LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vincas BAUBLYS

 


VYTO EŠERYS 

 

Šiam mano draugeliui visada netikėtai nusišypsodavo laimė. Tai jis pačiame viduržiemyje ant mažos varlytės sugauna gražią lydeką. Žiemą augina kažkur tas varlytes ir man nesako, ar ką? Tai, žiūrėk, šposydamas vėl kokią gražią žuvį suvilioja. Tikras žvejys-cirkininkas. Šį sykį viskas vyko labai rimtai ir be mažiausių žvejybos eksperimentų. Išgirdo Vytas, kad Pranukas, gyvenantis ant Gilšės ežero kranto, spiningu sugavo aštuonių kilogramų lydeką. Kaipgi jam nekils noras sugauti dar didesnę! Jis šioje srityje turi būti pirmas, ir viskas. Pasikvietė į tą didžiąją žvejybą ir mane. Abu gerai žinojome, kad tas Pranukas žino, kada šiame ežere gerai kimba lydekos - ir dar didelės. Ne tokios, kokias mes gaudome plūdine meškere su mažu karosėliu. Žinoma, pavienių žuvų sugaudavome daug daugiau. Tačiau kalbant apie svorį - daug mažiau. Dabar Vytas prie tų karosėlių prisigaudė dar ir šimtgraminių skrituliams. Tokio karoso tikrai maža lydeka negriebs. Nors visko būna: nepraryja ir išspjauna. Na, o didelė tai tikrai šimtgraminį praris. Tuos savo skritulius su didžiaisiais jis paleido ganytis vienoje ramioje įlankėlėje ir nuplaukėme lydekauti kaip įpratę į mums gerai žinomas vietas. Ežeras nedidelis, tai buvo gerai matyti, kaip tie dideli karosai tampo skritulius ne tik po įlankėlę, bet ir po visą ežerą. Žvejyba iš valties gyvais karosėliais sekėsi neblogai ir anuos skritulius kurį laiką pamiršome. Kai Vytas juos pradėjo skaičiuoti, pamatė: vieno trūksta, ir gana. Apiplaukėme visus ežero pakraščius, apaugusius nendrėmis, o skritulio - kaip nėra, taip nėra. Užkibo didelė lydeka ir greičiausiai nusinešė jį į gelmes. Taip tada pagalvojome ir jau ruošėmės plaukti žvejoti toliau. Bala nematė to vieno skritulio! 

Besiiriant į kitą ežero pusę mūsų dingęs skritulys išniro pačiame ežero viduryje. Valtis kaip torpeda nuskriejo prie jo, tačiau šis vėl dingo. Vytas nesivaldydamas keikėsi, kad ant skritulių visada vynioja mažai valo, o čia ežeras kaip tyčia gilus. Kalbėjo, kad bent dešimt metrų valo yra. Nejaugi lydeka prarytą karosą virškina tokiame gylyje, o ne seklumoje? Juk šioje vietoje, kur antrą kartą dingo skritulys, buvo daug giliau, nei valas leidžia pasiekti dugną. Čia kažkas ne taip. Nusprendėme palaukti, kol dar kartą išnirs skritulys. Taip pralaukėme apie valandą. Tikriausiai gigantė lydeka užkibo taip, kad net nejaučia skritulio priešinimosi kildama į vandens paviršių. Pagaliau skritulys išniro beveik toje pačioje vietoje, kur ir buvo pastatytas. Čia - apie penkių metrų gylis. 

- Na, dabar tu nepabėgsi nuo manęs, - iš džiaugsmo suriko draugas, ir vėl valtis virto torpeda.  

