PROJEKTAI

ŠOPENAS NEREGIAMS

Spalio mėnesį Lenkijoje baigėsi įdomus muzikinis projektas, kuriame turėjo galimybę dalyvauti ir trys mūsų šalies atstovai. Dabar jie ir dalijasi mintimis apie baigiamąjį projekto festivalį - didelę, įdomią ir naudingą muzikos šventę. 

* * * 

Spalio 13-17 dienomis Lenkijoje vyko tarptautinis festivalis "Šopenas klasikiniame ir moderniame kelyje". Šį festivalį organizavo Lenkijos ir Norvegijos aklųjų sąjungos. Festivalis - tai baigiamasis projekto "Šopenas akliesiems" renginys. Atranka vyko dvejus metus. Dalyvių buvo iš įvairių pasaulio šalių: Lenkijos, Čekijos, Prancūzijos, Portugalijos, Armėnijos, Gruzijos, Lietuvos. Tik 20 dalyvių buvo pakviesti atstovauti savo šalims. Laimingųjų sąraše buvo trys lietuvių pavardės: Jūratė Vizbaraitė (sopranas), Dainora Laukžemytė (fortepijonas) ir Justas Pažarauskas (fortepijonas). 

Festivalyje kiekvieną dieną buvo organizuojami meistriškumo kursai, paskaitos ir koncertai. Meistriškumo kursuose dirbo F. Šopeno muzikos universiteto profesoriai. 

Koncertavome puikiose salėse. Justas Pažarauskas - F. Šopeno kamerinėje salėje, Dainora Laukžemytė - F. Šopeno didžiojoje salėje, Jūratė Vizbaraitė ir aš, šių eilučių autorė (J. Vizbaraitės akompaniatorė - red. past.) , festivalyje sulaukėme didžiulio pripažinimo. Po dviejų koncertų salėse buvome pakviestos dalyvauti festivalio uždarymo koncerte Varšuvos nacionalinėje filharmonijoje. 

Džiaugiamės, kad galėjome dalyvauti labai aukšto muzikinio lygio renginyje. Puikus festivalio organizavimas suteikė galimybę pagilinti savo profesines žinias ir įgūdžius. Neblogų atsiliepimų iš festivalio organizatorių, F. Šopeno universiteto dėstytojų sulaukė mūsų jaunoji pianistė Dainora Laukžemytė. Beveik visi, festivalyje dalyvavę pianistai, už Dainorą buvo vyresni, atliko sudėtingesnius kūrinius, todėl mechaniškai lyginti, kas pasirodė geriau, negalima. Tačiau Dainora buvo pastebėta ir pasakyta, jeigu ši mergina ir toliau dirbs, iš jos tikrai "kažkas išeis". 

Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė 

* * * 

Tai buvo tęstinis dvejų metų projektas, pirmiausia skirtas Lenkijos neregiams, bet kartu į jį buvo pakviesti ir kitų valstybių atstovai. Buvo sudaryta su F. Šopeno muzikos universiteto dėstytojais sutartis darbui su neregiais muzikantais. Daugelis šių muzikantų yra profesionalai, o jeigu buvo ir mėgėjų, tai tikrai pasiekusių puikaus meistriškumo. Norint pakliūti į festivalį, reikėjo siųsti savo atliekamo kūrinio vaizdo įrašą, o šeimininkai sprendė patys, ką kviesti ar nekviesti. Taigi siuntėme tuos įrašus ir mes - gavome teigiamus atsakymus. Iš viso festivalyje užsieniečiams buvo skirta 20 vietų - sumokėta už tų žmonių gyvenimą, maitinimą, meistriškumo pamokas. Tarp jų buvome ir mes, trys lietuviai muzikantai ir mano akompaniatorė. Festivalyje buvo dirbama labai intensyviai. Dieną - meistriškumo pamokos, vakarais - koncertai. Visiškai nesigirdama galiu pasakyti, kad man meistriškumo pamokas vedęs profesorius Jerzy Kneting didelių priekaištų ar pastabų neturėjo - jam mano dainavimas patiko. Davė keletą profesinių pastabų, patarimų (jie man tikrai padėjo), bet, kaip jau sakiau, didesnių pastabų dėl mano muzikinės technikos nebuvo. Važiuodama nežinojau, kur dainuosiu ir kaip dainuosiu. Programos buvo sudaromos jau festivalio metu, tada, kai F. Šopeno universiteto dėstytojai pamatė ir išgirdo dainuojančius užsieniečius ir galėjo įvertinti kiekvieno galimybes. Viskas vyko tarytum trimis turais. Pirmąjį vakarą - koncertas kamerinėje F. Šopeno universiteto koncertų salėje. Antrąjį vakarą - koncertas jau universiteto didžiojoje salėje. Jame dalyvavo aukštesnio profesinio meistriškumo pasiekę muzikantai. Na, ir trečiasis - baigiamasis koncertas - Varšuvos filharmonijos salėje. Koncertuoti bent vieną kartą buvo sudaryta galimybė visiems festivalio dalyviams. Man teko garbė dainuoti, o Renatai - akompanuoti visus tris kartus. Taigi dainavau ir Varšuvos filharmonijos salėje. Tai iš tikrųjų didelė garbė ir didelis pripažinimas. Salė tūkstantinė, puiki akustika, puikus instrumentas! 

