją gauna per klausą. Vadinasi, per visą laiką įjungtą radiją, iš kompaktinių diskų grotuvo, per televizorių. Su televizoriumi patarčiau elgtis atsargiau. Ten - mėgavimosi blogiu kultas. Mano asmenybė netinka blogio industrijai, todėl mane daugelis programų veikia neigiamai. Turiu vos kelias mėgstamas laidas. Kitoms gaila ne tik nervų, bet ir laiko. Paanalizuokite, kaip jaučiatės pasiklausę skandalingos laidos, kurioje apstu pykčio, kaltinimų, kitų žeminimo. Man šypseną sukelia laidos pradžioje skelbiama apklausa, kai reikia balsuoti telefonu, nurodytu ekrane. Dar linksmiau pasidaro, kai laidos pabaigoje vedėjai pasako, kur žiūrėti, kad pamatytume balsavimo rezultatus. Tada neįgaliojo etiketė stipriau prie manęs prilimpa. Panašiai su šypsena reaguoju ir į reklamas. Lakstyti po parduotuves, vaistines ir vaikytis nuolaidų ar akcijų taip pat negaliu dėl suprantamų priežasčių. O gal galiu? Gal kas bandėte? Gal jums pavyko? 

Į biblioteką kelią gerai žinau. Galiu nueiti užsimerkęs! Ten man pasiūlo rinktis garsinių knygų. Apie pasirinkimo galimybes, lyginant su reginčiųjų asortimentu, geriau patylėsiu. O į knygyną man nėra ko veltui kojų varginti ir batus plėšyti. 

Kartais apsimetu, kad esu visiškai integruotas į visuomenę ir einu vienas į kokį renginį. Stengiuosi ateiti pirmas, kad vėliau netektų sėstis kam nors ant kelių. Po renginio kartais pakviečia pasivaišinti. Jei jau esu integruotas, kodėl gi ne? Paslepiu neįgaliojo etiketę ir lėtai slenku ten, kur kvepia maistu ir gausėja balsų. Sėdi žmonės, valgo sumuštinius, vaisius, geria kavą, arbatą. Ir aš sėdžiu visas "integruotas", uostau. Noriu - uostau kavą, noriu - arbatą ar mandariną. Jei pasijuntu užkluptas klausimo, kodėl nieko nevalgau, atsakau, kad laikausi dietos. Galėčiau "išsitraukti" neįgaliojo etiketę ir prisikirsti iki soties, bet vaidinu išdidų. Mano teisė rinktis būti sočiam, neįgaliam ar alkanam "integruotam". O ką renkatės jūs? 

Pabaigoje - visai rimtai, kaip tik aš moku. Tokių situacijų, kai jaučiu, kad aš kitoks dėl savo negalios, galėčiau išvardinti labai daug. Su tuo susiduriu kasdien. Pripratau būti neįgalus ir prašyti pagalbos ten, kur pats negaliu ko nors padaryti dėl regėjimo. Tikėtis, kad valstybė pristatys kalbančių bankomatų, pastatuose prikabins reljefinių planų, aprūpins navigacinėmis ir kitomis kalbančiomis, dainuojančiomis ar švilpaujančiomis priemonėmis, kol kas nerealu. Jei žinote, kaip kuo labiau "nusiplėšti" neįgaliojo etiketę, parašykite. O gal, priešingai, - tos etiketės nereikia nei "plėšyti", nei kaip nors ypatingai slėpti?