LASS LITERATŲ KŪRYBA

Juozas ZABORSKIS

ŠUKĖS


Vangiai praplėšiau akių vokus. Galva plyšo. Kambario kaimynas Benas purtė už peties: 

- Kelk!.. Laikas pusryčiauti. 

- Atstok! - iškošiau pro dantis. Pasikėlęs nuo lovos, paėmiau grafiną ir užsivertęs godžiai atsigėriau drungno vandens. 

- Šiltutėlį tave kambarinė po vidurnakčio parvedė. 

- Koks tavo reikalas, - suniurzgiau, nenorėdamas apie tai nieko girdėti. - Eik ir pusryčiauk, aš nenoriu. 

Kaimynui išėjus, kritau aukštielninkas ir įsistebeilijau į lubas. Stengiausi prisiminti, kas vakar įvyko. Grįžtant iš miesto bibliotekos, šalia spaudos kioskelio pasitiko jau anksčiau matyta mergina, praeiviams siūliusi kvietimus į restoraną. "Antis viliokė", - praminė ją Benas, aistringas medžiotojas, už mane jaunesnis, drūtas vyras, dėl nežinomų priežasčių liguistai nepakenčiąs moterų. 

Nors kurortinis sezonas jau buvo prasidėjęs, tačiau dažni lietūs ir vėjo gūsiai gąsdino vasarotojus. Gatvėje pasirodydavo tik vienas kitas žmogus, pagyvenusios poros. Ne ta publika, kurią sugundytų restoranai. 

Kai sužvarbusi mergina, ištiesusi kvietimą, pirštais netyčia palietė mano ranką, pajutau tikrus ledo varveklius. 

- Mieloji! - suėmiau sugrubusius jos pirštus į savo delnus. - Tikrai priimčiau tavo kvietimą, deja, vienam eiti į restoraną neįdomu, o draugų neturiu. 

- Galiu palaikyti jums kompaniją, - nusišypsojo. 

Koks šėtonas išmoko jas taip vylingai šypsotis. Būčiau bent dvidešimčia metų jaunesnis, neabejodamas rizikuočiau su tokia gražia mergina eiti į patį pragarą. 

- Mergaite, ar galvoji, ką sakai: kur ten man, tokio amžiaus žmogui, su tavim... 

- Jūsų - patirtis, mano - jaunystė... Papildysime vienas kitą. 

- Ką pasakys draugas, pažįstami? - atsikalbinėjau. 

- Draugo neturiu, o pažįstamiems rūpi savas gyvenimas. 

Mane apėmė lošėjo azartas - šį vakarą laimėti merginą. Mudu sutarėm, kad Raimonda už valandos lauks prie restorano. 

Įsitaisęs lovoje, Benas skaitė knygą. Neradau sau vietos. Gyvenime turėjau keletą "kurortinių" romanų, tačiau šįsyk buvo apėmęs neįprastas jausmas - seniai praėjusios jaunystės ilgesys. 

- Kokia širšė tau įgėlė? - sudundeno Benas. 

- Čia - mano širšė, taigi tau neskaudės. 

Prieš išeidamas pasakiau: 

- Žinok, stuobry! Su Raimonda eisime į restoraną. Taip, su "antele vilioke"! 

- Kvankštelėjai, seni! - vartė akis Benas. - Nori, kad iš tavęs pasijuoktų? Aukštesnio sluoksnio moterys nieko doro nežada, o čia - gatvės žibuoklėlė... 

- Raimonda man tiesiai šviesiai pasakė: jos - jaunystė, mano - patirtis. 

- Ji teisi. Jai užteks jaunystės, kad patirtimi tave pranoktų. Žiūrėk, bent sveikus kaulus parsinešk. 

Vėlavau. Raimonda jau laukė. Išvydusi ne aną prabėgomis gatvėje sutiktą dėdulę, bet pasitempusį vyrą puikiu kostiumu, ryšintį kaklaraištį, nušvito. Paėmė už parankės, sukuždėjo: "Ačiū, kad atėjote." 

Valentino AJAUSKO piešinys

Parinkau stalelį nuošalioje vietoje. Be mudviejų, tik trys jauni vyrukai kažką sriūbčiojo, karštai vienas su kitu ginčijosi. Restoranas - ne naujiena, esu buvęs kur kas prabangesniuose, tačiau šįkart mane varžė jaunutė partnerė. Jos, beje, amžiaus skirtumas netrikdė - Raimonda bendravo kaip lygus su lygiu. Padavėjas, atnešęs meniu, neslėpdamas ironijos pasakė "ponia", o mane pavadino "ponu". Toks kreipinys glostė savimeilę - tai buvo tarsi įrodymas, kad tai įmanoma. Beje, nelauktai šovė mintis, kad tikroji "ponia" su vaikais tikriausiai dar pluša sode. Taigi šalia sėdėjo žydinti jauna mergina, ne šąlanti mergaitė su degtukais iš Anderseno pasakos, dėl kurios vaikystėje verkdavau. Dabar gyvenau kita pasaka! Raimonda buvo atidi, įdomi pašnekovė, sąmojinga. Šokome. Svaigome. Ne vien nuo tauriųjų gėrimų. Bent jau aš. Paskui priėjo vienas iš tų vaikinų ir, atsiklausęs manęs, pakvietė Raimondą šokti. 

