GYVENIMO AKTUALIJOS

Alvydas VALENTA

NEĮGALIŲJŲ POLITIKOS KORIDORIUOSE


Šiais metais, kaip ir anksčiau, pasitinkant Tarptautinę neįgaliųjų dieną, netrūko renginių, koncertų ar šiaip paminėjimų. Tradicinį koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje surengė Muzikų rėmimo fondas. Bet kai kas vyko ir kitaip. Šis rašinys apie tą "kitaip". 

 

* * * 

Gruodžio 2 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija surengė diskusiją "Kokių Lietuvos neįgaliesiems reikia politinių sprendimų?". Diskusijos tikslas - už vieno stalo susodinti neįgaliųjų organizacijų atstovus, ministerijų, atsakingų už neįgaliųjų socialinės integracijos programos - ir ypač Neįgaliųjų teisių konvencijos - įgyvendinimą, vadovus. Sumanymas tikrai sveikintinas, nes institucijų nesusikalbėjimo pavyzdžių Lietuvoje - nors vežimu vežk! Retas atvejis ir tai, kad prie vieno stalo pavyktų susodinti kelių ministerijų vadovus - tąkart pavyko. Diskusijoje dalyvavo socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas, aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, sveikatos apsaugos viceministrė Janina Kumpienė, iš oro uosto turėjo atvykti (nesuspėjo) kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Lakoniškoje įžanginėje kalboje ministras D. Jankauskas paprašė kolegas ir neįgaliųjų organizacijų atstovus trumpai pasidalinti mintimis, kaip Lietuvoje įgyvendinama Neįgaliųjų teisių konvencija, kokios iškyla svarbiausios problemos. Užbėgant šiek tiek į priekį, reikia pasakyti, kad visi diskusijoje dalyvavę pranešėjai kalbėjo trumpai ir pakankamai dalykiškai, o svarbiausia - apie tai, dėl ko į diskusiją susirinko. Žinoma, taip sakydami, truputį ironizuojame, bet labai nedaug, nes, dažniau pasiklausius politikų kalbų, galima išgirsti visko: net kalbėjimo neaišku kam ir neaišku apie ką. 

Prieš aptariant šiame ir kituose panašiuose susitikimuose dažniausiai gvildenamas temas, būtina šiek tiek stabtelėti prie visiems žurnalo skaitytojams beveik savaime suprantamo dalyko - paties neįgalumo. Žmogui būdinga, kad pasaulį dažniausiai jis vertina "iš savo pozicijų", tam tikrus (gal net visus) jame vykstančius procesus mato "iš savo varpinės". Mes, aklieji ir silpnaregiai, - ne išimtis. Tai nereiškia, kad esame užkietėję egoistai ar egocentrikai, tačiau, ir tai natūralu, norime, kad apie mums iškylančias problemas valdininkai, politikai žinotų, o žinodami - jas spręstų. Tačiau bendruose forumuose, susitikimuose su politikais ar aukščiausiais valstybės valdininkais kitos neįgaliųjų organizacijos taip pat kelia savo problemas, nori, kad jos būtų išgirstos ir sprendžiamos. Tai lyg ir elementarūs dalykai, tad kodėl juos primename? Atsakymas būtų apytikriai toks: neretai tiesiog pamirštame, kad ten, kur susirenka daug skirtingas negalias turinčių žmonių, aklųjų problemos ne visada ir nebūtinai skamba garsiausiai, o kartais jos tiesiog "prapuola" bendrame neįgaliųjų keliamų klausimų sraute. Tai svarbu, svarbiau, nei gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti! Ypač renkantis įvairias veikimo strategijas, siekiant konkrečių rezultatų. Neįmanoma sudaryti išankstinio taisyklių ar nuostatų rinkinio, kas geriau, - veikti drauge su kitais neįgaliaisiais, ar vieniems atskirai? Kai kada - taip, o kai kada - kitaip. Pastarųjų metų patirtis rodo, kad veikdami vieni, nieko ar beveik nieko reikšminga, ypač priimant neįgaliesiems palankius politinius sprendimus, nepasieksime. Tačiau turime suprasti ir tai, kad, veikdami drauge su kitais neįgaliaisiais, visada būsime tik "lygūs tarp lygių", o ne patys reikalingiausi valstybės pagalbos, kaip iki šiol esame įpratę girdėti ar net vieni kitiems kartoti. 

