MŪSŲ SVEČIAI

Andrius VAINORAS

REGĖJIMAS, AKTORYSTĖ, MEISTRYSTĖ

Teatro meną, kaip vieną iš sociokultūrinės edukacinės veiklos formų, Lietuvoje aklieji ir silpnaregiai atrado ne šiandien ir ne vakar. Sėkmingai veikė ir tebeveikia įvairūs dramos būreliai, o praėjusiais metais Vilniuje duris atvėrė profesionalus neįgaliųjų teatras, kuriame vaidina ir regėjimo negalią turintys žmonės. Juo įdomiau, kai atsiranda galimybė palyginti savo pačių patirtį su kita patirtimi, ypač jeigu ji formavosi kitame žemės pusrutulyje ir kitoje kultūrinėje aplinkoje, jei galima pabendrauti su žmonėmis, einančiais tuo pačiu ar labai panašiu kūrybinių ieškojimų ir atradimų keliu. 

Šių metų pradžioje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bendruomenę pasiekė žinia, jog į mūsų šalį Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados kvietimu iš JAV atvyksta regėjimo negalią turinti dramaturgė, aktorė, teatro pedagogė Leslye Orr. Lietuvoje L. Orr apsistojo pakeliui į Latviją, išbuvo keturias dienas, lankėsi Naujajame teatre, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC), Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje bei Šiaulių universitete. L. Orr gyvena ir dirba JAV mieste Minesotoje. Čia kuria įvairias teatro edukacines programas, vaidina pati, rengia meistriškumo kursus. Bendradarbiauja ir su įvairiomis suaugusiųjų organizacijomis. Daug keliauja po JAV. Kelionė į Lietuvą ir Latviją - pirmoji Leslye kelionė į užsienį. Užbėgdami į priekį pasakysime, kad tiek pačios L. Orr, tiek viešnią lydėjusių JAV ambasados darbuotojų teigimu, viešnagė Lietuvoje buvusi sėkminga, o jos žmonės nuoširdžiai domėjęsi amerikietės aktorės teatrine veikla, patirtimi. 

Sausio 10 d. LASUC L. Orr parodė interaktyvų monospektaklį "Ranka rankon", pasakojantį apie garsiąją amerikietę Heleną Keler ir jos mokytoją Aną Salivan. L. Orr vizito išskirtinumą, jam teikiamą reikšmę liudija faktas, kad drauge su aktore į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą atvyko ir JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Derse. Į visus susirinkusius ji kreipėsi gražia, sklandžia, taisyklinga lietuvių kalba. Ambasadorė kalbą skaitė iš lapo, bet vis tiek buvo malonu girdėti jos žodžius iš kitai valstybei atstovaujančio žmogaus lūpų. 

Po A. Derse sveikinimo estafetė buvo perduota pačiai L. Orr, kuri kalbėjo jau anglų kalba (buvo pažodinis vertimas į lietuvių kalbą). Interaktyviame spektaklyje "Ranka rankon" dalyvavo apie penkiasdešimt žmonių - vaikų, suaugusiųjų, atvykusių ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Kauno, Panevėžio, kitų Lietuvos miestų. Spektaklio atlikėja ir "vyriausioji dirigentė" paprašė keliasdešimčiai minučių jo dalyvius užsimerkti, nesikalbėti, nesišnibždėti ir bent pabandyti įsivaizduoti būseną, kurioje kurčioji neregė Helena Keler praleido visą gyvenimą. Beje, pati L. Orr kairiąja akimi nemato visiškai, o dešiniąja mato tik priešais save (toks matymas literatūroje apibūdinamas kaip tunelinis regėjimas). Tačiau prastas regėjimas, tiksliau, beveik neregėjimas, viešniai netrukdė guviai judėti tarp spirale sustatytų spektaklio dalyvių kėdžių ir bendrauti su tų kėdžių šeimininkais. 

L. Orr temperamentingai, energingai, kaitaliodama balsus, intonacijas, persikūnydama į skirtingus žmones, sekė Helenos ir Anos draugystės istoriją, užduodavo klausimus, kuriuos Helenai daugiau nei prieš šimtą metų pateikdavo pernelyg smalsūs Amerikos piliečiai ir pilietės, ir, kaip monospektaklyje ir priklauso, pati į juos atsakinėjo. Skirtumas tik tas, kad klausdama ir atsakydama aktorė "tapdavo" skirtingais žmonėmis. Tuo pat metu spektaklio žiūrovams ir dalyviams ji į delnus rašė taktiline abėcėle (tokia pačia, kokia tarp savęs bendravo Helena ir Ana), per rankas siuntė įvairius daiktus. Juos reikėjo atpažinti ar, teisingiau, liesti, pirštais "įsiklausyti" ir "įsižiūrėti" į jų formą, paviršiaus faktūrą, medžiagą, iš kurios yra pagaminti. Kodėl daiktai, kodėl rankos? Rankos buvo Helenos akys ir ausys. Iš čia, reikia manyti, kilęs ir spektaklio pavadinimas. 

Atsakydama į spektaklyje dalyvavusių žmonių klausimus, pasakodama apie savo teatrinę veiklą tolimoje Minesotoje, Leslye tai iliustravo kūdikio verksmu ir garsiu "Pekinų" veislės šuniuko lojimu. "Būna linksma, - pasakojo viešnia, - išeinu į terasą ir suloju keletą kartų "Pekino" balsu. Tuojau pat pradeda loti visi rajono šunys, o šeimininkai puola juos tildyti..." Apskritai, tiek iš spektaklio, tiek iš tolimesnio bendravimo buvo galima susidaryti įspūdį, kad į Lietuvą atvyko temperamentinga, linksma amerikietė. 

Tą pačią dieną spektaklio dalyviams ir svečiams L. Orr surengė teatrinio meistriškumo pamokėlę. Iš esmės nieko ypač naujo - pratimai, etiudai, kuriuos atlikinėja ir mūsų neregiai "Kūno kalbos" stovyklose. Visiems buvo daug smagaus juoko ir teigiamų emocijų. Jas amerikiečiai mėgsta. Mėgsta patys "gamintis" vitaminą C ir visur visada jį vartoti. O mes, tolimos ir santūrios Lietuvos gyventojai, iš tos šalies atstovų galėtume pasimokyti ne tik kaip "pasigaminti" vitaminą C, bet ir kaip leisti skleistis savo pomėgiams ar talentams, kaip tuos pomėgius ir talentus paversti mėgstamu darbu, veikla, pragyvenimo šaltiniu ar savo verslu. 

Norintiems daugiau sužinoti apie L. Orr kūrybą ir teatrinę veiklą teks kreiptis į visažinį ir visaregį internetą: www.dreamlandarts.comlandarts.com.