GYVENIMO AKTUALIJOS

Dovilė ZUOZAITĖ

IŠSIPILDŽIUSIŲ SVAJONIŲ METAI

2010-2011-ųjų metų koncertinis sezonas valstybiniam chorui "Vilnius" buvo išskirtinis ir itin intensyvus. Visų pirma, tai lėmė kūrybinės veiklos 40-ies metų sukaktis, todėl šie metai buvo turtingi grandiozinių jubiliejinių programų, įvairių projektų su kitais šalies meno kolektyvais, koncertinių kelionių. Tačiau daug didesni pasikeitimai prasidėjo nuo 2010 metų kovo 1 dienos, kada 1970 m. tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos (dabar LASS) įsteigtam ir visus tuos metus globojamam chorui buvo suteiktas valstybinio meno kolektyvo statusas. 

Nuo tada, kai choras atvertė šiuos naujuosius istorijos puslapius, praėjo kiek daugiau nei metai. Tad šis įvykis paskatino apie naujus džiaugsmus ir rūpesčius paprašyti mintimis pasidalinti valstybinio choro "Vilnius" vadovą, operos solistą Vladą Bagdoną, kolektyvui vadovaujantį jau 17-ąjį sezoną. 

D. Z. Naujojo statuso suteikimas chorui buvo tarsi dovana jo 40-mečio proga. Šio tikslo siekėte daug metų ir labai nelengvai, o štai šiandien kalbuosi su valstybinio choro "Vilnius" vadovu. 

V. B. Šis įvykis - tai kaip amžių virsmas. Vis susimąstau, kad tai tik su Dievo pagalba. Mūsų tikslas, o jo siekta net 15 metų, išsipildė tada, kai buvo pats sunkiausias momentas ekonominiu požiūriu, tada, kai mūsų chorui iškilo egzistencinis klausimas - išlikti ar neišlikti. Dvidešimt pirmųjų metų mus išlaikė dabartinė LASS, tačiau 1990 m. šios organizacijos veikla, o per ją ir mūsų choras buvo finansuojama iš įvairių neįgaliųjų socialinės integracijos programų. Savo biudžetą galėdavome planuoti tik metams, o jų pabaigoje nežinojome, kiek vėl gausime. Ateityje, šį finansavimą perėmus savivaldybėms, lėšų, reikalingų choro veiklai, būtume sunkiai begavę. Jei ne naujasis statusas, per kelerius metus tiesiog būtume "numarinti" dėl vis mažėjančio finansavimo. 

Tai, kad šis choras 40 metų buvo LASS globoje, - be galo nuostabu. Kiek buvo koncertų, įrašų - tai liudija ir atliktų kūrinių skaičius bei žanrų įvairovė, plati koncertinė geografija. O kokios atsivėrė galimybės akliesiems choro artistams? Drįsčiau teigti, kad tai labai gražus ir tikras bendradarbiavimo su sveikaisiais pavyzdys, kai nematantys žmonės drauge su reginčiaisiais siekia to paties rezultato, ir ne kokio nors mėgėjiško, o meniškai brandaus, skirto plačiai auditorijai profesionaliose scenose ir net už šalies ribų. 

Na, o šiandien, kada esame biudžetinė įstaiga, mes be galo esame dėkingi LASS ir UAB "Liregus" vadovams už suteiktą galimybę valstybiniam chorui "Vilnius" naudotis patalpomis, kurios buvo pažadėtos iki reorganizavimo. 

D. Z. Šis pasikeitimas sietinas ir su šiokia tokia sumaištimi, kalbu apie kolektyvo išskirtinumą, nes buvo pradėta baimintis, kad naujasis statusas "sunaikins" choro specifiką. Kiek ta baimė yra pagrįsta ir kodėl ji atsirado? 

V. B. Šis mąstymas yra pagrįstas tik tuo, kad po statuso pasikeitimo mūsų aklųjų ir silpnaregių gretos iš tiesų praretėjo, tačiau tai nėra susiję su specifikos atsisakymu. Pokyčius lėmė labai objektyvios priežastys. Jeigu 2010 m. dirbo 24 regėjimo negalią turintys žmonės, tai šiandien, 2011-aisiais, liko 15 aklųjų ir silpnaregių darbuotojų, iš kurių 12 yra choro dainininkai. Tikrai čia nebuvo imtasi jokių represijų, tiesiog dalis nedirba dėl įvairių aplinkybių, nes patys žmonės pareiškė tokį norą - vieni dėl sveikatos (krūvis yra nemažas ir jis darosi vis intensyvesnis), kiti dėl amžiaus, treti rado geresnių darbų. 

