MINTYS

LAISVI SAVO DVASIA

Šiuolaikinėje literatūroje esama romanų, apsakymų, novelių, esė, kurių pagrindiniai veikėjai - neregiai arba silpnai matantys. Tai daugiausia užsienio literatūra. Lietuvių literatūroje tokių knygų tikrai nedaug. Viena iš jų - Jaroslavo Melniko romanas "Tolima erdvė". Tai fantastinis pasakojimas apie neregių pasaulį, kuriame nėra reginčiųjų. Gimęs regintis vaikas laikomas nenormaliu, kurį neregiai medikai nedelsdami "pagydo". Apie šią knygą - ir ne tik apie ją - "Mūsų žodžiui" sutiko papasakoti pats autorius.  

"Mūsų žodis". Visi pokalbiai prasideda nuo pažinties. Kokius vaisius iš savo gyvenimo norėtumėte sukabinti ant šio medžio? 

Jaroslavas Melnikas. Pradėjau rašyti dar būdamas mokinys ir teberašau iki šiol. Noriu pasidalinti tuo, kaip matau žmogų ir pasaulį. Mane domina žmogus, kuris yra "ne toks, kaip visi". Bet esu tikras, kad visi žmonės tokie. Tiesiog žmonių mimikrija yra labai išvystyta. Jie dedasi, kad yra tokie kaip visi. Nors iš tiesų kiekvienas žmogus - bedugnė. 

"M.Ž." Lietuva ne jūsų gimtinė. Kaip jums sekėsi prisijaukinti kitą kultūrą, nepažįstamą kraštą, svetimą kalbą? 

J. M. Aš į tai žiūriu kitaip, nors suprantu jūsų klausimą. Niekada negalvojau, kur gimiau, kur gyvenu, kur gyvensiu. Kaip galiu apie tai galvoti, jei nežinau, kas esu? Ir, manau, niekas nežino - mums tik atrodo, kad žinome, kas esame. Aš žmogus, gyvenu žemėje, XXI a. pradžioje. Po šimto penkiasdešimties metų nė vieno iš tų, kurie dabar gyvena su mumis, planetoje nebus. Štai ką pirmiausia turėtume turėti omenyje. Galbūt tada planetoje būtų mažiau priešiškumo. Esmė ta, kad būna žmonių, kurie gyvena savo siaurame pasaulėlyje, neišeina už savo siauros kultūros ir savo šalies ribų, bet yra žmonių, kurie laiko save "pasaulio žmonėmis". Aš nejaučiu ir niekada nejaučiau, kad lietuvių kultūra, lietuvių šalis, lietuvių kalba - svetima, kad ją reikia "prisijaukinti". Lietuvoje gyvenu ne vieną dešimtmetį, bet ir iki tol nežiūrėjau į ją kaip į svetimą man kraštą. Galbūt dėl to, kad išaugau toje Ukrainos dalyje, kuri šimtmečiais priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai. Ten taikiai sugyveno viena kitą turtindamos daugelis tautų. Lietuva irgi buvo imperija - ir Ukraina du šimtmečius priklausė Lietuvai. Nemanau, kad turime kalbėti apie bet kurios kultūros svetimumą. Kultūra yra tai, kas priklauso žmonijai. Koks mums skirtumas, kur gimė Bethovenas ir kokia kalba jis kalbėjo? Daugelis nė nežino, kad jis buvo vokietis. Kaip reikia "prisijaukinti" Bethoveną? Jis kaip audra prasiveržia į tave - ir jis jau tau artimas. Kaip Čiurlionis - savo paveikslais. Nenoriu pasakyti, kad neturime žinoti savo šaknų. Bet turime galvoti ir jausti "plačiau". Visos kultūros artimos, jei jos iš tiesų yra kultūros. Ir nuo žmogaus atvirumo priklauso, ar jis jas priims ar ne. Jaučiuosi visiškai komfortabiliai lietuvių kultūros, lietuvių kalbos, vienos archajiškiausių Europos kalbų, "viduje", džiaugiuosi, galėdamas rašyti ja - kaip lietuvių kultūra man gali būti svetima, jei ji tokia pat europietiška kaip ukrainiečių? Pereikite senuoju Vilniumi - ten visur barokas, tai, kaip ir Lvovas, Europa. 

"M.Ž." Literatūroje aklumo tema nėra nauja. Apie tai yra rašę Č.Dikensas, H. Velsas ir, aišku, Ch.Saramagas. Kiek šie autoriai turėjo įtakos atsirasti jūsų knygai? 

