MINTYS

Vincas BAUBLYS

DIDELĖ PAGALBININKĖ

Kai apakau, praėjo nemažai laiko, kai galėjau vaikščioti pats, nes po traumos tai buvo neįmanoma. Tikėjau, kad galėsiu vaikščioti, ir mano pastangos nenuėjo veltui. Vienas tikslas - savarankiškas vaikščiojimas - buvo pasiektas, tačiau negalėjau susitaikyti su savo aklumu: turiu matyti, ir viskas. Gydytojai nenorėjo manęs žlugdyti psichologiškai ir tikino - ne viskas prarasta. Viltis - noro gyventi skatintoja. Tuo metu man, kaip ir kiekvienam aklam žmogui, buvo nustatyta pirma neįgalumo grupė, tačiau Aklųjų ir silpnaregių sąjungai dar nepriklausiau ir nieko apie aklojo gyvenimą nežinojau. Žinojau tik tiek, kad akli žmonės irgi gyvena normalų aktyvų gyvenimą. Tik kaip, niekas negalėjo paaiškinti. Tuomet man svarbiausia buvo, kad galėjau vaikščioti, gana gerai orientavausi žinomoje aplinkoje be baltosios lazdelės - beje, apie ją dar nieko irgi nežinojau. Daugelis manė, kad aš iš tikrųjų matau, ir kartais sulaukdavau netgi patyčių, kurios tikrai mane labai skaudino: 

- Tu matai ir čia neapsimetinėk. Visur važiuok pats. Visus reikiamus dokumentus tvarkykis pats. 

Nesiruošiau niekam nieko įrodinėti, ramiai eidavau į savo kambarį ir atsigulęs grimzdavau į nevilties liūną mąstydamas, kad manęs niekas niekada nesupras. Ir tikrai - niekas manęs ir nesuprato, išskyrus vieną vienintelę sesutę, auginusią ką tik tuo metu gimusią dukrytę. Nors pati gyveno sunkiai, sesuo namuose buvo mano didžiausia rėmėja. Prieš apakdamas nemažai metų buvau gyvenęs sostinėje. Po nelaimingo atsitikimo sugrįžau į gimtinę. Praėjo kiek laiko, ir aš be galo panorau grįžti pas draugus - į Vilnių. Jeigu ne jie, nebūčiau vaikščiojęs šia žeme. Na, ir ką? Jeigu jau vienas, tai visur vienas viską daryk! Pasiryžau. Važiuoju pas juos vienas, visiškai aklas. Be baltosios lazdelės. Be palydovo. Kaip nors ir vienas nuvažiuosiu. Susirasiu stotelę ir vienas. Kiek kartų tamsiausiomis naktimis, traukiant į šokius, mintas gyvenvietės asfaltuotas keliukas! Užrištomis akimis būčiau iš šokių parėjęs namo. Žinojau kiekvieną atšakėlę, sukančią nuo asfalto į sodybą. Eidamas ta kelio puse, kur yra stotelė, ir skaičiuodamas keliukus, tikrai nueisiu ten, kur reikia. Išėjau vienas. Iki autobusų stotelės buvo lyg ir netoli, tačiau, kol ją susiradau, man pasirodė, kad autobusas jau seniai nuvažiavo, bet atėjęs greitai supratau: stotelėje ankstyvą rytmetį besišnekučiuojantys keleiviai dar nesulaukė autobuso. Tie garsai man padėjo rasti tai, ko reikėjo. Iš karto padrąsėjau - aš galiu. Ryto tyloje aiškiai išgirdau žodžius: 

- Argi jis aklas, jeigu vienas čia atėjo? 

