ATSIMINIMAI

Danguolė REIKAITĖ

KLAIKIOS SAUSIO NAKTYS

Nuo tragiškųjų 1991 metų sausio įvykių praėjo daugiau nei dvidešimt metų. Pamažu jie tampa istorija. Tačiau daugybei Lietuvos žmonių tos sausio dienos ir naktys niekada nebuvo ir nebus tik istorija. Viena jų - radijo diktorė Danguolė Reikaitė, pirmoji su Juozu Šalkausku prabilusi į eterį po kruvinosios sausio 13-osios nakties iš Lietuvos aklųjų bibliotekos garso įrašų studijoje veikusio Lietuvos radijo. D. Reikaitė su "Mūsų žodžio" skaitytojais sutiko pasidalinti anų dienų prisiminimais. 

Dažniausiai 1990 metus ir 1991 metų sausį prisimenu, kai minime tų tragiškų įvykių metines. Retsykiais kai kurie vaizdai atmintyje išplaukia visai netikėtai, dažniausiai - kai girdžiu, matau, kas vyksta Lietuvoje, ir tada galvoju - ar dėl tų gobšuolių, grobuonių, nesąžiningų, prie lovio pripuolusių plėšikų žmonės ėjo prieš tankus, neteko gyvybių, tėvai - vaikų, vaikai - tėvų. 

Stebiu save ir man keista, kad ilgo laikotarpio, jau po sausio 13-osios iki išėjimo iš radijo 1991 m. vasarą, visai neprisimenu. Matyt, savisaugos instinktas "blokuoja" niūrią tikrovę, kad ji negadintų sveikatos. 

Pamenu, kai sovietų kareiviai užėmė Spaudos rūmus (tada gyvenau Viršuliškėse, visai netoli Spaudos rūmų): minios žmonių, transportas "strigo", o man reikėjo troleibusu nuvykti į Konarskio g. 49, į radiją. Pribėgusi prie Spaudos rūmų, paprašiau kažkokio vyriškio nuvežti iki darbovietės. Paaiškinau jam, kur ir kuo dirbu, ir jis mielai pavežė. Apmaudu, kad tada nė nepagalvojau pasiteirauti, kas jis, koks jo vardas, kam turiu būti dėkinga. Regis, tada nebuvo svarbu, kas, iš kur, kodėl? Svarbiausia buvo - pasiekti savo darbovietę, deramai atlikti savo pareigą, nes iškilo grėsmė Lietuvai. Tada šis žodis aprėpė viską: šeimą, tėvus, darbą, bendradarbius, kitus visai nepažįstamus piliečius, vaikus, artimuosius, draugus, mūsų valstybę Lietuvą, jos laisvę, ištikimybę Jai. 

Kitas vaizdas, kurį jaučiu ir pamenu, - tai darbas naktinėje pamainoje, dieną prieš sausio 13-ąją. Tą naktį dirbau viena, be kolegos (dažnai dirbdavome dviese - vyras ir moteris, tačiau jau kuris laikas dirbome po vieną), buvo dar operatorė už lango (deja, nepamenu, kas tada dirbo su manimi) - ji po mano pasakytų anonsų paleisdavo įrašą. Anonsavau muzikos kūrinius, skaičiau eilėraščius, žinias, ir visu kūnu jaučiau, kaip dreba pastatas, nes šalia vis pradundėdavo tankai. Taip juos įvardino inžinieriai, dirbę centrinėje aparatinėje, bet gal ten buvo tanketės? Nežinau, iš studijos savomis akimis jų negalėjau matyti, tik girdėjau grėsmingą dardenimą asfaltu, keistą gaudesį, neprimenantį mašinos variklio burzgimo. Buvo labai neramu ir nesijaučiau saugi, vis atrodė, jog tie "karinės technikos stebuklai" nepravažiuos, bet tuojau sustos ir ims šaudyti į radijo pastatą, į mus... Taip ir praleidau naktį darbe, nė kiek nemigtelėjusi, kaustoma baimės, įtampos, kurių jokiais būdais nebuvo galima perteikti balsu. Mūsų, diktorių, balsai privalėjo raminti, įtikinti žmones, kad jie jaustųsi saugūs. Ir kiti, dirbę tą naktį kartu, manau, jautėsi taip pat, tik čia aprašau savo pojūčius, savo patyrimą tomis sausio dienomis ir naktimis. Negalėjau nė įsivaizduoti, kas būtų, jei tie tankai įsiveržtų. Argi galima naudoti karinę techniką prieš beginklius žmones? Ar jau visai imperinis mąstymas užtemdė protą? Ko gero, nė vienas nenumanėme, nenorėjome tikėti tuo, kas galėtų įvykti. 