Neatitraukdamas akių, juos sekiau. Įsisuko velnioniška karuselė, viskas aplink susijaukė. Užsakiau konjako, Raimonda atsisakė gerti, bet aš, išlenkęs vieną kitą taurelę, pasijutau esąs vos ne Švarcnegeris. Raimonda mane tramdė, bučiavo, tačiau, jausdamas jos moterišką globą, dar labiau ėmiau siausti. Reikalavau, kad vežtųsi į savo butą. Kažkas iškvietė taksi, susmukęs automobilyje žliumbiau ant jos kelių. Atrodo, buvome paplūdimyje, ošė jūra, marino miegas. Vėl prašvito sąmonė. Raimonda ir kažkoks vyriškis nuvedė mane į ryškia spalva nutviekstą patalpą... paskui viskas aptemo. Nors pasiusk, bet daugiau nieko negaliu prisiminti. Gėda prieš Raimondą. Pasirodžiau lyg paskutinis vėpla. O pinigai? Pašokau iš lovos. Švarkas nudrėbtas ant fotelio, kelnės suglamžytos lovos kojūgalyje. Karštligiškai išverčiau kišenes - piniginės nė kvapo! Šiaip jos nesinešioju, bet vakar, eidamas į susitikimą, pasiėmiau su visais pinigais. Įbrukau į vidinę švarko kišenę. Dėl viso pikto atidžiai apžiūrėjau drabužių spintą, visas kerteles, kur ji būtų galėjusi nukristi, - nėra! 

Koridoriuje išgirdau žingsnius - grįžta papusryčiavęs Benas. 

- Nerandu piniginės... - pralemenau. - Gal tu pajuokavai, Benai?! 

- Pajuokausiu tau per sprandą, išgaruos pagirios, žmogeli! Nesu ekstrasensas, bet galiu tvirtai pasakyti: tai tavo gyvenimo patirties ir jos jaunystės darnos pasekmės. Na, ir "antelei" tikriausiai net užpakaliuku nereikėjo pasidarbuoti. 

Benas triumfavo - jo teisybė! Nereikėjo tiek gerti. Kreiptis į policiją atsisakiau, nejaugi skelbsies visai respublikai... Bėgdamas nuo Beno moralų, atsidūriau prie jūros. Vėjo nėra, giedra, spigina saulė. Bet nuotaika - tokia sumauta, kad negelbėjo net pasigalynėjimas su jūros bangomis. 

Po pietų Benui vis dėlto pavyko mane nutempti į nelemtąjį restoraną. Raimondos neradome. Situacija - įprasta: niekas nieko nematė ir nieko nežino. Patraukėme į parką. Benas nesiliovė mokęs mane, seną kvailį, gyventi, įkyrėjo. Mintyse ieškojau dingsties pasprukti. Pėdinau paskui jį, stengdamasis nieko negirdėti ir nematyti. 

- Kale! Atiduok pinigus! - staiga sugriaudėjo Benas. 

Atsitokėjau. Mūsų kelią kertančiu taku, nešina talpia rankine, skubėjo Raimonda. Jos veidą iškreipė baimė. Benas neįtikėtinai vikriai prišoko prie merginos, sugriebė už plaukų ir, kilstelėjęs ją į viršų, parbloškė ant samanų po pušimi. 

- Ko vėpsai, spirk tai restoranų kalei į snukį! Paženklink! 

Nesuvokiau, kaip atsidūriau šalia jų ir, paveiktas įsakmaus Beno balso, spyriau... Tik ne į veidą. Ir, regis, nestipriai. Bet spyriau. Laimei, netoli saulutėje deginosi moterys, kurios pradėjo klykti. Instinktyviai pajutau, kad laikas nešdintis, taigi paspartinau žingsnį krūmų link, įkandin atpūškavo ir Benas. 

- Nors vieną kalę nubaudėm! Gaila, nespėjom atsiimti pinigų... 

Įsiaudrinę grįžome į kambarį - Benas apgailestavo, kad rėksnės sukliudė baigti pradėtą darbą. Atvėsęs suvokiau, kad keršijau Raimondai ne už pavogtus pinigus, bet už jos jaunystę... 

Pabarbeno į kambario duris. "Policija", - beveik apsidžiaugiau. Deja, įėjo budinti medicinos seselė. 

- Buvo užbėgusi mergina iš restorano. Rodos, Raimonda. Kažkas atsitiko jos namuose. Išvažiuoja į tėviškę. Prašė jums perduoti piniginę. Ak, vyrai!.. Vyrai!.. - prieš uždarydama duris, pagrūmojo piršteliu. 

Sumedėjusiomis rankomis atverčiau piniginę - visi trys dolerių banknotai buvo savo vietoje. Suskaičiavau litus, jų trūko, bet ne daugiau, nei galėjau išleisti praėjusį vakarą. 

Pagalvojęs, kad geriau jau nebūčiau atgavęs tų prakeiktų pinigų, tėškiau piniginę į grindis. 

- Ko čia draskais? Tai kekšei - tik į naudą. Atlikom profilaktiką! - žiaumodamas gumą, pasakė Benas. 

Neištvėriau. Čiupau grafiną ir užsimojęs vožiau per blizgantį, tartum poliruotą viršugalvį. Lyg baigiamasis mano kurortinio romano akordas pažiro skambančios šukės... 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]