NEREGYS IR VISUOMENĖ

Rasa JANUŠEVIČIENĖ

AR BRANGIOS MUMS GARSINĖS KNYGOS?


Garsinės knygos - populiariausias leidinių formatas, kurį renkasi daugiausia neregių skaitytojų visame pasaulyje, taip pat ir mūsų šalyje. Lietuvos aklųjų bibliotekos leidžiamas garsines knygas mėgsta ir skaito dauguma bibliotekos sutrikusios regos skaitytojų. Kartais, būna, pakritikuoja knygų garsinimo atranką, atlikimą, techninę kokybę, tačiau daug dažniau - dėkoja diktoriams ir bibliotekos darbuotojams, pabrėžia, jog skaitymas yra svarbi jų gyvenimo dalis, o garsinė knyga neretam regos netekusiam skaitytojui yra padėjusi įveikti depresiją ir liūdesį. 

Be garsinių knygų neįsivaizduojama ir Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) - vienintelė šalyje šio formato leidinių leidėja, per metus net ir sunkmečiu išleidžianti skaitytojams įprastą ir jų laukiamą garsinių leidinių kiekį - per 200 pavadinimų. Tiesa, čia gerokai gelbėja LAB vykdomo Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis finansuojamas projektas "Virtuali aklųjų biblioteka" - įgarsinama nemažai naujų leidinių ir į skaitmeninį formatą perrašomi seniau įgarsintieji. Garsiniai leidiniai sudaro beveik pusę (47,7 proc.) viso LAB fondo. 

Įžengėme į 2012-uosius. Šiemet lietuviškai garsinei knygai sukaks 50 metų - 1962 m. suorganizuotas knygų neregiams įgarsinimo baras, kaip tuomet vadinta, ir įskaityta pirmoji knyga - E. Mieželaičio poema "Žmogus". Per penkiasdešimt metų tobulėjo ir keitėsi įrašymo technika, garsinių leidinių formatai, grotuvai garsinėms knygoms skaityti. Norėdami klausytis knygos, dabartiniai skaitytojai naudojasi ne tik įvairiais grotuvais, kompiuteriais su garso įranga, bet ir mobiliaisiais telefonais. 

Tobulėjanti technologinė aplinka sudaro sąlygas lengvai, patogiai ir greitai gauti įvairią informaciją bei paslaugas neišeinant iš namų. Vis daugiau įstaigų kuria palankias vartotojams registravimosi, informacijos, komunikacijos ar net visaverčių paslaugų suteikimo galimybes virtualioje aplinkoje. LAB kuriama virtuali aklųjų biblioteka numato būtent visavertės bibliotekos paslaugos neregiui skaitytojui suteikimą internetu. Tačiau skaitmeninė aplinka nelabai sąžiningiems žmonėms leido neteisėtai platinti garsinius leidinius internete. Biblioteka ėmėsi priemonių apsisaugoti nuo piratavimo - skaitytojai apie tai informuojami tekstu reginčiųjų ir brailio raštu leidinio viršelyje. Taip pat kiekviename leidinyje pateikiama įgarsinta informacija, jog leidinio teisės saugomos ir jį platinti draudžiama. To nepaisydami nelegalūs platintojai nesiliauja talpinti garsinius leidinius internete, dalintis jais socialiniuose tinkluose. 

Šia neteisėta veikla daroma didžiulė žala ne tik bibliotekai, bet ir visiems jos skaitytojams, nes yra pažeidžiamos autorių teisės. Būtent Autorių teisių įstatymas yra tas teisės aktas, numatantis sąlygas, kuriomis Lietuvos aklųjų biblioteka ar kiti specialiųjų formatų leidinių leidėjai įgyja teisę, neklausdami autorių sutikimo ir nemokėdami autoriams mokesčių, leisti specialiųjų formatų leidinius. Tačiau egzistuoja ir apribojimas - šie leidiniai turi būti prieinami tik negalią turintiems žmonėms, dėl kurios jie negali skaityti didžiajai visuomenės daliai įprastų leidinių. 