Praleidusi bemiegę naktį darbe (apskritai, niekada nemiegodavau, kai tekdavo dirbti naktimis, kai keletą valandų turėdavau galimybę pasnausti), nenusnūdusi ir dieną, sausio 13-ąją, regis, lengvai užmigau. Kiek mano miegota? Nepamenu. Ko gero, neilgai, nes pažiūrėjusi į laikrodį, pamačiau - yra apie 23 val. Pamenu, mane pažadino keisti garsai - lyg perkūnas griaudėtų, lyg kokios kanonados, ir kažkokia keista šviesa kambaryje. Tačiau man tie garsai nepažįstami ir šviesa - tarytum ištęsti žaibo blyksniai. Pašokusi iš guolio, pro langą, iš kurio stebėdavau Karoliniškes, Spaudos rūmus, TV bokštą, pamačiau vaizdą, kuris priminė Rusijos filmų vaizdus, kaip buvo šturmuojamas Petrogradas, jo Žiemos rūmai: baisus minios klyksmo garsas ir šviesos ruožai, kurie kryžiavosi danguje kaip kryžiuočių kalavijai. Pakirdusi iš gilaus miego, nieko nesupratau, pastėrau. Pirma mintis - karas? Tačiau niekaip nesuvokiau, kas iš tikro vyksta ir kodėl turėtų kilti karas? Ir kas norėtų kariauti? Viena - kai gąsdinant rieda tankai šalia radijo ir TV, kita - juos pagal jų paskirtį nukreipti į žmones. Panaudoti juos? Prieš ką? Mus? Taikius Lietuvos žmones, kurių noras - būti nepriklausomiems, laisviems? Negalėjau patikėti tuo, ką mačiau, protas atsisakė tikėti ir tuo, kad Tarybų Sąjungos vadovybė (dabar visi vadina Sovietų Sąjunga), jos kariai to imtųsi... 

Išsigandusi paskambinau mamai, kuri tada gyveno Šiauliuose, ir paklausiau: "Mama, kas tai? Ar ir pas jus karas? Kaip jis atrodo, tas karas? Koks jis buvo tada, kai buvai maža?" Iš mamos sužinojau, kad atakuojamas Vilniaus televizijos bokštas - mat ji žiūrėjo televizorių ir klausėsi radijo. Tada greitai įsijungiau Lietuvos televizijos programą, radiją ir jau nesitraukiau nuo jų visą naktį. Bijojau ir dėl Bernadetos, ir dėl Algimanto, ir dėl Eglės bei kitų, ten dirbančių. Ir dabar girdžiu Bernadetos kupiną baimės balsą: "Mes čia, mes gyvi..." Pastėrau - vadinasi, viskas tikrovė, vyksta kažkas baisaus. Tai sukaustė mano jausmus, protą. Nuo lango nesitraukiau, žiūrėjau į tas velnio prožektorių šviesas, klausiausi kolegų balsų, šūvių lyg apmirusi. 

Kitą rytą po sausio 13-osios visi diktoriai susirinkome prie parlamento. Buvo saulėta, bet šaltoka, minios žmonių, gelžbetonio luitai, vielos. Susiradome vietos arčiau Neries, sustojome visi ratuku. Bernadeta Lukošiūtė ir Algimantas Sadukas - jie ištvėrė tą baisiąją naktį - išbalę, išvargę, tokie susikaupę. Stebėjausi, kaip jie rado jėgų ateiti čia, prie parlamento, ir ašaros gniaužė gerklę. A. Sadukas (jis tada buvo mūsų, diktorių, vadovas) pasakė, kaip turime išsiskirstyti darbui: kas į Kauną, kas į parlamentą, o kas į naujai rengiamą radijo studiją Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Na, suprantama, kauniečiai, pasisiūlė į Kauno radiją. Regis, Bernadeta ir Vida Vidaitė pasisiūlė į parlamentą. "O kas pas akluosius, į naująją studiją, apie kurią negalima kalbėti?" - klausia A. Sadukas. Ir dabar regiu save, apžvelgiančią susirinkusius kolegas, ir galvojančią - su kuriuo norėčiau dirbti tokiu metu, kuriuo visiškai pasitikėčiau? Juk tada, manau, visi galvojome - kas už Lietuvą, kas prieš? Nė nedvejodama pasisiūlau pati eiti į aklųjų būstinę. Mano emocionalumas, patriotiniai jausmai kunkuliuoja ir aš lepteliu: "Juozai, eime kartu į Aklųjų biblioteką" (kreipiuosi į Juozą Šalkauską). Per tuos 20 metų diktorės darbe Juozą, regis, pažinau artimiau nei kitus šalia dirbusius vyriško balso savininkus. Žinojau, kad Juozu pasitikiu ir kad mūsų balsai gražiai dera. Taip ir sutarėme, kad vakare apie 17 val. jau būsime aklųjų patalpose. 

