LASS LITERATŲ KŪRYBA

Veronika Birutė JANUŠONYTĖ

1949 VIII 10, trečiadienis 

Rugiapjūtė 

Koks įdomus Sibiro kraštas: čia tik prasidėjo šienapjūtė, o jau kartu ir rugiapjūtė. Mums nė neteko dirbti prie šieno, užtai pirmosios pradėjome darbą prie rugių. Darbas vis dėlto sunkokas, nes tik trys rišėjos, o mašina eina gana sparčiai, kadangi bent trys geri arkliai traukia. Šiaip ne taip trise iki pietų išvargome. O po pietų jau išėjome keturios, kartu ir Moisiejaus žmona Fenia. Mes gerai nežinome, kokia čia tvarka, kaip jie dirba. Iki pietų vien tik rišome. O po pietų, kai nuėjome su Fenia, tai jau kartu rišome ir statėme. Šiaip ne taip suspėjome. 

Jau atslenka mūsų taip lauktasis vakaras, nes gana pailsome per ištisą dieną. Jau nusileido saulutė, o jie vis dar pjauna. Piotras iki pačios sutemos. Taip mums atsibodo, kad oi, bet ką gi darysi: nori nenori - vis vien dirbk. Mat tokia jų tvarka. Parėjome namo jau vėlyvą vakarą, galima sakyti, kad vidunaktį. Ir vėl nakties poilsis. Per daug nepavargome, nes dar pirma diena, tai nėra ko nusiskundžia. Bet vėl vienas dalykėlis nekoks - nėra atvežtų mūsų patalų. Pavargusios po dienos darbų, turime gulti vėl ant plikų lentų, kad dar daugiau pavargtume. Rytą tada dar daugiau skauda rankas, šonus ir nugarą, dar labiau jauties pavargęs, ne kaip po sunkių dienos darbų. Niekaip negalima rasti teisybės. Sako taip, o dirba kitaip. Brigadirius sakė, kad šiandieną būtinai atvešime, o čia vėl niekur nieko: nei jo, nei mūsų patalų. Ir vėl mūsų širdys pasidaro pilnos keršto ir neapykantos tiems, kurie atėmė mūsų laimę ir gimtus laukus. 

1949 VIII 11, ketvirtadienis 

Antroji rugiapjūtės diena 

Vėl tas pats priprastas darbas diena po dienos, ir niekuomet nėra poilsio, tik dirbk - ir viskas. Taip ir šią dieną visos išėjome prie savojo darbo, žinome, kad be mūsų daugiau nieko nėra, tai ir traukiame mažu būreliu. Kiek padirbėjus, atvažiavo ir brigadirius, jam mūsų darbas negeras, mat reikalinga grėbti grėbliu, o mes apie tai nieko nežinojome. O šiaip viskas gerai, kadangi negrėbėme, tai ir spėjome rišti paskui mašiną. 

Jau pietų laikas, brigadiriui nuvažiavus į namus, ir mes patraukėme namų link. Jau vėlyvi pietūs, valgyti kaip šunys įsinorėjome. Tik išėjome iš dirvos, štai jau pas mus atvažiuoja vėl kažkoks viršesnis. Jis nuvažiavo į lauką, o mes toliau traukiame į namus. Jau praslinkome pro klojimą, ir vėl kažkas važiuoja mūsų link. Tai pirmininkas su kažkokiu "načialniku" vėl apžiūrėti nupjautų rugių. Mums net baugu pasidarė. Parėjome namo, valgome, atvažiavo ir tas nepažįstamasis vyras. Pietums buvo išvirta arbatos. Jis priėjo ir paklausė šeimininkę: 

- Kuo maitinate žmones? 

Pasigirdo tylus šeimininkės atsakymas: 

- Čiajum (arbata). 

Jis pakraipė galvą ir pasakė, kad esą blogai. Bet ką darysi, tegu taip ir bus. Pavalgius aš atsisėdau ant narų (gultų), prie manęs atsisėdo tas nepažįstamasis vyras ir mane paklausė, kas rišo pėdas lauko gale. Nors nenoromis, bet aš atsakiau į jo šį klausimą, kad rišome visos bendrai. Ir daug dar jis mums kalbėjo, bet tai gryni niekai. Po pietų nuėjome prie upės. Galvojome maudytis, bet nesimaudėme, nes pošaltis vanduo, tai tik nusiprausėme - ir viskas. Parėjusios nuo upės, jos abi atsigulė, o aš rašau dienoraštį. Ir vėl brigadirius atveža kažkokį valdininką - "zamestitelių". Jį vėl nuvežė prie rugių pažiūrėti. Greit jie sugrįžo iš ten ir vėl mane klausė, kiek pėdų surišome, bet juk mes neskaičiavome, tai taip ir liko. 