Leidybinė Lietuvos aklųjų bibliotekos veikla ir ypač patrauklūs ne tik sutrikusios regos, bet ir kitiems žmonėms garsiniai leidiniai jau seniai patenka į autorių teisių savininkų ir šių teisių gynėjų akiratį. Ypač pastaraisiais metais Lietuvos aklųjų biblioteka sulaukė įvairių akibrokštų, susijusių su garsinėmis knygomis ir jų sklaida. Kai kurie jų buvo ypač nemalonūs. Autoriams ir leidėjams sunku buvo sutikti su 2003 m. Autorių teisių įstatymo nuostatomis, dėl kurių LAB galėjo leisti specialiųjų formatų leidinius be autorių sutikimo ir nemokėdama jiems mokesčių. Nuomonių skirtumą dar labiau aštrino tai, jog Kultūros ministerija buvo pateikusi palankų bibliotekoms Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (2003 m.) keitimo projektą, kuriame taip pat buvo numatoma užsienio šalių pavyzdžiu sumažinti apribojimus - leisti Lietuvos aklųjų bibliotekos leidiniais naudotis ne tik regos, bet ir kitas trukdančias skaityti įprastu būdu negalias (judėjimo ir suvokimo) turintiems žmonėms. Šis įstatymo projektas, pateiktas LR Seimui 2010 metų kovo mėnesį, dar labiau neatitiko leidėjų požiūrio ir lūkesčių, todėl jie, pasitelkę geriausius šalyje autorių teisių specialistus, parengė savo siūlymus. Jų parengtame dokumente kaip tik ir akcentuojamas skaitmeninio formato dokumentų tinkamos apsaugos klausimas. Buvo siūloma asmenims su negalia leisti naudotis skaitmeniniais leidiniais (LAB atveju - garsinėmis knygomis), tačiau tik bibliotekoje esančiuose terminaluose, o biblioteka privalėtų užtikrinti efektyvias technines priemones, neleidžiančias kūrinių kopijavimo, informacijos perkėlimo ir perdavimo už bibliotekos ribų, ypač pabrėžiant terminalų atskyrimą nuo interneto prieigos. Sunkoka būtų įsivaizduoti, kaip turėtų būti įgyvendinami tokie reikalavimai, turint omenyje garsinių knygų trukmę, kuri gali būti aštuonios, o gali būti ir trisdešimt valandų. Be to, daliai skaitytojų dėl garbaus amžiaus, sveikatos problemų net ateiti į biblioteką sunku, todėl bibliotekos paslaugos jiems teikiamos į namus. 

Taigi 2011 m. pabaigoje beveik penkiasdešimt metų trunkančiai garsinių knygų neregiams leidybai ir sklaidai iškilo nemažas pavojus. Bibliotekų asociacijos ir organizacijos (Lietuvos bibliotekininkų draugija, Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacija, Lietuvos bibliotekų taryba), taip pat neįgaliųjų teisėms atstovaujančios institucijos ir organizacijos kreipėsi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą, nesutikdamos su leidėjų pateikto įstatymo projekto nuostatomis. Kreipimąsi komitetui, prašydama persvarstyti įstatymo projektą, eliminuojant apribojimus negalią turintiems žmonėms gauti informaciją jiems priimtinu būdu ir forma, pateikė ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Į komiteto posėdį susirinkus labai gausiam žmonių būriui, nuspręsta tą dieną Autorių teisių įstatymo projekto nesvarstyti ir surengti klausymus, sudarant galimybę išsakyti savo argumentus visoms suinteresuotoms šalims. Klausymuose buvo pasiektas Lietuvos aklųjų bibliotekos ir leidėjų nuomonių balansas - valstybė privalo užtikrinti informacijos prieinamumą negalią turintiems piliečiams ir sudaryti jiems galimybę būti informacinės visuomenės nariais. LR Seimo narys Edvardas Žakaris pateikė Teisės ir teisėtvarkos komitetui siūlymą dėl įstatymo 25 straipsnio, kuriame numatoma teisė bibliotekai ir toliau be kūrinio autoriaus leidimo ir be autorinio atlyginimo nekomerciniais tikslais leisti viešai paskelbtus kūrinius, jeigu šiais kūriniais galės naudotis tik neįgalūs žmonės, kiek tai pateisinama konkrečia negalia. Laikantis tokių pačių apribojimų, garsines kūrinių versijas galima teikti internetu. Gerb. E. Žakario siūlymui pritarta ir komiteto posėdyje, ir paties Seimo posėdyje, 2011 m. gruodžio 11 d. priėmusiame naująjį Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2,16,19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 28, 33, 39, 58, 75 straipsnių ir įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 201 straipsniu ir 1,2 priedais įstatymą. 

Autorių teisių apsaugos klausimas išlieka aktualus ir ateityje taps vis aktualesnis. Todėl Lietuvos aklųjų biblioteka sieks didesnės savo skaitmeninių garsinių leidinių apsaugos ir sklaidos kontrolės, taip pat, pati būdama garsinių leidinių leidėja, bendradarbiaudama su Lietuvos leidėjų asociacija, vystys antipiratinę veiklą. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]