Kaip sutarta, atėjome abu su Juozu Šalkausku į darbą, radome Nerijų Maliukevičių (tada - mūsų visų radijo viršininką), režisierių Vytautą Grakauską, inžinierių Viktorą Randakevičių. Patikinome Nerijų, kad dėl nieko nebijotų, kad aš mokėsiu parinkti tinkamą muziką ( buvau išprususi šioje srityje), kai studija bus paruošta darbui, kad viską padarysime, kaip pridera, ir jie išėjo, palikę mudu su Juozu ir inžinierius, kaip sakoma, "laikyti frontą". Ir dabar matau, kaip inžinieriai gulomis ant nugaros, šliaužiodami keliais jungia, lituoja laidus laidelius, techniškai ruošia radijo studiją darbui, kad tik galėtume kitą rytą pradėti darbą iš naujos, slapta įrengtos radijo studijos, radusios draugišką prieglobstį Lietuvos aklųjų bibliotekos patalpose. Žavėjausi tais vyrais (gaila, ne visų pavardes pamenu), jų sumanumu, darbštumu, atsidavimu darbui. 

O mudu su Juozu - kuris ką mokėjome, sugebėjome, tą ir darėme. Kadangi Juozas visoje Lietuvoje turėjo pažįstamų (spėju - dėl tos priežasties, kad kaip skaitovas daug koncertuodavo, keliaudavo po Lietuvą), tai visą naktį skambino telefonu (visa laimė, kad turėjome nors tokį ryšį) ir klausinėjo, kokia padėtis viename ar kitame mieste, miestelyje. O aš klausiausi angliškų radijo stočių (laisvai kalbu angliškai), ir gabalėlis prie gabalėlio sudėliojome žinias, kurias rengėmės perskaityti 6 val. ryto. Tai ir padarėme. Nebūdami nei redaktoriai, nei režisieriai, spėjome parengti žinių laidą, inžinieriai paleido į eterį Lietuvos himną, mudu su Juozu perskaitėme pačių parengtas žinias ir net pranešimą apie orus - lyg įprastą dieną dirbtume savo darbą. Ir toks geras jausmas apėmė: štai taip, bjaurybės, neįveiksite mūsų, nenutildysite mūsų balsų. Tik perskaičius žinias, iš parlamento paskambino, regis, Virginjus Mičiulis ir stebėjosi: "Iš kur gavote informacijos apie orus?" Tos paslapties su Juozuku neatskleidėme. 

Bepigu buvo tiems, kurie dirbo parlamento studijoje: jie gaudavo visą parengtą informaciją, visos pajėgos dirbo parlamentui, t.y. Lietuvai, o pas akluosius tą naktį mudu su Juozu ir inžinieriai viską turėjome padaryti savo jėgomis, savo žiniomis, skatinami ištikimybės Lietuvai ir sau jausmo. 

Tos įtampos naktys ir dienos paliko pėdsakų, ir, manau, ne man vienai. Labai giliai "ėmiau į širdį" visa, kas vyko Lietuvoje, radijuje. Todėl, kai visas mano organizmas "sustreikavo", po ilgų skausmingų svarstymų pasiryžau išeiti iš diktorių. Ilgai, oi, kaip ilgai savo kabinete mane išlaikė N. Maliukevičius - vis nesutiko pasirašyti mano prašymo atleisti iš diktorės pareigų. Jis tikrai nenorėjo, kad išeičiau. Nenorėjo manęs paleisti, tada daug gražių žodžių pasakė apie mano darbą. Buvau dėkinga, bet visas vidus spyriojosi, negalėjau nė girdėti radijo. Po 20 metų išeiti iš radijo? Buvo sunku, tačiau jutau, kad patirta įtampa paliko labai gilių pėdsakų. Pravertė specialybė, įgyta Vilniaus universitete, ir, sulaukusi pasiūlymo, pakeičiau savo gyvenimą, nėriau gilyn į anglų kalbą kitoje aplinkoje.