J. M. Jokios. Nes jų tiesiog iki šiol nesu skaitęs - norite tikėkite, norite ne (ir galbūt tai tik į gera). Dikensą studijavome universitete, bet nepamenu jo kūrinių apie neregius. Jei mano kūryboje kritikai įžvelgia kažką bendra su jūsų išvardintais rašytojais, tai, vadinasi, užčiuopiau tą patį gyvenimo klodą kaip ir jie. Taip būna. Bet kiekvienas rašytojas, jei jis tikras rašytojas, - nepakartojamas ir tą pačią temą plėtos savaip, parodys savo paties požiūrį. Atvers kažką nauja, nes yra kitokia asmenybė. 

"M.Ž." "Tolima erdvė" - akivaizdus kodas. Padėkite atskleisti jo prasmę. 

J. M. Jūs teisus, romane daug kodų. Tai romanas-metafora. Jį galima įvairiai suprasti. Įvairiais lygmenimis. Ir kaip individo kovą su totalitaria valstybe, ir kaip variaciją elito ir masės tema, "didžiojo inkvizitoriaus" (Dostojevskio "Broliai Karamazovai") tema. Ir kaip šviesos kovą su tamsa, ir kaip mėginimą bet kokia kaina gyventi tiesa, idealu... Ir kaip meilės romaną, kurio veikėjas paeiliui gyvena trijuose pasauliuose: aklųjų pasaulyje, reginčio ir valdančio elito pasaulyje, valstybės apakintų revoliucionierių keršytojų pasaulyje. Ir kiekviename iš pasaulių šalia jo yra moteris, kuri savaip jį myli. "Tolima erdvė" - tai idealaus gyvenimo, aukščiausių jausmų simbolis. Nenumaldomas žmogaus ilgesys to, kas negali išsipildyti. 

"M.Ž." Jūs bene vienintelis lietuvių - ir ne tik lietuvių - literatūroje pasaulį vaizduojate neregio akimis. Tai atsitiktinumas ar iš anksto kruopščiai apgalvota knygos fabula? 

J. M. Nors mano romanas ir turi detektyvinę fabulą, iš tiesų jis yra filosofinis. Jame svarbiausia - aktualių mūsų laikui idėjų kova. Norint jas išreikšti, turėjo būti surasta nevienaprasmė metafora. Nors tai ir netikslu, nes neieškojau metaforos idėjoms reikšti. Tiesiog mačiau tą didžiulį namą - megapolį - valstybę, kuriame gyvena, nė nenutuokdami apie regėjimą ir tolimą erdvę, milijonai mažų žmogelių... Ir toje siaubingoje vizijoje jau buvo visų idėjų užuomazgos. 

"M.Ž." Neregio paveikslą atskleidėte labai tikroviškai. Iš kur tas gilus aklojo pasaulio suvokimas? 

J. M. Mokėjimas persikūnyti. Be šito nėra rašytojo. O kaip pavyksta kalbėti moters balsu (kritikai pastebėjo, kad daugelio mano sukurtų moterų išgyvenimai yra tikroviški). Arba, tarkim, kaip pavyksta perduoti žmogaus, kuris peržengė "normos" ribas, psichologiją? Manote, Dostojevskis, norėdamas aprašyti Raskolnikovą, turėjo nužudyti senutę? O dėl neregių... Matote, ta neįgalumo forma - ypatinga. Jei turite rankas, jums sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus be rankos. Jūs negalite jos sau nukirsti. Bet kad taptum neregiu - pakanka užmerkti akis. Ar žinote, kad daugelis meldžiasi užmerktomis akimis? Ir daugelis dainininkų dainuoja užmerkę akis, o ir muzikantai groja užsimerkę. Tą akimirką jie tampa neregiais. Kai miegame - visi esame neregiai. Mane visuomet jaudino regėjimo fenomenas. Ir kas labiau, negu neregiai, gali atskleisti jo gelmes? Iki šiol pamenu tą sukrėtimą, kurį patyriau prieš daugelį metų, kai Maskvoje klausiausi Čaikovskio operos "Jolanta". Kai praregėjusi Jolanta pirmąkart išvydo šviesą ir stiprus džiaugsmingas dainininkės balsas pakilo į padanges - daugelis salėje verkė... 

"M.Ž." Rašydamas "Tolimą erdvę" ką labiau norėjote akcentuoti - žmogaus aklumą ar jo baimę atsiverti laisvei, begalybei? 

J. M. Žinoma, jo baimę. Tai tik metafora. Laisvės metafora. Tikiuosi, stipri. 

"M.Ž." Romano veiksmas vystosi postindustriniame pasaulyje. Neregiai gyvena ir dirba ribotoje erdvėje, "ribotai" juda ir ribotai mąsto. Jie lyg G. Orvelo "Gyvulių ūkio" veikėjai. Kodėl taip negailestingai "nužeminote" veikėjus neregius?  