D. Z. Kaip reikėtų vertinti tai, kad chore liko tiek mažai aklųjų ir silpnaregių, turint galvoje ilgametes tradicijas? 

V. B. Pasikeitus statusui chore liko galimybė dirbti tik patiems talentingiausiems. Tačiau galima pasidžiaugti tuo, kad mūsų šalies sutrikusio regėjimo žmonės, turėdami išsilavinimą, talentą, tikrai turi galimybę dirbti profesionaliame chore - net po neseniai įvykusių administracinių pasikeitimų. Tai vieta, kuri yra tarsi perspektyva: pomėgis muzikai gali tapti ir profesija, nes akliesiems ir silpnaregiams yra visapusiškai suteikiamos galimybės turėti darbo vietą. Šis choras yra kartu ir pavyzdys, įrodantis, kad aklasis tikrai gali būti lygiavertis reginčiajam, rezultatais - netgi jį pralenkti. Mes tokių atvejų šiandien turime ne vieną, tokia yra realybė. 

D. Z. Bet ši realybė nėra tokia džiuginanti - profesionalių aklųjų ir silpnaregių gretos retėja, kokias šio proceso priežastis įžvelgtumėte? 

V. B. Į šitą reiškinį reikėtų žiūrėti ir filosofiškai, ir realiai. Sovietmečiu, išskyrus muzikanto specialybę ar įmonėje dirbantį prie įvairių įrenginių neregį, daugiau neturėjome pasirinkimo. Šiandien technologijų amžiuje kompensacinės priemonės leidžia daug plačiau žvelgti į savo galimybes pasirenkant profesiją. Viskas priklauso nuo individualių aklojo savybių, todėl jis gali rinktis ir pagal savo galimybes, ir pagal svajones. Svarbiausia, kad kuo mažiau liktų nedirbančių aklųjų ir silpnaregių, kad žmogus turėtų darbą, vystytų veiklą, kuri jam suteiktų pilnatvę, kad jis jaustųsi reikalingas savo šeimai ir visuomenei. 

Kalbant konkrečiai apie galimybę dirbti choro artistu, aišku, labai svarbus muzikinis parengimas. Muzikanto profesija reikalauja labai daug atkaklaus darbo, neužtenka vien talento. Todėl gabius vaikus muzikai reikėtų pradėti ugdyti nuo pat mažumės, kad jie įgytų kuo daugiau muzikinio rašto žinių, praktinių gebėjimų, dainavimo, skaitymo iš lapo, grojimo kokiu nors instrumentu, kad vėliau vaikas galėtų būti tose pačiose gretose su matančiaisiais. 

Didelis rūpestis iškyla besimokantiems specialiosiose ugdymo įstaigose, internatinėse mokyklose: ten vaikai turi muzikinį lavinimą, tačiau atsiranda savarankiško pasirengimo problema. Tikrai retas vaikas pats sąžiningai po pamokų atliks visas namų užduotis, tad reikalinga priežiūra. Ji yra bendriesiems dalykams, tačiau muzikinei disciplinai reikia specialisto. O dabar finansinė situacija tokia, kad repetitoriaus muzikos pamokoms ruošti nėra galimybių priimti. Vaikai, gyvenantys namuose, yra daugiau kontroliuojami tėvų, o specialiojoje mokykloje, tarkim, pradinukas, jei jis ir pasiruoš pats, tai kitas dalykas - kaip gerai tai atliks. 

D. Z. Kokius reikalavimus turėtų atitikti aklasis ar silpnaregis, norintis papildyti "Vilniaus" choro gretas? 

V. B. Visų pirma jis turi turėti vokalinius duomenis. Antra - jis turi būti įvaldęs muzikinį raštą ir išmokęs maksimaliai juo naudotis, nes to reikalauja mūsų koncertinio repertuaro apimtys. Trečia - didelis dėmesys skiriamas žmogaus gebėjimui individualiai dirbti mokantis tekstą, pasitikrinant, ar jį gerai išmoko. Tad, jeigu aklasis ar silpnaregis turi visas šias savybes, jis tikrai turi visas galimybes tapti mūsų kolektyvo nariu. Gyvenimas yra toks, mes negalime daryti nuolaidų. Yra konkursai darbo vietai laimėti, todėl ta kartelė visiems turi būti vienoda. 

