BEATRIČEI GRINCEVIČIŪTEI - 100

PROTĖVIŲ AIDAS

Apie Beatričę Grincevičiūtę parašyta knygų, paskelbta prisiminimų. Šiuo metu spaudai rengiama dar viena - muziejininkės Laimos Žukauskaitės "Grincevičių giminės pėdsakais". Knygos autorė penkerius metus buvo B. Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus "Beatričės namai" vadovė, todėl, anot jos pačios, iš dalies galima sakyti, jog domėtis mūsų iškiliosios dainininkės šaknimis skatino pareiga darbui. Tačiau neginčijamai daug lėmė pačios Beatričės asmenybės žavesys, o labiausiai dvasios stiprybė. Juk ji, būdama akla, taip sugebėjo pavergti žmonių širdis, kad ilgai atmintyje būtų saugomas jos balso skambesys. Smalsumas vertė sužinoti, iš kur paveldėta ta dvasinė jėga ir asmenybės žavesys, taip traukęs žmones. Vis labiau ir labiau muziejininkė pradėjo ieškoti su Talko-Grincevičių gimine susijusių dokumentų. Lapas po lapo susidarė nemažas kiekis naujos, niekur dar neskelbtos medžiagos. Finansiškai parėmus Beatričės dukterėčiai Tatjanai Muninai, kuri šiuo metu yra ir Lietuvos Respublikos Garbės konsulė Rusijos Federacijoje, knygos autorė lankėsi Krokuvos nacionalinio muziejaus ir Varšuvos menų instituto archyvuose. Daugiausia informacijos aptikta Krokuvos archyve, nes ten saugomas prof. Julijono Talko-Grincevičiaus asmeniniai dokumentai. Taigi, apibendrinus ir sutvarkius Lenkijoje ir Lietuvoje rastą medžiagą, susidarė tam tikras pasakojimas apie Beatričės protėvių gyvenimą, jų džiaugsmus ir rūpesčius. 

* * * 

Vaikystėje ne kartą eterio bangomis teko klausytis skaidraus dainininkės Beatričės Grincevičiūtės balso. Niekada negalėjau pagalvoti, jog praėjus keliolikai metų likimas suves su Beatriče, nors jos niekada ir neteko matyti. Asmenybės žavesys skatino domėtis, iš kur kilo šis talento ir iškilių aristokratiškų ypatybių derinys. Beatričės balsas tapo legenda tuomet, kai muzikos mėgėjai klausyti tikrai turėjo iš ko pasirinkti: Virgilijus Noreika, Giedrė Kaukaitė, Gražina Apanavičiūtė ir dar daugelis kitų puošusių Lietuvos sceną. Tad kur slypi Beatričės fenomenas, atvedęs kamerinį dainavimo žanrą į naują pakopą? Būtume neteisūs teigdami, kad Lietuvoje iki Beatričės Grincevičiūtės nebuvo kamerinio dainavimo. Ne, buvo, tik Ji šiam žanrui suteikė naują, kitokį skambėjimą, kuris sutapo su tautos vidiniu skambesiu. 

Beatričės namai A. Vienuolio gatvėje, kur dabar įsikūręs muziejus, buvo žinomi didesnei daliai Vilniaus inteligentijos. Sunku surasti vyresnės kartos žmogų, negirdėjusį Beatričės balso ar inteligentą, nesilankiusį Jos namuose. Mūsų dienomis Bėjos širdies ir namų atvirumas greičiausiai galėtų būti aptariamas sociologų kaip tam tikras socialinis reiškinys. Šiuo metu akcentuojamas individualumas ir išskirtinumas užtrenkė duris ne tik į mūsų namus, bet ir į širdis. Likome vieni su tuo savo individualumu ir kas liūdniausia, kad jis mums nieko neduoda. Esame vieni patys su savimi. O juk tada, kai staiga savyje neberandame vilties, kažkur ištirpsta tikėjimas ir pasitikėjimas savimi bei kitais, dingsta ir meilė. Kaip gyventi su tokiu vargingu savimi? Beatričės namuose galėjai rasti visa, ko stigo: užuojautą, nuraminimą, paguodą ar viltį. Tad visai natūralu, kad ėmė rūpėti, iš kur visa tai Beatričė atsinešė? Kur tos šaknys, subrandinusios tokį vaisių? 