Kalbant apie patį festivalį, pirmiausia krito į akis, kad viskas buvo apgalvota, "sustyguota" iki mažiausių smulkmenų. Didžioji konkurso dalyvių dalis - neregiai. Tačiau scenoje - įeinant, išeinant - jokių nereikalingų pauzių, jokių stabčiojimų. Viskas apgalvota minutės ar net pusės minutės tikslumu. Nepertraukiamo sklandaus tekėjimo įspūdis! Aukščiausios prabos sceninis darbas. Viskas tarytum vyksta savaime, bet kartu tai - profesionalios režisūros pasekmė. Apskritai visur galėjai jausti eleganciją, aristokratiškumą, visa tai buvo tikrai labai natūralu ir nesuvaidinta. Yra ir daugiau dalykų, kurių galėtume iš lenkų pasimokyti. Pirmiausia - baltoji lazdelė. Lietuvoje į ją vis dar žiūrima atsargiai, su nepasitikėjimu. O Varšuvoje - reikėjo matyti, kaip jaunos merginos ja naudojasi! Niekas nesigėdija, niekas nejaučia jokių kompleksų. Žmogus su lazdele gali užlipti net į sceną ir nieko čia keista ar neįprasta nėra. Lietuvoje dažnai tai tampa "problema". Pavyzdžiui, dėstytojai festivalio dalyvių neregių nuolat klausdavo, o kartu ir primindavo: "Kodėl jūs nesišypsote?" Šypsotis festivalyje visiems buvo tiesiog privaloma. Nelauktas ir labai netikėtas buvo finalinis festivalio akordas. Baigiasi koncertas Varšuvos filharmonijoje, salė sausakimša, visi ploja, į sceną užlipa Lenkijos aklųjų sąjungos vadovė ir visą salę pakviečia pasivaišinti. Tuo metu atsidaro visi šoniniai įėjimai, publika išgarma iš salės į fojė ir kartu džiaugiasi su atlikėjais sėkmingu koncertu. Atrodytų, smulkmena, bet Lietuvoje dažniausiai "pasivaišinti" po įvairių renginių kviečiami artistai, vertinimo komisijų nariai, organizatoriai, o čia - visi žiūrovai. 

Be abejo, tokiam projektui įgyvendinti reikėjo pinigų - ir turbūt nemažų pinigų. Tačiau akivaizdu ir tai, kad vien pinigais, neturint supratimo, profesinės kompetencijos, padaryti tokios šventės tikrai nebūtų pavykę. 

Jūratė Vizbaraitė 

* * * 

Spalį dalyvavau Lenkijoje vykusiame tarptautiniame festivalyje. Jau esu dalyvavusi panašiame festivalyje Sankt Peterburge. Nors tai buvo labai įdomus bei naudingas renginys, tačiau išvyka į Varšuvą man paliko kur kas didesnį įspūdį. 

Iš Lietuvos išvykome spalio 13-osios ryte. Kadangi skridome lėktuvu, o aš niekuomet anksčiau nebuvau taip keliavusi, tai man tikrai buvo įdomu. Skridome neilgai - šiek tiek ilgiau nei valandą. Oro uoste mus pasitiko labai maloni mergina, kuri viso festivalio metu stengėsi pagelbėti, prižiūrėjo, kad viskas vyktų sklandžiai. Lenkai pasižymėjo itin geru organizuotumu: renginiai vyko tiksliai numatytu laiku, viskas buvo verčiama į anglų kalbą, gyvenimo sąlygos - puikios, viskas - transportas, maitinimas - suplanuota iki mažiausių smulkmenų. Renginyje dalyvavo nedaug žmonių, tačiau jie visi buvo pasiekę labai aukštą muzikinio meistriškumo lygį. 

Visas penkias dienas (tiek laiko truko mūsų išvyka) buvome labai užimti, tačiau nesijautėme pavargę. Teko pabuvoti F. Šopeno muziejuje, kuriame daug sužinojome apie šio kompozitoriaus gyvenimą bei kūrybą, išklausėme keletą paskaitų apie sceninį įvaizdį bei kitus bet kokiam atlikėjui labai svarbius dalykus, šiek tiek pasivaikščiojome po miestą. Buvome ir F. Šopeno universitete, kur kiekvieną dieną vadovaujant profesoriams vyko pamokos. Man šios kelios pamokos buvo be galo naudingos ir tikrai pravers toliau mokantis muzikuoti. Žinoma, taip pat vyko koncertai, kuriuose dalyviai galėjo parodyti, ko yra pasiekę. Aš esu labai laiminga, kad galėjau dalyvauti šiame festivalyje, nes galėjau pagroti didžiulėje, pilnoje žmonių F. Šopeno koncertų salėje. Man, dar labai jaunai ir tik pradedančiai keliauti muzikos keliu, tai tikrai didelis pasiekimas. Muzikantui kiekvienas išėjimas į sceną yra tarsi vienas nedidelis, tačiau labai reikšmingas žingsnelis siekiant tobulumo. 

Ši kelionė buvo labai įdomi, naudinga ir įsimintina. Mums labai pasisekė - visą laiką buvo puikus oras. Neprireikė nei skėčių, nei šiltų drabužių. O svarbiausia, kad visos kelionės metu su manimi buvo šauni, nestokojanti humoro jausmo bei visuomet puikiai nusiteikusi draugija. Esu labai dėkinga savo fortepijono mokytojai Renatai Krikščiūnaitei-Barcevičienei, nes be jos pagalbos nebūčiau galėjusi dalyvauti šiame renginyje. 

Labai gaila, kad Lietuvoje nėra panašių renginių - jie labai reikalingi ne tik juose dalyvaujantiems, bet ir tai stebintiems žmonėms. Galbūt nėra aktyvių žmonių, kurie tuo užsiimtų, nes išties tai didelis ir sunkus darbas, nepadaromas per vieną dieną, galbūt trūksta lėšų, bet aš tikiuosi, kad ateityje tai taps realybe. 

Dainora Laukžemytė