Dabar į šiuos žodžius jau nekreipiau dėmesio. Autobusas neišvažiavo, o aš - jau stotelėje. Apsimesdamas neva matančiu, smagiai kalbėjausi su gerai pažįstamais kaimo gyventojais, lūkuriuojančiais autobuso. Kai jis privažiavo, pagal lipančių keleivių žingsnių garsą apgraibomis susiradau duris ir įlipau. Čia vėl mano rankos, kojos ir ausys turėjo tapti akimis. Vairuotojui pateikiau neįgaliojo pažymėjimą. Kiek supratau, jis pasižiūrėjo į mane ir negalėjo patikėti, kad aš aklas. Juk pažiūrėjus akys atrodo sveikos sveikutėlės. Viskas. Aš važiuoju pas draugus. Dabar sukau galvą, kaip man miesto makalynėje nuo keleivių išlaipinimo aikštelės nukakti iki reikiamos troleibuso stotelės. Autobusas sustoja per porą šimtų metrų nuo draugų namų. Čia jau tikrai reikės prašyti pagalbos. Aplink žmonės. Tikrai neprapulsiu, bet man kažko taip trūko - ko, aš dar gerai nežinojau, tik jaučiau. Ir štai aš - jau išlaipinimo aikštelėje. Po trijų su trupučiu valandų kelionės. Paprašiau vairuotoją, kad padėtų nueiti iki suoliuko. Čia susimedžiosiu gerą žmogų, kuris man padės pasiekti troleibuso stotelę. Laikas buvo nepalankus ir aikštelėje nesigirdėjo nė vieno balso. Staiga pasigirdo triukšmingi jaunuolių balsai. Vaikinai artėjo prie manęs. Kai buvo visai šalia, paprašiau pagalbos: 

- Vyrukai, padėkite man nueiti iki troleibuso. Aš nieko nematau. 

Nereikėjo ilgai laukti, ir išgirdau dar triukšmingesnį jų juoką. 

- Tu mus "lochais" laikai? Juk turi visai sveikas akis. Tai gal tau dantis išgrūsti? 

Nebandžiau jiems nieko aiškinti ir pasisukau savo suoliuko link. Reikia laukti toliau. Pagaliau pasukęs ne ta kryptimi, po viena koja pajutau tuštumą, tačiau jau buvo vėlu. Vos nepersiverčiau, vis dėlto pusiausvyrą išlaikiau. Kaip aš galiu "matyti" toli, jeigu savo rankos prie nosies nematau? Dabar viskas tapo aišku. Reikia tos pailgintos rankos, kuria galėčiau pasiekti žemę. Bet kokio pagalio, kad nereikėtų griuvinėti. Kitaip nežinomoje vietoje be kitų pagalbos negalėsiu žengti nė žingsnio - vien dėl savo saugumo. Jaunimėlis kiek sutriko ir vienas iš jų priėjęs paėmė mane už rankos. 

- Gal tu ir nematai, bet "šestiorkų" ieškok kitur, - ir privedęs mane prie suoliuko pasodino. 

Jie greitai pasišalino, lyg manęs būtų bijojęsi. Neliko nieko, kaip tik laukti atvažiuojančio kito autobuso ir iš jo išlipančių keleivių. Gal iš jo išlips supratingas geraširdis žmogelis? Och, tas laukimas - tai tikras plaukimas per jūrą be krantų... Girdėjau, kaip toli, įlipimo aikštelėje, šurmuliuoja keleiviai, bet ar jiems rėksi visa gerkle: "Padėkite, aš aklas!" Dar bepročiu palaikys ir niekas nekreips dėmesio. Beprasmiškos pastangos. Minutės tapo amžinybe. Privažiavo autobusas. Paprašiau pagalbos, tačiau visi skubėjo. Viena moterėlė prižadėjo pakviesti stoties apsaugininkus. Jie tikrai padės, bet tai tikriausiai buvo tik pažadas. Pagaliau visai šalia išgirdau lengvus vaikiškus žingsnelius. 

- Dėde, gal galėsite man padėti? Autobuso bilietui trūksta pinigų. 