Kalbant apskritai apie neįgaliųjų organizacijų veiklą Lietuvoje, pastebimas vienas gal ne naujas, bet pastaruoju metu ypač krintantis į akis reiškinys: dar visai neseniai sakydami "neįgalieji" dažniausiai galvoje turėdavome akluosius, kurčiuosius, judėjimo ir proto negalios žmones. Atrodo, šį supratimą teks koreguoti. Neįgaliųjų veikloje vis aktyviau reiškiasi ir savo narių teises gina organizacijos, vienijančios žmones, sergančius lėtinėmis - tai epilepsija, širdies ir kraujagyslių, išsėtinė sklerozė ir kitomis - ligomis. Labai dažnai dėl šių ir kitų ligų sumažėja žmogaus darbingumas, išsivysto neįgalumas, o kartu didėja ir neįgalių, valstybės pagalbos reikalingų žmonių skaičius. Tiesioginės įtakos šis faktas mūsų organizacijai, artėjančiai prie šimtmetinės veiklos sukakties, gal ir neturės, bet, planuojant savo veiklą, numatant finansavimo šaltinius, į tai nederėtų numoti ranka. 

Neįgaliųjų, sergančių lėtinėmis ligomis, suaktyvėjimas buvo aiškiai juntamas ir gruodžio 2 d. vykusioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos surengtoje diskusijoje. Jie daugiausia kėlė medicininio pobūdžio - aprūpinimo vaistais, reabilitacijos, diskriminacijos darbe - problemas. Judėjimo negalios žmones vienijančių organizacijų atstovai nemažai klausimų ir priekaištų turėjo aplinkos ministrui G. Kazlauskui. Aplinkos prieinamumas, nepakankamas Aplinkos ministerijos dėmesys šiai sričiai pastaruoju metu sulaukia bene daugiausiai priekaištų ir pastabų. Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmas Jančauskis aplinkos ministro primygtinai prašė po Naujųjų metų susitikti dar kartą ir aptarti aplinkos prieinamumo reikalus. Diskusijoje prisiminta ir teigiamai įvertinta Neįgaliųjų reikalų departamento pradėta universalaus dizaino kampanija. Plačiau prie šio iš Skandinavijos šalių atkeliavusio reiškinio neapsistosime, tepastebėsime, kad akliesiems ir silpnaregiams jis turėtų būti naudingesnis ir priimtinesnis nei iki šiol įprastas kalbėjimas apie aplinkos pritaikymą. Mat sąvoka "aplinkos pritaikymas neįgaliesiems", nors oficialiai niekur tai neparašyta, vis dėlto dažniausiai buvo ir tebėra siejama su judėjimo negalią turinčiais žmonėmis. O universalus dizainas todėl ir yra universalus, kad skirtas visiems žmonėms - neįgaliems, vyresnio amžiaus, turintiems laikinų sveikatos sutrikimų ar mamoms su vežimėliuose sėdinčiomis atžalomis. 

LASS pirmininkas Sigitas Armonas kėlė klausimą, ar regėjimo negalią turintys vaikai gali mokytis drauge su savo bendraamžiais. Formaliai - taip, įstatymai tai leidžia, negalią turinčių vaikų integracija skatinama jiems skiriant didesnį mokinio krepšelį. Tačiau Lietuvoje katastrofiškai trūksta specialistų (tiflopedagogų), galinčių ir norinčių dirbti su regėjimo negalią turinčiais vaikais. Svarbiausios priežastys kelios: Lietuvoje nerengiami šios srities specialistai, tarp jaunimo, jau dirbančių mokytojų nėra suinteresuotumo pasirinkti šią retą ir kol kas nepaklausią specialybę. Akivaizdu, kad pati viena, be valstybės dėmesio, Švietimo ir mokslo ministerijos pagalbos, LASS šios problemos negalės išspręsti. Anot S. Armono, artimiausiu metu reikia spręsti dar vieną - aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrų veiklos ir jų funkcijų - klausimą. Mokinių skaičius šiuose centruose nuolat mažėja, pats savaime šis faktas dar nėra blogas: daliai vaikų regėjimą grąžinti ar jo neprarasti padeda medicina, kita dalis renkasi integruotą mokymąsi. Aklųjų ugdymo centrai į visus šiuos pokyčius negali neatsižvelgti - jie turi tapti metodikos centrais, pradėti vykdyti socialinę, profesinę regėjimo netenkančių žmonių reabilitaciją. 