Ieškant jos protėvių šaknų, daugiausia teko remtis antropologo, profesoriaus Julijono Talko-Grincevičiaus knyga "Z przezytych dni" ("Iš praėjusių dienų") ir dar dviem kitais dokumentais. Vienas jų - dominikono Liudviko Grincevičiaus 1769 m. sudarytas giminės aprašymas, o kitas - 1833 m. Mykolo Talko-Grincevičiaus, giminės vienuoliktos kartos atstovo, Mykolo Talko-Grincevičiaus Genealoginei komisijai pateiktas prašymas peržiūrėti prieš tai pateiktus dokumentus ir, atsižvelgiant į naujus faktus, suteikti papildomas privilegijas. Suteikiant bajorystę nebuvo apsiribojama tik giminės genealoginio medžio sudarymu. Palikuonys, gavę leidimą sudaryti giminės genealogijos aprašymą ir jį sėkmingai deputacinei komisijai patvirtinus, gaudavo ir herbą. Būtent herbas Grincevičių giminės aprašyme įnešė tam tikrų abejonių dėl profesoriaus pateiktos Talko-Grincevičių giminės kilmės versijos. 

Anksčiau minėtuose dokumentuose ir profesoriaus knygoje teigiama, kad Talko-Grincevičių giminei bajorų titulą ir herbą davė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas po Smolensko apgulties 1385 metais. Apie tai kiek plačiau savo knygoje rašo ir prof. Julijonas Talko-Grincevičius. Dominikono Liudviko Grincevičiaus rankraštyje rašoma, kad Talko-Grincevičiai turėjo herbą Ilgovskis, kurio raudoname lauke pavaizduota strėlė ir žiedas. Panašiai šis herbas aprašomas ir heraldinėje literatūroje. Lenkų istorikas Kasparas Niesieckis savo herbyne (1839) jį aprašydamas teigia, jog tai yra herbas, pavadinimu Abdankas, ir jis turi atrodyti taip: "Viduryje strėlė, nukreipta į viršų; ant jos žiedas toks, koks būna, kai peršamasi; ant šalmo trys stručio plunksnos. Spėjama, kad herbas (laukas) ir strėlė turi būti baltos spalvos, o žiedas - raudonos." Manoma: "Kariui jis (herbas) duotas tam, kad padėtų strėlės galia; teisingiau būtų sakyti, jog herbo nešiotojui duoti strėlė ir žiedas, kad jis neprašovęs pro šalį pataikytų strėle ten, kur slypi šeimos vertybė. Šį herbą naudoja Karnickiai ir Ilgauskai. Vieni apsigyveno Kijevo vaivadijoje, o kiti - Kauno paviete." Taip pat minimi Andrius, riteris, Tverų tijūnas, ir jo brolis Ivanas Ilgauskas - Viešvėnų tijūnas. Šis 1569 m. buvo Liublino seimo delegatas nuo Žemaitijos kunigaikštystės karaliaus Augusto valdymo laikais. 

Šio herbo istorija panaši į daugelio kitų herbų, į Lietuvos heraldiką patekusių Horodlės unijos metu (1413), kai 47 Lietuvos kunigaikštystės šeimos gavo Lenkijos bajorų herbus. Abdankas buvo vienas iš herbų, kurį priėmė LDK didikas Jonas Goštautas. Šio herbo pagrindinė figūra buvo raudonos spalvos lauke išpiešta balta gegnė. Lietuvos bajorai savo herbuose prie pirminės herbo figūros (baltos gegnės), kurios keisti nebuvo galima, pridėdavo įvairius pačių sugalvotus ar paveldėtus simbolius. Kai kurie iš bajorų pavadinimus taip pat rinkosi ne lenkiškus, o savus - lietuviškus. Taigi, K. Niesieckio herbyne aprašant Talko-Grincevičių herbą autentiškas išlikęs tik jo pavadinimas, gautas unijos metu, o aprašoma tai, kas vėliau buvo pačių herbo turėtojų pridėta prie pirminės baltos gegnės figūros. Herbo balta spalva pasirinkta kaip džiaugsmo, doros, skaistumo, nekaltybės ir teisingumo simbolis, o raudona - drąsos, narsos ir meilės. Strėlės motyvas nėra naujas ir gana dažnai sutinkamas Lietuvos bajorijos heraldikoje. Yra žinoma apie 150 lietuviškos kilmės giminių, kurių herbuose matoma įvairiai pavaizduota strėlė. Tokį patį Ilgovskių herbą vaizduoja ir istorikams žinomas T. Gajl'o herbynas. 