J. M. Geras klausimas. Bet pagalvokite: mano veikėjai gyvena totalitarios valstybės sąlygomis, kai viską kontroliuoja elektronika, nieko nežino apie tikrą pasaulį. Jie net nežino, kad yra jūra, saulė, toliai... Jie neturi Dievo sampratos. Grožio sampratos. Tiesa nuo jų tikslingai slepiama. O neregiai, kurie gyvena Lietuvoje, Žemės planetoje? Jie apie visa tai žino! Taip, neregiai mano romane - atskirtumo nuo tiesos simbolis. Bet ar jie kalti? Ar aš jų savotiškai nesigailiu romane? Ar mano veikėjas Gabras, kuris praregėjo, nesigaili savo neregės motinos, savo neregės mylimosios, kurios pasidarė jam svetimos todėl, kad jis atsidūrė šviesos ir tiesos pasaulyje, o jie liko tamsos ir nežinojimo pasaulyje? Bet štai ką norėčiau pasakyti: realūs neregiai neturi manyti, kad aš romane juos aprašiau. Į "Tolimos erdvės" neregius gali būti panašūs realūs šalia mūsų esantys regintieji - daugelis realių neregių artimesni Gabrui ir kitiems praregėjusiems romano veikėjams. Kiek dvasinių vergų, kurie niekada nepatyrė stipriausių jausmų, yra tarp reginčiųjų. Ir kiek laisvos dvasios - tarp neregių. Dar daugiau: kur kas daugiau nei tarp reginčiųjų, tarp neregių gali būti tokių žmonių, kurie dvasiniu regėjimu mato tolį. Nes ribotos galimybės suvokti pasaulį daugeliui aklųjų virsta ėjimu dvasinės šviesos link. Nors, žinoma, tai dar nėra dvasinio gyvenimo garantija - dvasinės aukštumos niekam už dyką neduodamos: nei regintiems, nei akliems. Tai paties žmogaus darbas. Juk galop šviesa ir perspektyva - tik dvasinio regėjimo metafora. O dvasinis regėjimas ir dvasinis aklumas nepriklauso nuo to, ar tu regi, ar neregi. Ar suprantamai kalbu? Pažvelkite, kiek išskirtinių dainininkų, muzikantų, rašytojų buvo neregiai. Paklausykite, kaip dainuoja italas Boccellis - jis taip dainuoja, kad akys prisrūva ašarų. Kaip galima sakyti, kad jis nemato tolių, kad jam neprieinama "tolima erdvė"? O juk jis neregys! Ar žinote, kad Luisas Borgesas, su kurio pasaulėjauta kritikai neretai lygina manąją, gyvenimo pabaigoje rašė nematydamas šviesos? Esu beveik tikras, kad tarp neregių kur kas daugiau dvasingų žmonių negu tarp reginčiųjų. Tik jiems, jų talentui neleidžiama atsiskleisti. Reikia iš reginčiųjų politikų porą savaičių atimti regėjimą, kad jie liautųsi atiminėti iš saujelės likimo nuskriaustų žmonių tuos pagalbos trupinius, taupydami centus ir tuo pat metu per penkias minutes fejerverkais iššaudydami į orą du milijonus. 

Neregiai man visuomet buvo didvyriai, nes sunku suvokti, kaip jie gali ne tik gyventi, nematydami šviesos, bet dar ir išsaugoti visa, kas žmogiška, mylėti, kurti ir kalbėtis su Dievu. Mūsų žmonėms, kurie skundžiasi dėl smulkmenų likimu, turi regėjimą, turėtų būti tiesiog gėda. Bet blogai, kad neregiai uždaryti savo rezervatuose ir reginčiųjų pasaulis negali pasimokyti iš nereginčiųjų tylaus jų gyvenimo heroizmo. Ir galbūt nulenkti prieš juos galvas. Šiais žodžiais norėčiau išpirkti tam tikrą moralinę kaltę, kurią jaučiu tų nereginčiųjų atžvilgiu, kurie, susipažinę su mano romanu, gali klaidingai save sutapatinti su jo veikėjais. 

"M.Ž." Savo kūryboje su aklumo tema atsisveikinote? Ar prie jos dar sugrįšite?  

J. M. Nežinau. Galbūt ir sugrįšiu. Po "Tolimos erdvės" parašiau keletą apsakymų, kur regėjimo tema vienaip ar kitaip išlieka svarbi. Kas yra regėjimas? Kažkokios kolbelės akyse, kurias veikia kažkokios nematomos bangos, sklindančios nuo daiktų. Kas yra šviesa? Ar ji yra? O jei nėra kolbučių? Tada kas visa tai mato? Ar mato Dievas ir kaip? Ar jis turi "kolbutes"? Tie ir kiti klausimai negali nejaudinti menininko proto ir fantazijos. Mane jaudina "aukščiausieji" jausmai, laisvės, tiesos šauksmas - o visa tai visada bus susiję su šviesos ir tamsos temomis. Tai amžinosios pasaulinės kultūros temos. 

"M.Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS