TEISĖS NAUJIENOS

Giedrius STOŠKUS

SAVANORMETIS


2009 m. lapkričio 27 d. Europos Sąjungos ministrų taryba priėmė sprendimą Nr. 2010/37/EB "Dėl Europos savanoriškos veiklos, kuria skatinamas aktyvus pilietiškumas, metų (2011 m.)". Jis įsigaliojo 2010 m. sausio 22 d. 

Reaguodamas į šį sprendimą LR Seimas 2011 m. birželio 22 d. priėmė LR savanoriškos veiklos įstatymą, įstatymo Nr. XI-1500, skelbtas laikraštyje "Valstybės žinios" 2011 m. liepos 13 d. Nr. 86, publikacijos Nr. 4142. 

Įstatymas savanorišką veiklą apibrėžia taip: "Tai savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla, kurios sąlygos nustatomos savanorio ir šios veiklos organizatoriaus susitarimu." 

Vienas iš svarbiausių įstatymo teiginių skelbia, kad savanoriška veikla, kuri atitinka įstatyme nustatytus savanoriškos veiklos principus ir organizuojama įstatymo nustatyta tvarka, nėra laikoma nelegaliu darbu. 

Savanoriškos veiklos organizatoriais gali būti ne bet kas, o tik šių teisinių formų juridiniai asmenys: 

1) labdaros ir paramos fondai; 

2) biudžetinės įstaigos; 

3) asociacijos; 

4) viešosios įstaigos; 

5) religinės bendruomenės, bendrijos ir religiniai centrai; 

6) tarptautinių visuomeninių organizacijų filialai, atstovybės; 

7) politinės partijos; 

8) profesinės sąjungos; 

9) kiti juridiniai asmenys, kurių veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai ir kurių veiklos tikslas nėra pelno siekimas, o gautas pelnas negali būti skiriamas jų dalyviams. 

Taigi nei patys gyventojai, nei akcinės ar uždarosios akcinės bendrovės, nei individualios įmonės negali būti savanoriškos veiklos organizatoriai. Nustatant, kas gali būti savanoriškos veiklos organizatoriais, visiškai neturi reikšmės ir tai, ar juridinis asmuo turi socialinės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusą, ar ne. 

Kadangi patys gyventojai negali būti savanoriškos veiklos organizatoriais, tai žmogus, norėdamas, kad jam talkintų savanoris ir kad ši pagalba oficialiai būtų laikoma savanoriška veikla, turėtų ne pats tiesiogiai susirasti jam padėti norintį asmenį, o kreiptis į savanorišką veiklą organizuojantį vienos iš išvardintų teisinių formų juridinį asmenį, kad šis būtų savotišku tarpininku ir jam pagelbėti skirtų savanorį. 

Įstatymas įvardija tris savanoriškos veiklos principus: 

1) naudos visuomenei ir asmeniui - šis principas reiškia, kad dalyvavimas savanoriškoje veikloje sudaro asmenims galimybę aktyviai prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo ir skatina savanorių asmeninę saviraišką bei tobulėjimą; 

2) bendradarbiavimo, t.y. savanoriška veikla remiasi savanorių ir savanoriškos veiklos organizatorių tarpusavio poreikių ir galimybių derinimu; 

3) įvairovės ir lankstumo - savanoriška veikla gali būti atliekama įvairiose visuomenei naudingos veiklos srityse. Savanoriškos veiklos organizatorius ir savanoris gali susitarti dėl įvairių savanoriškos veiklos formų ir būdų, taip pat juos keisti. 

Įstatymas numato savanorišką veiklą vykdantiems savanoriams keturias teises ir keturias pareigas. Teisės yra šios: 

1) gauti informaciją apie savanoriškos veiklos mastą ir apimtis, apie esančius ir galimus rizikos veiksnius sveikatai ir saugai, kurie gali iškilti savanoriškos veiklos metu, ir apsisaugojimo nuo jų priemonių panaudojimą; 

2) gauti savanoriškai veiklai atlikti reikalingas priemones, informaciją, mokymus, konsultacinę ir techninę pagalbą; 

3) gauti dokumentą, patvirtinantį savanorio atliktą savanorišką veiklą, įgytą kompetenciją; 

4) nutraukti savanorišką veiklą. 

Savanorio pareigos yra tokios: 

1) laikytis su savanoriškos veiklos organizatoriumi aptartos savanoriškos veiklos atlikimo tvarkos; 

2) dalyvauti pasirengimo savanoriškai veiklai kursuose, jeigu tokius numato savanoriškos veiklos organizatorius; 

3) nepažeisti savanoriškos veiklos organizatoriaus ir asmenų, kurių labui atliekama savanoriška veikla, teisėtų interesų; 

4) sąžiningai atlikti savanorišką veiklą. 

Įstatyme numatytos ir savanoriškos veiklos organizatoriaus teisės bei pareigos. Čia išvardijamos tokios jo teisės: 

1) pasitelkti savanorius; 

2) nustatyti savanoriškos veiklos atlikimo tikslus ir tvarką; 

3) kompensuoti savanoriams su savanoriška veikla susijusias išlaidas; 

4) reikalauti, kad savanoris dalyvautų pasirengimo savanoriškai veiklai kursuose; 

5) atsisakyti savanorio, nurodant atsisakymo priežastis. 

Savanoriškos veiklos organizatoriaus pareigos: 

1) informuoti savanorį apie savanoriškos veiklos pobūdį ir mastą, jos eigą, esančius ir galimus rizikos veiksnius sveikatai ir saugai, kurie gali iškilti savanoriškos veiklos metu, ir apsisaugojimo nuo jų priemonių panaudojimą; 

2) suteikti savanoriui savanoriškai veiklai atlikti reikalingą informaciją, rengti mokymus, teikti konsultacinę ir techninę pagalbą ir savanorio pageidavimu aprūpinti jį savanoriškai veiklai atlikti reikalingomis priemonėmis; 

3) įstatyme numatytais atvejais sudaryti su savanoriu savanoriškos veiklos sutartį; 

4) savanoriui prašant, išduoti dokumentą, patvirtinantį savanorio atliktą savanorišką veiklą ir įgytą kompetenciją. 

Įstatymas, skatindamas savanorystę, nustato, kad dalyvavimas savanoriškoje veikloje, atsižvelgiant į jos tikslus ir pobūdį, gali būti pripažįstamas savanorio praktinio darbo ar mokymosi patirtimi arba įskaitytas kaip socialinė veikla pagal bendrojo ugdymo planus. 

Atsižvelgiant į savanoriškos veiklos pobūdį ir teisės aktų nustatytus reikalavimus, savanoriškos veiklos organizatorius iš savanorišką veiklą norinčių atlikti asmenų gali reikalauti pateikti tokiai veiklai atlikti reikalingus dokumentus, pvz., sveikatos pažymėjimą, pažymą apie neteistumą ir kt. 

Įstatymas leidžia savanoriškos veiklos organizatoriui apdrausti savanorį draudimo įmonėje arba kompensuoti jam draudimo įmokas. Organizatorius turi teisę savanoriui kompensuoti ir kitokias jo patirtas, dokumentais pagrįstas, su savanoriška veikla susijusias išlaidas. Leidžiama kompensuoti kelionės, nakvynės, maitinimo, pašto, telefono išlaidas, taip pat mokymų, ruošiant savanorį numatytos veiklos atlikimui išlaidas, išlaidas reikalingoms priemonėms, specialiesiems drabužiams įsigyti, savanoriškos veiklos sutarties galiojimo laikotarpiui tenkančias draudimo išlaidas bei kitokias tarptautinėse savanoriškos veiklos programose nustatytas išlaidas. 

Visos šios išlaidų kompensacijos nėra laikomos savanorio pajamomis ir neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu bei socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokomis. Išsamiau šių išlaidų kompensavimo tvarką reglamentuoja 2011 m. liepos 14 d. LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas, nr. A1-330 "Dėl savanoriškos veiklos išlaidų kompensavimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo", skelbtas "Valstybės žiniose" 2011 m. liepos 21 d. nr. 94, publikacijos nr. 4451. 

Jeigu savanoriui yra kompensuojamos ar planuojamos kompensuoti su savanoriška veikla susijusios išlaidos, su juo turi būti sudaroma rašytinė savanoriškos veiklos sutartis. Tokia sutartis turi būti sudaroma ir tada, kai to pageidauja savanoris ar pats savanoriškos veiklos organizatorius. Šiuo metu galiojantys LR teisės aktai nepateikia jokios pavyzdinės ar tipinės tokios sutarties formos. Anksčiau tokios sutarties pavyzdys buvo patvirtintas 2001 m. gruodžio 13 d. LR Vyriausybės nutarimu nr. 1511. Šis nutarimas 2003 m. vasario 7 d. Vyriausybės nutarimu nr. 207 buvo pakeistas, o 2007 m. sausio 31 d. Vyriausybės nutarimu nr. 130 pripažintas netekusiu galios. Taigi dabar savanoriškos veiklos organizatoriai turėtų patys pasirengti savanoriškos veiklos sutartis. Jas rengiant galima būtų dalinai remtis anksčiau minėtu jau nebegaliojančiu Vyriausybės nutarimu, patvirtinta pavyzdine sutarties forma, tik reikėtų ją atitinkamai pakeisti, kad ji atitiktų dabar galiojančio LR savanoriškos veiklos įstatymo reikalavimus. 

Galima pastebėti, kad valstybė, reglamentuodama savanorišką veiklą, apskritai yra gana nenuosekli. Pirmą kartą savanoriška veikla, tuomet vadinta savanoriškais darbais, LR įstatymuose buvo paminėta 2000 m. liepos 11 d. įstatyme nr. VIII-1823. Šis įstatymas pakeitė keletą tuomet galiojusio LR darbo sutarties įstatymo straipsnių ir pakeistame 17-1 str. buvo įtvirtinta, kad LR Vyriausybės nustatyta tvarka atliekami savanoriški darbai nelaikomi nelegaliu darbu. Nuo 2003 m. sausio 1 d. Darbo sutarties įstatymą ir kai kuriuos kitus darbo įstatymus pakeitus LR Darbo kodeksu, nuostatos apie savanoriškus darbus buvo perkeltos į šio kodekso 98 str. 2 d., tačiau 2006 m. lapkričio 21 d. įstatymu nr. X-913 ši dalis buvo pripažinta netekusia galios ir nuostatų apie savanoriškus darbus LR įstatymuose apskritai nebeliko. Panaikinus savanoriškos veiklos (darbų) įstatyminį reguliavimą, anksčiau minėtu LR Vyriausybės nutarimu buvo panaikinti ir savanorišką veiklą reglamentavę LR Vyriausybės nutarimai. 

Paminėtina, kad tarptautiniu lygmeniu ir kitose šalyse savanoriškai veiklai skiriamas gana didelis dėmesys. Jungtinės Tautos tarptautiniais savanorystės metais buvo paskelbusios 2001 metus. Taip pat jos paskelbė, kad gruodžio 5 d. minima Tarptautinė savanorių diena. Jungtinėje Karalystėje savanorystės metai buvo paskelbti 2005-ieji. Australijoje savaitė po antro gegužės sekmadienio yra minima kaip savanorystės savaitė. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]