Rašant apie Talko-Grincevičių giminę, kyla kai kurių abejonių. Iki šiol vyravo nuomonė, kad Grincevičiai ir Ilgauskai yra ta pati giminė. Ar teisus prof. Julijonas Talko-Grincevičius tvirtindamas, kad Grincevičiai-Ilgovskiai yra tie patys grafai Ilgovskiai, istoriniuose dokumentuose minėti dar XV a.? Jo manymu, Talko-Grincevičių protėviai kilę iš tų pačių didikų Ilgovskių, kurie vėliau taip pat minimi K. Niesieckio, T. Gajl'o, A. Wieniavskio ir kituose herbynuose. Profesorius šį faktą savo knygoje "Iš praėjusių dienų" tarsi paaiškina, tačiau visiškai neįtikina. Jis rašo, kad "nuo to laiko (kai tik iš kunigaikščio Vytauto po Smolensko apgulties 1385 m. gavo herbą), prieš porą amžių savo tikrosios pavardės Grincevičiai nevartojo, o vadino save tik Ilgovskiais". Remdamasis kunigo Liudviko Grincevičiaus sudarytu dokumentu, profesorius toliau rašo: "Jiems buvo dovanotas vienas dvaras Smolensko apylinkėse, vadintas Ilguva. Šiame dvare apsigyveno du broliai, todėl jų paveldėtojai ėmė vadintis Ilgauskais, pagal Ilguvos dvaro pavadinimą." Autorius taip pat teigia, jog dar XV a. buvo žinomas Žemaitijoje Tverų seniūnas Andrius Ilgovskis, kuris 1413 m. Horodlės seime protestavo Lenkijos ir Lietuvos susijungimui. Matyt, Grincevičių aplinkoje ši unija buvo skirtingai vertinama, nes Liudvikas Grincevičius pabrėžia, jog ta šaka, kuri šiai Lietuvos ir Lenkijos sąjungai pritarė, pasiliko Smolensko žemėse, užimdama įvairias vaivadijos pareigas, o kita - grįžo į Lietuvą ir įleido šaknis Lydos, Breslaujos, Trakų, Ukmergės, Raseinių ir kituose pavietuose. Pasilikusiems Smolensko žemėse priklausė ir Ivanas Fiodorovičius Talko-Ilgovskis Grincevičius, kuris buvęs didelis filantropas, parėmęs daugybę cerkvių. Profesorius nurodo ir šaltinį, kuriame pateikiamas šis faktas. Apie tai rašė kunigas Vijūkas Kojelavičius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbyne, o P. Piekosinskis patvirtina, kad Ilgovskiai įsitvirtino Kauno paviete ir Žemaitijos kunigaikštystėje. Jonas Ilgovskis buvo Viešvėnų seniūnas ir kunigaikštystės pasiuntinys į Liublino seimą. Tuos pačius Andrių ir Joną Ilgovskius mini ir kunigas Okolskis. Istorikas Gustavas Manteuffelis rašo, kad Ilgovskiai iš Žemaitijos kunigaikštystės nuo seno gyveno Infliantų (Latvijos teritorijoje) kunigaikštystėje. Tai liudija faktas, kad vaivada Aleksandras Gosevskis Rygos trakte esančią žemę, vadinamą Aula, įsigijo iš Ilgovskio ir ją paaukojo Dynaburgo (Daugpilio) bažnyčiai.