EUROPOS LINK

Audronė JOZĖNAITĖ

IŠ DEVINTOJO SUGRĮŽUS

2011 m. spalio 4 - 7 dienomis Fredericijoje, Danijoje, įvyko devintasis Europos aklųjų sąjungos suvažiavimas. Jau šeštą kartą EAS suvažiavimo darbe dalyvauja ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovai. Šį kartą - LASS pirmininkas Sigitas Armonas ir vyr. specialistė Audronė Jozėnaitė. IX Europos aklųjų suvažiavimo šūkis gana įspūdingas: "Aklieji ir silpnaregiai - visateisiai piliečiai: prieinamumo ir lygiateisiškumo strategijos". 

Kiekvienas suvažiavimas yra ir toks pats, ir kitoks. Užmarštin nuėjo laikai, kai suvažiavimo dalyviai gaudavo šūsnį popierių - visą suvažiavimo medžiagą padidintu ar brailio raštu. Dabar gi visa medžiaga pateikiama internete, su ja galima susipažinti atidarius specialų puslapį, skirtą renginiui. Šiandien jau beveik nepamatysi neregio, rašančio brailio mašinėle ar grifeliu. Ant kiekvieno stalo - ne vienas ir ne du kompiuteriai. Jau tapo tradicija, kad kiekviename suvažiavime - ir pagalbinių priemonių bei naujausių technologijų paroda. Šiais metais savo priemones demonstravo 20 įvairių kompanijų. Deja, buvo demonstruojamos beveik tik kompiuterinės technologijos, nors daug kas tikėjosi nusipirkti lazdelę, brailio laikrodį ar vieną kitą buičiai reikalingą daiktą. 

Finansų krizė - beveik visose Europos šalyse, ir tai buvo akivaizdu kaip niekad. Taupant lėšas prieš suvažiavimą nebuvo organizuojami nei moterų, nei įvairovės forumai, nebuvo jokių pažintinių ekskursijų, šalių delegacijos buvo mažesnės. Tiesa, gana nemažą finansinį indėlį organizuojant suvažiavimą įnešė Danijos aklųjų sąjunga. Buvo surasta galimybė paįvairinti suvažiavimo dalyvių laisvalaikį: kiekvieną vakarą koncertavo regėjimo neįgaliųjų populiarios muzikos ansambliai iš Islandijos, Švedijos ir Danijos. 

Suvažiavimai - tai ataskaitos, strateginiai planai, rezoliucijų rengimas, EAS įstatų pataisos, plenariniai pranešimai, diskusijos, EAS prezidento ir tarybos bei atstovų į Pasaulio aklųjų sąjungos tarybą rinkimai. Šis suvažiavimas - pirmasis, kuriame nereikėjo rinkimų. Na, beveik nereikėjo, nes tik į Pasaulio aklųjų tarybą buvo vienu kandidatu daugiau, negu yra skirta vietų. Jau beveik tapo tradicija, kad nekonkuruojama dėl EAS prezidento posto. Daugelį metų suvažiavimas tik patvirtina vienintelę kandidatūrą. Taip atsitiko ir šį kartą. Dvi kadencijas dirbusį anglą Colin Low pakeitė vokietis Volfgangas Angermanas. Nenuostabu, kad kandidatų nėra daug. Nacionalinei aklųjų organizacijai, keliančiai kandidatūrą į EAS prezidentus, tenka ir nemaža finansinė našta: tai ne tik kelionės ir pragyvenimo išlaidos organizuojant tarybos posėdžius, dalyvavimas įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, neregių teisių gynimas ir atstovavimas pačiu aukščiausiu lygiu, lankymasis nacionalinėse organizacijose (o pakvietimų tikrai apstu), bet ir būtina administracinė pagalba nacionalinėje organizacijoje. Nuostabą kelia tik tai, kad niekas nesiveržia į EAS tarybą. Šiais metais kandidatų buvo tiek, kiek ir vietų EAS taryboje. Ir ką gi tai reikštų? Ar tai finansinės krizės pasekmės (visgi per metus organizuojami bent 5 posėdžiai, be to, tarybos narys paprastai kuruoja kurią nors EAS komisiją ir privalo lankytis jos posėdžiuose), o gal EAS jau ne tokia įdomi, kokia buvo anksčiau? Nors tradiciškai aktyviausios ir daugiausia pasiūlymų teikiančios ir toliau lieka Anglijos, Vokietijos, Ispanijos, Skandinavijos šalių organizacijos, į areną po truputį veržiasi ir naujos šalys. Taigi, ateinančius ketverius metus EAS taryboje dirbs atstovai iš Kipro, Turkijos, Ispanijos, Švedijos, Anglijos, Čekijos, Rumunijos ir Albanijos. Pirmasis prezidento pavaduotojas liko Aleksandras Neumyvakinas, visos Rusijos aklųjų sąjungos pirmininkas, antruoju - Tomaso Danieli, Italijos aklųjų sąjungos prezidentas, generaline sekretore dirbs Unn Ljoner Hagen iš Norvegijos, iždininkės postas atiteko prancūzui Vincentui Michel. 