Neilgai teko pailsėti, tuojau brigadininkas parūpino eiti prie darbo, nes būsiąs lietus. Tai mes ir iškiūtinome vėl prie darbo jau su grėbliais. Nuėjome, pradėjome dirbti, atvažiavo pirmininkas, pažiūrėjo, ar kietai surišome, ir nuvažiavo savo keliu, o mes vėl plušame. Štai ir mums truputėlis poilsio, nes užėjo lietus, bet lijo gal tik kokį penketą minučių. Ir vėl gražu, ir vėl prie darbo stojame. Dirbome gerai. Tik nemalonu, nes pradėjo labai dažnai lankyti visokie "načialnikai". Štai ir vėl atvažiuoja mašina pirmininkas, ir vėl kažkoks kitas. Ir vis kiekvienas klausia, ar mes dirbusios šį darbą namuose. 

Neilgai man teko bedirbti, nes pradėjo kilti temperatūra ir pasidarė labai negera. Aš atsisakiau nuo darbo ir parkiūtinau į namus, ne į savo gyvenamus namus, bet į brigados. Taip pavargau, kol parėjau, kad kritau ant plikų lentų ir guliu. Tik sutemus atsikėliau, pavalgiau ir vėl atsiguliau. Mane gerokai suėmė liga. Bet ką darysi, čia sergančios niekas nei paguos, nei nuramins, nes nėra nieko čia iš savų. Dabar guliu kaip kokioje ligoninėje, tyku, ramu, visur išbalinta, bet taip neramu, kad neduok, Dieve, sirgti Sibire. Visokie prisiminimai lenda į galvą, atrodo, kad jau mirsiu Sibire ir daugiau nebeteks pamatyti brangios Tėvynės Lietuvos, kad nebeteks vaikščioti po gražiuosius jos laukus. 

1949 VIII 12, penktadienis 

Liga 

Išaušo ankstyvas rytas, saulutė pirmiausia apšvietė aukštuosius Turano kalnus, kurie gerai man matomi pro langą. Mažai teturiu jėgų, sėdžiu ir galvoju, ką daryti. Šeimininkė priėjo prie manęs ir klausė, ar aš eisianti namo, ar į darbą, bet į jos klausimą sunku atsakyti. Po to ji pašaukė valgyti tas, kurios eisiančios į darbą. Aš tuomet nutilau, nėjau valgyti, tik sėdžiu. Tuomet ir mane pašaukė valgyti. Iš pradžių galvojau, kad neduos ir valgyti, kai neinu dirbti, o einu namo. Išeidama pasakiau šeimininkei, kad aš susirgau ir einu į namus, nes be jos daugiau nieko nebuvo. 

Į namus, į namus - koks džiaugsmas! Bet einu į namus, visai prastus, be stogo, su išdaužytais ir užkaltais langais. Visur tas pats Sibiras ir visur tokio pat "grožio" namai. O kad galėčiau nueiti į gimtuosius namelius Lietuvoje, koks būtų tuomet džiaugsmas, tai nebežinau, gal iš džiaugsmo plyštų ir širdis. Dabar ar sergi, ar ne, ar verki, ar šauki, niekas, niekas neleidžia aplankyti gimtųjų laukelių ir namelių. Koks likimas iš mūsų šeimos kvatojasi! Buvo skaudu tuomet, kai žuvo tėvelis, bet galėjau nors nueiti prie kapo, paverkti, papuošti jį gėlėmis. Paskum vėl sesutė... Ji jau ištekėjusi. Ir štai einu viena namo bent keletą kilometrų sirgdama ir galvoju, kad nieko gero namuose nerasiu, tik brangią mamytę ir broliuką, o pavargusi krisiu į lovą. Namo eidama, sutikau centro moteris, einančias į darbą. Jos nešė bent tris laiškučius man, net džiugu pasidarė, kai gavau laiškučių iš brangios Tėvynės Lietuvos, bet vėl liūdna, nes ten taip pat kolchozai ir nė kokių gerų naujienų negirdėti. Vien tik kolchozai, kolchozai, o daugiau nieko. 

Šiaip ne taip parslinkau į namus. Pirmiausia - tai pailsėti. Kritau ant tų lentų, kur mūsų patalai. Per dieną pabuvau namuose, viską susitvarkiau ir pailsėjau, vakare atėjo Aldutė su Verute. Dieną dar buvo atėjęs komendančiukas su partorgu, reikėjo pasirašyti, ir davė 100 rublių pašalpos. Mat ir jie pasirodė esą geri. Bet jų gerumas laikinas.