Šį sykį jis - Vyto rankose. Ant jo užvyniotas gana storas valas brėžėsi į Vyto storą nuo kaimo darbų odą. Daug kartų valas tiesiog sprūdo iš rankų. Įtempta kova tęsėsi apie dešimt minučių. Tokiais momentais visada prarandi laiko nuovoką. Ežero skaidriame vandenyje jau iš toli matėme, kad tai tikrai ne lydeka. Niekas kitas šiame ežere negalėjo būti, kaip tik ešerys. Kitokios plėšrios žuvies čia nėra. Ir tikrai tai buvo gigantiškas ešerys. Jis svėrė daugiau negu du kilogramus. Kai gulėjo ant valties dugno ir žiopčiojo savo didele burna, negalėjome patikėti, kad šiame ežere gali būti tokių didelių kuprių. Didžiuoju nugaros peleko spygliu galima nudurti ne tik žmogų, bet ir neblogą paršioką. Jis savo svoriu viršijo mūsų sugautas keturias lydekaites. Pranukas, gimęs ir augęs ant šio ežero kranto, sakė, kad pirmą kartą gyvenime mato tokį ešerį. O metų jis turėjo apie šešiasdešimt. Taigi, draugas Vytas sumušė mano rekordą. Tai ešerys, sveriantis pusantro kilogramo, kurį dugnine meškere sugavau Merkyje. Ak, tas Vytas! Jam visada sekasi. Tik Vytui, kai sugavo savo didįjį ešerį, buvo beveik trisdešimt, o man, kai sugavau savąjį, ėjo aštunti metukai. Taigi, aš tikrai nebuvau nugalėtas, tačiau Vytui nenorėjau to sakyti. Kam erzinti gerą kolegą tokią akimirką? Kai traukiau saviškį, valas visam gyvenimui paliko randą kairiame delne tarp nykščio ir smiliaus. Dabar matyti jo negaliu, bet pirštais apčiuopti apčiuopiu. Šiame ežere vos ne kasdien žvejojantis Pranukas čia sugaudavo puskilograminių ešerių, tačiau tai retas atvejis. Daugiausia jų pasitaikydavo žiemą blizgiaujant duobėse arba prie pavojingo šaltinio ežere - nuo kranto jis buvo apie dvidešimt metrų. Šioje vietoje vanduo užšaldavo, tik atėjus stipriems žiemos šalčiams, o žvejoti čia tada retai kas drįsdavo. Vienas Pranukas žinojo, kada čia galima įmerkti blizgutę vos ne šaukšto dydžio. Tiesą sakant, jo smulkmė niekada nedomino ir visos blizgės buvo panašaus dydžio. Vytas sumušė mano rekordą, bet "nesumušė" viduje glūdinčio pasitikėjimo savimi. O ir ko čia pavydėti? Kiekvienam - sava sėkmė! Pavyduoliai dažniausiai pralaimi kovą dėl sėkmės - mat jie dažnai persistengia.  

 

Valentino AJAUSKO piešinysNEPAKARTOJAMAS DŽIAUGSMAS NAKTĮ 

 

Ėjo aštunti metai mano negalios, su kuria jau buvau susitaikęs, tačiau su žvejybos netektimi niekaip negalėjau susitaikyti. Ar aklas žmogus gali žvejoti, pirmaisiais savo negalios metais abejojau. Praėjus po traumos trejiems metams, žvejojau žiemą blizgute. Laimikis buvo nedidelis, tačiau tai džiugino mano širdį. Nieko nepadarysi, jeigu sergi šia nepagydoma liga - žvejyba nuo vaikystės. Po pirmo "aklo" žvejojimo pradėjau tikėti, kad ateityje bus sugauta dar ir gražios žuvies. 

Per žemę bėgo birželio mėnesio pabaiga. Tuo metu neršė Kampio ežero karšiai. Nesvarbu, kad esu aklas, bet man tikrai nusišypsojo laimė. Mano sesutės vyras Donatas, pasirodo, irgi sirgo šia žvejų liga. Viskas į šalį, kai turi namuose laisvesnio laiko. Jis, žinoma, sveikas ir matantis jaunuolis. Tik darbe patyręs nedidelę traumą, dabar namuose gydėsi. Reikėjo bent pusę metelių pagulėti lovoje, kad sugytų trūkęs šlaunikaulio kaulas. Bet argi išgulėsi, kada tokiu laiku geriausiai kimba karšiai, o tu esi šio potraukio maniakas? Niekada! Jis gerai nusimanė apie mano, kaip žvejo, patirtį ir dabar ieškojo draugo, galinčio žvejoti naktį. Žmogus, turintis didelį norą, visada randa išeitį. Taigi, nieko nelaukęs sugrįžau pasisvečiuoti pas sesutę - pabandyti pažvejoti dugnine meškere naktį. O koks skirtumas - vis tiek visada mano akyse naktis. Čia į plūdę žiūrėti juk nereikia! Šiaip ar taip, jos vis tiek ir dieną nematyčiau. Dieną prieš naktinę žvejybą Donatas gerai pajaukino vietą, kurioje ruošėmės žvejoti karšiniu jauku su šutintų žirnių priedu. Jeigu skubi į tokią žvejybą, nepamaišytų prie šio jauko pridėti dar ir sėlenų. Tai pasiteisino per ilgus metus, praleistus su meškere rankoje. Sėlenos, išbrinkusios vandenyje, sprogdina jauko kukulį ir šis greičiau paskleidžia savo kvapą, priviliojantį žuvį. 

