NEREGYS IR VISUOMENĖ

TIKSLĄ PASIEKTI GALIME

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), koordinuojant Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei LR Seimo kancleriui Jonui Mileriui, šių metų spalio 12 dieną Lietuvos Respublikos Seime suorganizavo renginį, skirtą Tarptautinei baltosios lazdelės dienai bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veiklos 85-mečiui.  

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė Irena Degutienė maloniai sutiko globoti šį renginį. Aklųjų ir silpnaregių šventės Lietuvos Respublikos Seime globėja atsakė į keletą žurnalo "Mūsų žodis" klausimų.  

"M. Ž." Jūs mūsų organizaciją, neregių ir silpnaregių bendruomenę pažįstate daugelį metų, žinote nematančio žmogaus poreikius bei galimybes. O kaip vertinate Lietuvos aklųjų ir silpnaregių per 85 metus nueitą kelią?  

I. D. Pirmiausia noriu šią organizaciją pasveikinti su jubiliejumi. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga vienija praktiškai visus šią negalią turinčius žmones Lietuvoje. Jūs esate labai vieningi. Nors ir koks buvo laikas - pokaris, taikos metas, visada buvote vieningi. Mane tai žavi, nes taip galima pasiekti kur kas geresnių šiai bendruomenei naudingų rezultatų. Kai esate vieningi kaip kumštis, galite daugiau pasiekti.  

Man ir anksčiau teko bendrauti su neįgaliųjų organizacijomis. Galiu pasakyti, kad aklieji ir silpnaregiai iš jų visada buvo aktyviausi. Kai reikėjo spręsti profesinės, socialinės reabilitacijos klausimus, švietimo problemas, visada buvo galima rasti sprendimų. Prisiminkime ir aklųjų įmones. Tai pavyzdys, kaip gavę išsilavinimą žmonės, kad ir su regėjimo negalia, gali realizuoti save ir integruotis į darbo rinką. Manau, kad pasiekimai, kuriais šiandien mūsų šalyje gali naudotis aklieji bei silpnaregiai, yra didelis ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nuopelnas.  

"M. Ž." Jums gerai žinoma žmonių su negalia visuomeninių organizacijų veikla. Kaip šiame fone matote Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą? 

I. D. Esu susidariusi įspūdį, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga yra viena iš daugiausiai galimų narių sutelkusių Lietuvos organizacijų. Ji taip pat yra labai motyvuota ir gerai organizuota bendruomenė. Kitose žmonių su negalia organizacijose pastebiu daug susiskaldymo, dėl asmeninių ambicijų - skaidymosi į naujas organizacijas. Bet tai tik mano nuomonė. Per tokį susiskaldymą nukenčia paprastas negalią turintis žmogus. Kai organizacijų daug, tai tos pačios negalios žmonių viena organizacija prašo vieno, kita - kito. Kai nėra vienybės, ką nors pasiekti yra labai sunku. O kai organizacija vieninga, žino, ko nori, tai ir tikslą pasiekti lengviau. 

"M. Ž." Šalyje vykdoma pertvarka - socialinės paslaugos "nuleidžiamos" iš respublikinio į savivaldybių lygį. Kaip vertinate šį reiškinį?  

I. D. Tendencija yra tokia, kad socialinės paslaugos turi būti "arčiau žmogaus". Kas, jei ne savivaldybė kartu su nevyriausybine organizacija, gali geriau žinoti, ko konkrečiam žmogui reikia? Toks modelis - daugelyje Europos valstybių. Iki šiol bandėme viską centralizuoti. Manau, kad tai nėra gerai. Gal sėdint Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje vizija ir yra sukuriama, bet jos praktinis įgyvendinimas - tai jau savivaldybės, net seniūnijos lygmuo. Viena vertus, centralizuotas strategijos formavimas - lyg ir teisinga kryptis, kita vertus, įgyvendinimas vis vien susijęs su savivaldybe.  

Gal šiandien ir yra šioks toks nepasitikėjimas savivaldybėmis: kiek viena ar kita jų skirs šiai pertvarkai dėmesio ir finansinių išteklių. Tačiau įstatymas priimtas ir Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas stebės, kaip jis yra įgyvendinamas praktiškai. Manau, kad tai nagrinėsime, aiškinsimės ateinančių metų sausio pradžioje.  

Manau, kad dėl pasikeitimų labiausiai išsigandę yra rajonuose gyvenantys žmonės. Jie iki šiol žinojo, kad yra vienas finansavimo šaltinis ir vienas koordinatorius. Manau, kad emocinis faktorius atsirado todėl, kad Lietuvoje savivaldybės nėra vienodos: vienos stipresnės, kitos - silpnesnės, turi mažiau pinigų. Kaip ten bebūtų, tačiau ateityje socialinės paslaugos turėtų būti teikiamos per savivaldybes. 

"M. Ž." Iki šiol teikiant socialines paslaugas aktyviai dalyvavo žmonių su negalia visuomeninės organizacijos. Ar dabar, įsigaliojus naujai tvarkai, jos nebus išstumtos iš šios veiklos?  

