PROJEKTAI

Audronė JOZĖNAITĖ

FINIŠUOJA "VASAROS REABILITACIJA - 2011"


Pralėkė, praskriejo vasara, kaip visad užsibuvusi Lietuvoje per trumpai. Baigiantis vasarai baigėsi ir didžioji LASS vykdyto projekto "Vasaros reabilitacija - 2011" dalis. Tai nėra visiška tiesa, nes trečiasis projekto etapas vyko rugsėjo 11-18 dienomis, o antrasis, prasidėjęs dar rugpjūčio mėnesį, tęsis iki pat spalio pabaigos. Aštuntame "Mūsų žodžio" numeryje buvo rašyta apie tai, kas paskatino LASS imtis tokio projekto. Dabar gi, kai iki projekto pabaigos liko labai nedaug, galima pasidžiaugti rezultatais. 

Yra kuo džiaugtis matant, kaip žmonės laisvėja, tampa savarankiškesni, drąsesni, atviresni. Viena didžiausių problemų, iškylančių visiems projekte dalyvavusiems asmenims, buvo socialinė atskirtis, ypač - bendravimo stoka. Nenuostabu, nes šis projektas buvo skirtas naujai apakusiems arba tiems, kurių regėjimas per pastaruosius porą metų buvo kritiškai pablogėjęs. Dauguma dalyvių, ypač jaunesnio amžiaus, buvo nauji LASS nariai, labai mažai nusimanantys apie mūsų organizaciją, jos istoriją, tradicijas. Bet jiems nelabai ir rūpėjo mūsų organizacijos reikalai. Labiausiai žmones domino įsidarbinimo galimybės, išmokos ir lengvatos, galimybės savarankiškai judėti ir tvarkytis savo aplinkoje, bendrauti. Socialinės reabilitacijos programa išties buvo gana sunki. Individualūs ar grupiniai užsiėmimai, paskaitos, diskusijos vyko nuo ryto iki vakaro. Visiems į pirmąjį socialinės reabilitacijos dviejų savaičių trukmės etapą Kauno P. Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre patekusiems dalyviams, atsižvelgiant į tiflopedagogų rekomendacijas ir dalyvių pageidavimus, buvo sudaryti individualūs mokymosi planai. Buvo mokomasi orientacijos ir mobilumo, apsitarnavimo, buities įgūdžių, brailio rašto, kompiuterinio raštingumo. 

Kiekvieną dieną vykdavo grupiniai psichoterapijos užsiėmimai, buvo skaitomos bendros paskaitos apie teisinę neįgalumo bazę ir išmokas reglamentuojančius teisės aktus, garsines knygas ir Lietuvos aklųjų bibliotekos veiklą, brailio raštą ir jo perspektyvas, aklumo profilaktiką ir akių priežiūrą, neregių gyvenimą užsienyje, tarptautinį aklųjų sąjūdį. Dalyviai turėjo galimybę ir praktiškai susipažinti su kai kuria profesine veikla: silpnaregis Virgilijus Šlipaitis mokė dalyvius pinti iš vytelių, o keramikas Borisas Chudinskis demonstravo ir skatino pačius dalyvius padirbėti su moliu. Technologijų specialistas Karolis Verbliugevičius praktiškai supažindino dalyvius su pagalbinėmis priemonėmis ir naujomis technologijomis, atveriančiomis naujas galimybes ir regėjimo neįgaliesiems. Visi norintieji galėjo gauti individualias psichologės konsultacijas. 

Savaitės trukmės programa Palangoje, poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centre, buvo šiek tiek kitokia, nors dalyvių užimtumas buvo toks pat didelis kaip ir Kaune. Didesnis dėmesys buvo skiriamas socialiniams įgūdžiams formuoti, mokymuisi, išgirsti, išklausyti žmogų, įsivaizduoti, kaip jaučiasi kiti, dalinimuisi informacija, bendravimui. Šiuos užsiėmimus vedė ta pati psichologė, kuri su regėjimo neįgaliaisiais dirbo ir Kaune. Palangoje taip pat buvo įtvirtinami orientacijos ir mobilumo įgūdžiai, vyko muzikos terapijos užsiėmimai, kompiuterinių technologijų specialistas Artūras Lenkšas (beje, Palangoje dirbantis savanoriškai) pageidaujantiems vedė individualius užsiėmimus. 

Visus užsiėmimus vedė didelę darbo patirtį turintys tiflopedagogai ir reabilitatoriai. Jiems ir neregiams talkino trys savanoriai, su LASS šiam projektui pasirašę savanoriško darbo sutartį. 

Iš viso vasaros reabilitacijoje dalyvavo 24 regėjimo neįgalieji. Dar 7 (trims iš jų dalyvavusiems ir pirmame ar antrame reabilitacijos etapuose) regėjimo neįgaliesiems kursai buvo organizuojami jų gyvenamojoje vietoje. Būtent šį reabilitacijos etapą ir buvo sudėtingiausia organizuoti, ypač tiems akliesiems, kurie gyvena rajonuose, kaimo vietovėse. Dar kartą buvo pajausta, kaip trūksta tiflopedagogų. 

Programos dalyviai

Projektas beveik baigėsi. Kai kam jis "pralėkė" - taip teigė patys dalyviai. Iš mūsų visų - organizatorių, tiflopedagogų ir reabilitatorių, dalyvių - jis pareikalavo daug pastangų. Galbūt buvo tikimasi turėti daugiau laisvo laiko, galbūt pati socialinė reabilitacija buvo įsivaizduojama kiek kitaip, galbūt tiesiog fiziškai buvo sunku mokytis. Bet juk buvo vakarai, kuriuose nestigo pažinčių, bendravimo, juoko ir nuotykių. Ir tai buvo viena iš maloniausių, įdomiausių ir reikalingiausių reabilitacijos dalių. Kurgi dar tiek regėjimo neįgaliųjų gali sutikti neregys, gyvenantis nedideliame miestelyje ar kaime? Juk taip svarbu žinoti: esi ne vienas, turintis vienokią ar kitokią problemą. Buvo džiugu matyti, kad šios reabilitacijos metu užsimezgė naujų pažinčių ir draugysčių, kurios, ko gero, neregiams bus tikrai svarbios ir truks ne vienus metus. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]