Saulėlydyje išvažiavome į naktinę karšių žvejybą. Donatas prieš dieną sugavo daugiau nei keturių kilogramų karšį. "Gal ir man užkibs koks aklas karšiokas",- juokiausi, kai važiavau su svainiu, kuris mane tikino, kad turėčiau sugauti ir aš. Ir nesvarbu, kad nematau. Svarbu, kad girdžiu ir sugebėsiu valdyti meškerę. Tas viskas juk manyje dar nemirė. Iki žūklavietės siauru takeliu žingsniavau prisilaikydamas Donato dešinio peties. Šią vietą, man seniai žinomą, užrodžiau aš, ir ji tikrai nenuvylė. Ežeras, kol manęs čia daug metų nebuvo, sprendžiant iš Donato pasakojimų, stipriai pasikeitė: buvo pastatyta užtvanka ant ištekančio upelio, ežere pakilo vanduo. Laisvai galėjau įsivaizduoti, kaip jis dabar atrodo. Nuo senų laikų žinojau kiekvieną krantinės metrą. Donatas, tikriausiai, ruošė ilgai mano lauktą šventę. Prie žūklavietės jau buvo sukrautas lauželis, malkučių paruošta visai nakčiai, kad lengviau apsigintume nuo kraujasiurbių mašalų ir uodų. Laikas "šipino" mano kantrybę iki pirmo dugninės meškerės užmetimo. Nieko nebuvau pamiršęs, bet pirmas bandymas buvo veltui. Antru pataikiau tiksliai ten, kur reikia, - ir tuo negalėjau patikėti. O gal Donatas man melavo, bet tuo irgi nebūčiau patikėjęs. Jis tikrai taip nepasielgtų. Leidęs man pirmam užmesti dugninę, sumetė savas dvi ir jis. Po keleto minučių jis jau traukė pirmąjį savo karšį. Kai šis buvo jo rankose, prinešė man apčiupinėti. Pagal dydį galėjau spręsti, kad žuvis sveria daugiau nei kilogramą, ir nesuklydau. O Donatas lupo antrą, aš neklysdamas jaučiau - ši žuvis daug didesnė. Girdėjau, kaip jis ją kankina, nori ištraukti į vandens paviršių. Pakėlei, tada jau gali sakyti: "Mano." Taip, tai buvo didelis, sveriantis daugiau nei penkis kilogramus karšis. Donatas traukia vieną po kito, aš - nieko. Uodų spiečius piktai zujo viršum galvų, bet nuo ugnies karščio ir į specialiai ugnį įmestų žalių malkų, skleidžiančių dūmų kamuolius, vabzdžiai bijojo prie mudviejų prisiartinti. Donatas tyliai pasakojo apie šių metų meškeriojimus, kurie kaip visada buvo įspūdingi. Žinojau: jis toks pat žvejys, koks aš buvau prieš apakdamas, todėl ir dabar pavadino mane naktį pažvejoti. Jis iškart suprato, ką jaučiu, kai patiriu - jis vėl parvažiavo namo sugavęs žuvies. Kiekvieną kartą atneša man ją apčiupinėti ir girdi mano, prisiminusio praeitį, sunkius atodūsius. Ne kartą esu galvojęs - kas gi norės kviestis į nakties žvejybą aklą žmogų? Rūpesčių ar bėdų prisidaryti tikrai niekas nenorės, o štai Donatas pats man pasiūlė pačią didžiausią dovaną. Staiga "sugrojo" signalizatorius - tiesiai prieš pat mane. Tai tikrai maniškis. Rankos nevalingai pačios surado fiderį ir ritės rankenėlę. Keldamas meškerę jutau - tai irgi nemaža žuvis, tačiau tikrai ne tokia kaip Donato paskutinioji. Bet argi tai svarbu? Supratingas tas mano Donatėlis: vietą žvejybai tikrai parinko gerą, kad pakraščiuose žolių ir nendrių būtų kuo mažiau. Didesnė žuvis ners į nendryną, ją ištraukti mažai vilties, tuo labiau kai nematai. Jaučiau, kaip žuvis tempia meškerę į šoną. 

- Nebijok. Lupk keldamas meškerę. Valas stiprus. Tikrai atlaikys, - ragino Donatas. 

Kėliau, nuleisdamas sukau, kėliau, nuleisdamas sukau, lyg traukdamas didžiausią sazaną (laukinį karpį). Pagaliau išgirdau pliaukštelėjimą virš vandens. "Jis mano", - iš džiaugsmo suvirpėjo širdis. Jis dabar tikrai mano. Ritė ėmė suktis lengvai. Meškerykotis išsitiesė. Pasigirdo čiuožiantis garsas virš vandens - tas garsas greitai artėjo prie kranto. 

- Ne. Aš tikrai netikėjau, kad tu nematydamas jį prisitrauksi prie kranto. Duok man meškerę. Jį ištrauksiu aš. Tau tai bus sunkoka padaryti. 

Donatas buvo teisus. Priėjęs prie kranto graibšteliu pasiėmė karšį. Man tai padaryti tikrai būtų buvę sunkoka. Čia pat ištrauktą karšį pasvėrėme. Du kilogramai keturi šimtai gramų. Tai mano pirma sugauta tokia didelė žuvis aštuntaisiais aklumo metais. Svajonė išsipildė. Jos visada pildosi, jeigu žmogus to išsipildymo nori. Tą naktį užkibo ir man, ir Donatui dar keli karšiai, tik kiek mažesni, tačiau ši žvejyba man suteikė tiek džiaugsmo, kad jis nebūtų tilpęs visame ežere. Pasaka, o ne naktis. Daugiau tokių naktų, ir visai nieko netgi aklas gyvenimėlis būtų, bet tikriausiai aklas tas, kuris pats save laiko aklu. Karšinės naktys baigėsi. Dabar vėl svajosiu apie pirmąjį ledą ir ežero dovanas. Jų tikrai sulauksiu, jeigu labai norėsiu. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]