D. Z. Kokie rūpesčiai daugiausia dėl chore dirbančių aklųjų ir silpnaregių? 

V. B. Šiandieninis aklųjų ir silpnaregių pasirengimas nekelia jokių išskirtinių rūpesčių, kiekvienas čia žiūri tikrai atsakingai į savo profesiją, žino savo trūkumus ir juos taiso. Šiame darbe yra viena svarbi detalė - kuo anksčiau jiems paduoti natas, kad iš anksto galėtų pasitikrinti, ar nėra klaidų, kad susipažintų su tekstu. Mes taip pat suteikiame galimybę dirbti individualiai, nes yra chormeisteriai, kurie dirba su atskirais balsais. Įvairūs metodai taikomi individualiai kiekvienam žmogui. Vienam reikia patikrinti natas, kad jis pats savarankiškai toliau galėtų dirbti, su kitu partiją pasimokyti, trečiam patikslinti tik kai kurias neaiškias detales. 

Kiekvienas žmogus atsako už savo darbo kokybę, todėl išnyko ta diskusija, kad kažkas kažko nemoka, kad kažkam neleidžiama dainuoti koncerte. Jeigu nereikalauja partitūra mažesnės, kamerinės atlikėjų sudėties, šiandien koncertuose dainuoja visi choro artistai. Rūpesčių pasitaiko tik dėl natų, nes kartais tenka jų laukti apskritai ilgiau ar, tarkim, darbo metu atsiranda korekcijų. Natas mūsų choristai gauna parengtas dviem būdais - padidintu šriftu ir brailio raštu. Natas šiuo raštu mes jau daugiau kaip metai spausdiname su kompiuteriu, tai labai pagreitina ir pagerina darbą. 

D. Z. Su kokiomis problemomis tenka susidurti jums, kaip valstybinio choro vadovui, apskritai? 

V. B. Ne vienai panašios krypties įstaigai rūpesčių kelia materialus nepriteklius. Labai aktualus biudžeto mokos fondo suformavimas pagal kultūros ministro patvirtintus reikalavimus. 

Nuolatinis galvosūkis yra meninė kolektyvo veikla. Turimomis biudžetinėmis ir rėmėjų lėšomis negalime visų projektų įgyvendinti visavertiškai, - ypač paskutiniai metai parodė, kad labai esame priklausomi nuo programų pasirinkimo. Anksčiau tarsi vyravo įprasti žanrai - harmonizuota liaudies daina, originali daina, stambi forma, o paskutinis dešimtmetis kalba ir apie naujų žanrų ar jų sintezės, netradicinio atlikimo, kuo įvairesnės erdvės poreikį. Taip mūsų programas papildė pramoginės muzikos klasika - A. Raudonikio programa, melodijos iš operečių ir miuziklų "Meilės vėjai", Lotynų Amerikos kūriniai, kurie itin sėkmingai skamba koncertuose ir turi didelį pasisekimą, T. Kutavičiaus opera "Gyvatės akys", o šiemet rengiame premjerinę programą "Populiarioji džiazo klasika". Visa tai kartais diktuoja ir rinka, tačiau svarbiausia, kad tai būtų pateikiama profesionaliai, skoningai ir originaliai. Koncertų su užsakymais nereikia vengti, tuomet gali dar labiau pamatyti, kiek tu realiai esi reikalingas ir svarbus, kartu pradžiuginti ir klausytoją jo žanro mėgstama, profesionaliai atlikta muzika. 

Mes daug svarstome įvairiose kultūros asociacijose ir susibūrimuose, kad kultūros ir meno svarba nėra iki galo radusi vietą žmonių mąstyme, nėra iki galo suvokta valdžios, verslo struktūrų. Juk tik kultūra apima viską, suartina viso pasaulio žmones, turi išliekamąją vertę ir paklausą ne tik šiandien, bet ir po daugelio metų. Jei mes tai atimtume iš žmonių, kas liktų? 

D. Z. Dėkoju už pokalbį.