Diskusijos pabaigoje gerokai nelauktą ir netikėtą naujieną pranešė socialinės apsaugos ir darbo ministras D. Jankauskas. Kol kas apie ją dar nedrąsu kalbėti, tačiau, kadangi nuskambėjo oficialioje aplinkoje iš oficialaus asmens, tai leisime sau pakartoti. Ta naujiena tokia, kad nuo 2013 metų turėtų iš dalies keistis neįgaliųjų organizacijų finansavimas. Kaip viskas vyks, ministras nedetalizavo, tačiau, atrodo, aukščiausi valstybės socialinės apsaugos strategai pagaliau suprato ar pradeda suprasti, kad toks neįgaliųjų organizacijų finansavimas, kai kiekvienais metais reikia rengti vis naujus projektus, o ateinančiais - po du tris mėnesius laukti paskirtųjų pinigų, neatitinka jokių sveiko proto reikalavimų. Žinoma, pastarosios "tiesos" jokie valdininkai niekada nepripažino ir, matyt, nepripažins, tačiau jau pripažįstama, kad, gaudamos finansavimą tik vieniems metams į priekį, neįgaliųjų organizacijos negali rengti jokių didesnių reabilitacijos, socialinės integracijos projektų, planuoti savo veiklos, kelti ilgalaikių tikslų ir pan. Be abejo, tai sudėtingas ir "slidus" klausimas, bet gerai jau tai, kad apie jį pradedama kalbėti. 

Gruodžio 2 d. šįkart jau Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) iniciatyva vyko susitikimas su Lietuvoje rinktais Europos Parlamento nariais. Su LNF nariais susitiko europarlamentarės Vilija Blinkevičiūtė bei Radvilė Morkūnaitė ir beveik visų kitų Lietuvoje rinktų europarlamentarų padėjėjai ar atstovai. Taigi, objektyviai vertinant, Europos strategai neliko abejingi neįgaliųjų prašymui susitikti. Neįgaliesiems gerai pažįstama buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė V. Blinkevičiūtė susitikimo dalyviams pristatė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto patvirtintą 2010-2020 m. Europos negalios strategiją, domėjosi, kaip įgyvendinama Neįgaliųjų teisių konvencija. Apskritai, Neįgaliųjų teisių konvencijai įgyvendinti panašiuose susitikimuose skiriama ir, matyt, bus skiriama daugiausiai dėmesio. Kitais metais Lietuvos valstybė apie konvencijos įgyvendinimą Jungtinėms Tautoms jau turės pateikti oficialią ataskaitą. Neoficialią (šešėlinę) ataskaitą ketina rengti ir patys neįgalieji. Susitikimo dalyviai Europos parlamentarus kvietė palaikyti Europos neįgaliųjų forumo paskelbtą iniciatyvą "Judėjimo laisvė" (angl. Freedom of movement). Judėjimas šiuo atveju suprantamas plačiau nei vienkartinis ar atsitiktinis nuvykimas iš taško A į tašką B. Judėjimo laisvė - tai laisvė nevaržomai keliauti, ilsėtis, dirbti, naudotis tomis pačiomis paslaugomis ir tomis pačiomis teisėmis, kaip ir visi Europos Sąjungos gyventojai. Susitikime iškelta mintis, kad neįgaliųjų ir Europos parlamentarų susitikimai turėtų vykti reguliariai, bent kartą per metus. 

Gruodžio 6 d. įvyko dar viena neįgaliesiems aktuali diskusija - šįsyk LR prezidentūroje. Čia surengta tarptautinė konferencija "Kaip efektyviai įgyvendinti Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją". Joje dalyvavo LR Vyriausybės, Seimo nariai, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto sekretorė Caroline Harvey, Latvijos, Danijos, Vokietijos atstovai, susiję su šios konvencijos įgyvendinimu savo šalyse. Įdomu (ir net šiek tiek nelaukta), kad konferencijoje vėl grįžta prie 33-ečio šios konvencijos straipsnio. Priminsime, kad šis straipsnis rekomenduoja konvenciją ratifikavusioms valstybėms sukurti institucijas, atsakingas už jos įgyvendinimą. O svarbiausia - įtraukti į šių institucijų veiklą pačius neįgaliuosius. LR Vyriausybė (tam didžiąja dalimi pritaria ir LR Seimas) laikosi nuomonės, kad naujų institucijų ar tarnybų kurti nereikia, konvencijos įgyvendinimo stebėseną ji pavedė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos neįgaliųjų forumas laikosi nuomonės, kad reikalinga atskira savarankiška institucija. Galima daug ir ilgai kalbėti, kodėl Lietuvos valstybė pasirinko tokią konvencijos įgyvendinimo strategiją, bet galima klausti ir labai paprastai: kiek neįgalieji turi ar gali turėti įtakos Lietuvoje vykstantiems socialiniams procesams, kiek didžiosios politikos žaidėjai gali ir nori suteikti jiems galių patiems spręsti savo problemas? Deja, kol kas neatrodo, kad labai daug. Anaiptol netvirtiname, kad Lietuvoje neįgalių žmonių buičiai ir būčiai palengvinti nieko nedaroma ar nepadaryta, bet kai kada, matyt, lengviau ir paprasčiau rengti koncertus, susitikimus, nei patiems neįgaliesiems leisti priimti su jų gyvenimu susijusius sprendimus. Ypač jeigu tie sprendimai susiję su vadinamąja didžiąja politika. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]