Suvažiavime vyko 12 plenarinių posėdžių, 4 grupiniai seminarai. Daug dėmesio buvo skirta JT konvencijai įgyvendinti Europos šalyse, buvo dalijamasi gera patirtimi, vykdant projektus tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Didžiulio susidomėjimo susilaukė Alano Suttie iš Anglijos Karališkojo nacionalinio aklųjų instituto pranešimas tema "Įvairovės principo įgyvendinimas praktikoje", pranešimai apie Skandinavijos šalių valstybių gerovės strategijas ir geriausias praktikas. 

Daug diskusijų sukėlė EAS pateiktas strateginis 2011 - 2015 veiklos planas. Jis - dviejų dalių: pirmoje dalyje apibrėžiami EAS tikslai, principai, vertybės ir iššūkiai, antrame - veiklos kryptys, kurias pasiūlė praeitą kadenciją dirbusios komisijos, rezoliucijų rengimo darbo grupė. Apibendrinant galima pasakyti, kad tiek tarybos nariai, tiek suvažiavimo dalyviai norėjo matyti mažiau politinių šūkių, o daugiau konkrečių žingsnių ir darbų. Žinoma, tai nėra lengvas uždavinys, kadangi Europoje vyksta labai dideli pokyčiai, esama aibės politinių kampanijų, derybų su ES Komisija, ES Parlamentu, įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis. Suvažiavimo dalyviai išreiškė pageidavimą sukonkretinti EAS prioritetus, daugiau orientuotis į projektines veiklas. EAS IX suvažiavimas priėmė 9 rezoliucijas, iš kurių 4 yra politinio pobūdžio ir skirtos tarptautiniam judėjimui palaikyti siekiant bendrų su visais neįgaliaisiais tikslų. Tai rezoliucijos apie ES nediskriminavimo direktyvą, JT Neįgaliųjų teisių konvenciją, kreipimasis į ES, tarptautinį valiutos fondą, Pasaulio banką, šalies vyriausybes dėl neįgaliųjų finansinio saugumo garantijų ekonominės krizės laiku. 

Trys rezoliucijos skirtos EAS struktūrai valdyti. Štai 4 -oji rezoliucija kalba apie EAS atvėrimą naujiems asmenims. Problema sunkiai išsprendžiama, nes ne visos šalys finansiškai pajėgios deleguoti savo atstovus į tarybą. Taigi rezoliucija įpareigoja tarybą per ateinantį periodą dar kartą peržvelgti EAS įstatus ir juos pataisyti taip, kad visi EAS tarybos nariai negalėtų dirbti taryboje ilgiau kaip dvi kadencijas. 

Ypač atkreiptinas dėmesys į pačią pirmąją rezoliuciją, kurioje kalbama apie regėjimo negalią turinčius vaikus. Daugelyje šalių vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, bet negauna ankstyvos ir būtinos pagalbos. Argi ne keista, kad šiuo laiku vėl reikia kalbėti, atrodo, apie pačius elementariausius dalykus? Bet situacija iš tiesų rimta. Integracijos procesai kai kuriose šalyse vyko labai sparčiai, gražios idėjos smarkiai pralenkė realybę, na, o rezultatas ne visad džiuginantis. Trūksta specialistų pagalbos, nesukurta tinkama aplinka, nežinoma, kaip padėti regėjimo negalią turintiems vaikams. Rezoliucija kviečia atkreipti dėmesį į būtinybę garantuoti ankstyvąją specialistų pagalbą ne tik vaikams, bet ir jų tėvams bei visiems, kam reikia globoti regėjimo negalią turinčius vaikus.