Širdis jautė, kad mažylis nemeluoja. Išsikalbėjom. Neslėpiau ir aš savo bėdos. Mane vaikas palydėjo iki stotelės, nupirko bilietėlį, įsodino į troleibusą. Važiuoju toliau - kaip nors rasiu išeitį. Ne laukuose ar miškuose juk esu. Tarp žmonių. Prie manęs prisėdo senyvo amžiaus moterėlė. Ir ji negalėjo patikėti mano kelionės nuotykiu, bet laimė nusišypsojo: ji turėjo išlipti toje pačioje stotelėje, kur reikėjo išlipti ir man. Išsikalbėjome. Atseit ji gyvenanti tame pačiame daugiabučių kieme, kur gyvena ir mano draugas. 

Kai nuskambėjo buto durų skambutis, draugas negalėjo patikėti, kad tai aš, - norėjau padaryti jam netikėtumą. Moterėlė, palydėjusi mane, tyliai pasišalino. 

- Tu ką, gal atakai? - savo akimis negalėjo patikėti draugas. 

- Ne, - ir apgraibomis įžengiau pro duris. 

- Tai kaip tu iki čia vienas atkeliavai? Ar negalėjai paskambinti? Būčiau atvažiavęs į stotį pasitikti. Tu juk taip rizikuoji! 

- Viską įpratau daryti pats ir kreipiuosi tada, kai tikrai reikia pagalbos. 

- Žinau, kad esi beprotiškas užsispyrėlis, bet dabar...  

Jis nutilo dar gerai neatsikvošėjęs. Gal aš meluoju? 

Daug kas ir jo gyvenime per tą laiką pasikeitė. Svečiavausi visą savaitę. Atgal sugrįžti buvo lengviau - turėjau iki stoties palydovą, o gimtajame kaime viskas žinoma, tačiau išeiti pasivaikščioti be tos pagalbininkės, kurios dar niekada nebuvau laikęs savo rankose, buvo tikrai sunku.  

Praėjo pusantrų metų nuo mano apakimo. Tuomet jau buvau Aklųjų sąjungos narys. Ir štai išaušo ta diena, kai ji pirmą kartą gyvenime pateko į mano rankas. Tai įvyko Palangoje, reabilitacijos centre. Čia lazdelę į rankas man įteikė mano pirmoji naujo gyvenimo mokytoja Daina Vitkauskienė. Tai nuostabiausias žmogus, kurį per visą savo gyvenimą man teko sutikti. Moteris parodė, kaip reikia naudotis baltąja lazdele, įžiebė naujo gyvenimo viltį, daug daug ko mane išmokė. 

Po dvidešimties dienų palaikomosios reabilitacijos išvažiavau iš Palangos visai kitas žmogus. Argi tai ne stebuklas? Už tai turiu padėkoti ir dabartiniam LASS pirmininkui Sigitui Armonui. Kiekvienas neregys, norintis patekti į Palangos poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centrą, dažnai turi nueiti kryžiaus kelius vien dėl nežinojimo ir savo neryžtingumo. Tada dar buvau visiškai aklas. Palangoje atakau ir prasidėjo naujas mano, neregio, gyvenimo etapas, tačiau tos nuosavos pailgintos rankos dar neturėjau. Kai ji po kiek laiko atsirado, galėjau išvengti daugelio su judėjimu susijusių rūpesčių - ypač viešose vietose. Lazdelė tikrai didelė neregio kelio, kuriuo jis eina ir jį žino, pagalbininkė. Tik nereikia kurti pasakų, kad kur norėsi, ten ji tave ir nuves. Viskas priklauso nuo tavo paties noro judėti. Jeigu norėsi eiti ir negailėsi pastangų, ši pagalbininkė - baltoji lazdelė - tave nuves toli, toli. Žinoma, tas kelias, kurį nori nueiti neregys, turi būti gerai įrašytas jo galvelėje. Tai padaryti padeda mokytojai tiflopedagogai, kurie neregius moko vaikščioti reikiamu keliu, padeda įvaldyti baltosios lazdelės vaikščiojimo techniką. 

Einant su baltąja lazdele, niekada negalima pernelyg atsipalaiduoti ir "gaudyti varnų", nes reikės grįžti atgal ir eiti iš pradžių... Tokia gyvenimo patirtis. Ji tinka visiems.