I. D. Manau, kad bus kaip tik atvirkščiai. Anksčiau, dar tada, kai dirbau darbo ir socialinių reikalų ministre, sulaukdavome nusiskundimų iš nevyriausybinių organizacijų, kad kai kurios organizacijos, jų vadovai nesąžiningai skirsto pinigus, kad rajonų žmonių tie centralizuotai gauti pinigai nepasiekia. Beje, tokių nusiskundimų apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, nepamenu, kad būtume gavę. Kiek žinau, visuose rajonuose yra žmonių su negalia organizacijų filialai arba atstovai, kurie ir turės dalyvauti savivaldybėse priimant sprendimus, kad pinigai tikrai pasiektų žmogų su negalia. Manau, kad dabar bus daugiau skaidrumo ir aiškumo panaudojant lėšas. Jau pirminiame - rajoninės organizacijos ar filialo - lygmenyje žmonės galės dalyvauti programų kūrime ir socialinių paslaugų teikimo procese. Nuo skundų rašymo bus galima pereiti prie konkrečių darbų.  

"M. Ž." Ką, jūsų nuomone, Lietuvos Respublikos Seimas artimiausiu metu galėtų nuveikti gero aklųjų, silpnaregių, kitų žmonių su negalia labui?  

I. D. Negalėčiau iš visų žmonių su negalia išskirti akluosius ir silpnaregius. Tačiau tai, kas žmonėms su negalia dėl laikinojo įstatymo, kurio galiojimas baigiasi 2011 metų gruodžio 31 dieną, buvo sumažinta, numatyta atstatyti. Su neįgalumu susijusios išmokos bus tokios, kokios buvo iki 2010 metų. Manau, kad tai žmonėms su negalia yra gera žinia. Aišku, norėtųsi daugiau finansuoti žmonėms su negalia skirtų programų. Tačiau reikia objektyviai vertinti esamą padėtį šalyje. Dar nesame visiškai iškopę iš krizės duobės. Aišku, lipame iš jos, bet ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Norai gali būti labai dideli, tačiau turime išmokti gyventi pagal išgales. Aš taip pat norėčiau, kad neįgalieji gautų didesnes išmokas.  

Niekada nemokėjau meluoti. Ir jums nemeluosiu. Todėl aukso kalnų 2012 metais pažadėti negaliu. Seime taip pat dirba žmonės. Jie tikrai turi širdį. Todėl atsiradus galimybėms pirmiausia padėsime tiems, kuriems to labiausiai reikia. 

"M. Ž." Prieš gerą dešimtmetį esate dirbusi socialinės apsaugos ir darbo ministre. Ar vadovaujant Lietuvos Respublikos Seimui dažnai jumyse prabunda prieš dešimtmetį įgyta ministrės patirtis?  

I. D. Iš profesijos esu humanitarė. Kartu esu ir humanistė. Visos jautriosios ir politikų nelabai mėgiamos sritys - socialinė, sveikatos apsauga, švietimas - man nesvetimos. Sakoma, kad politikas turi turėti storą odą. Aš per gyvenimą taip ir neišmokau tos storos odos užsiauginti. Gal mano širdis ir per minkšta. Ir kartais emocijos, gailestis žmogui lemia sprendimus jo naudai, nors protu ir suvokiu, kad sprendimai turi būti finansiškai pagrįsti. Manau, kad jauni ir sveiki turi dirbti ir užsidirbti. O tiems, kurie dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių negali to padaryti, valstybės uždavinys - padėti.  

"M. Ž." Seime dirba neregys Edvardas Žakaris. Kaip jums atrodo neregys Lietuvos Respublikos Seime? Ar tokių žmonių Seime galėtų būti ir daugiau?  

I. D. Net ir jums neklausiant, Edvardui komplimentus esu sakiusi ne kartą. Pirmiausia aš į jį žiūriu kaip į kilnios širdies žmogų. Jis - labai darbštus. Jei nebūtum šalia ir nematytum jo paties, tai pagal darbų gausą galėtum abejoti, ar jis iš tiesų visiškai nemato. Jį pažįstu artimiau, esame kartu dirbę Darbo ir socialinių reikalų komitete, todėl galiu pasakyti, kad jis yra gyvas pavyzdys, kokios šiandien yra galimybės norinčiam žmogui dalyvauti šalies politiniame gyvenime. Edvardas Žakaris yra nepaprasto darbštumo žmogus. Tai galiu pasakyti labai atsakingai. Iš aklųjų ir silpnaregių bendruomenės tai yra pirmoji kregždė Seime. Aklųjų ir silpnaregių bendrija turi tikrai daug protingų ir išsilavinusių žmonių. Manau, kad jie gali drąsiai kandidatuoti rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą ir dirbti darbą valstybės labui taip, kaip tai daro Edvardas Žakaris.  

"M. Ž." Ko palinkėtumėte akliesiems ir silpnaregiams aštuoniasdešimt penktojo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos gimtadienio proga?  

I. D. Žaviuosi tais žmonėmis, lai niekas neįsižeidžia, kuriems Dievas mažiau davė ar visai nedavė sveikatos, tačiau davė tiek daug dvasinės stiprybės, susikaupimo, dvasinio savęs realizavimo ir noro siekti tikslo, kad dėl to aš kartais žmonėms su negalia šiek tiek ir pavydžiu. Mat sveiki žmonės nuolat verkia, nuolat kažkuo nepatenkinti, kaltina kitus. O juk viskas yra jų rankose. Žmonės su negalia nieko nekaltina, o, kiek leidžia jų jėgos, stengiasi ir save realizuoti, ir valstybei kartu duoti. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariams linkiu išlikti aktyviems, susitelkusiems. Linkiu ir toliau tikėti - tikslą jie pasiekti gali.