BRAILIO RAŠTAS IR MES

Juozas BARTKUS

BRAILIO RAŠTAS - LANGAS Į PASAULĮ

Brailio raštas - tai šviesa aklajam, taigi Luji Brailio vardas mums ir dabar, ir amžiais bus šventas. Būtų labai gražu, prasminga ir be galo reikalinga, kad pas mus L. Brailis būtų ne tiktai iškilmingų progų svečias, bet kad nuolatos gyventų tarp mūsų ir mums savo kūrybine dvasia padėtų spręsti visus kasdienybės reikalus. 

Beskaitant Akselio Miuntės (Axel Munthe) "Knygą apie San Mikelę" įstrigo viena nuostabi mintis: "Kaip teigia vienas senovės poetas, "dievai parduoda vertybes tikrąja kaina", jis būtų galėjęs pridėti, kad pačias didžiausias vertybes jie parduoda pigiausiai - viskas, kas mums tikrai naudinga, yra nebrangu. Tik už tai, be ko galime apsieiti, mokame didelius pinigus. Kas tikrai gražu - išvis neparduodama. Visa tai mums nemirtingieji dievai duoda veltui - nemokamai galime gėrėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, danguje plaukiančiais debesėliais, giriomis ir laukais, nuostabia jūra. Dykai mums čiulba paukščiai, veltui galime prisiskinti lauko gėlių ir įeiti į žvaigždėtą nakties menę." 

Visa tai ir aš jaučiu, nes jau esu daug ką patyręs, betgi iš vaikystės atmintyje dar lig šiol likęs savomis akimis matytas naktinio žvaigždėto dangaus spindesys. Taip pat ir gimtųjų laukų, pievų švelnumas ir kvapas liko mano atmintyje - per jas mama ir tėtis mane lydėjo į didįjį gyvenimo kelią. O tas kelias prasidėjo nuo Kauno aklųjų mokyklos, nuo metalinėje lentelėje grifeliu badomų šešių mažų taškelių. Nuo didelės ir sunkios brailio raštu perrašytos knygos. Tas kelias pasitiko mane ne spalvomis, bet ilgesiu ir nuojauta, kad laukia kažkas labai nesmagaus - mokykla, pamokos, mokytojų užduodami namų darbai, auklėtojų pamokymai ir nurodymai. 

Rodos, kad mokykloje man sekėsi ne taip blogai, bet kada po atostogų reikėdavo vėl tenai grįžti, liedavau graudžias ašaras. Vadinasi, visos tos didžiosios vertybės gausiai laistytos ašaromis. Bet, mielasis Braili, tau dėkui, kad savo išmintingu triūsu sudarei galimybę man ir kiekvienam aklajam bent kiek priartėti prie dieviškųjų dovanų. 

Norėčiau pasidalinti savo patirtimi, perskaityta tavuoju raštu. Seniai puoselėjau svajonę pramokti užsienio kalbų. Tačiau reginčiųjų raštu skaityti negaliu, o reikalingos garsinės medžiagos Lietuvoje iki šiol irgi beveik nėra. Tik tada, kai tavuoju raštu buvo išleistas italų kalbos pradžiamokslis, galėjau pradėti mokytis šios kalbos ir patyriau, kaip Luji Brailis gerbiamas šioje šalyje. 

Štai italų leidinys "Corriere Braille". Beveik nėra nė vieno žurnalo numerio, kuriame kaip nors nebūtų minimas Luji Brailio vardas, nuolat pabrėžiama, kad aklųjų raštas yra vieno aklojo išradimas, naudingas visiems akliesiems. Ir kas įstabiausia, kad ten L. Brailis iki šiol yra jų gyvenimo dalyvis. Italijos aklieji sėkmingai panaudojo L. Brailio genijaus vardą neregių ir reginčiai visuomenei suartėti. 1987 m. buvo įsteigta Brailio premija (auksinis medalis su Brailio profiliu ir užrašu "Įveikęs tamsą, rodantis akliesiems kelią į kultūrą"), kuria apdovanojami spaudos, politikos žmonės. 2003 m. brailio rašto plėtotei ir sklaidai buvo įkurtas Brailio klubas, o 2007 m. vasario 21-oji buvo paskelbta Nacionaline Brailio diena. Šią dieną ir aklieji, ir neabejinga visuomenė rodo iniciatyvą ir dėmesį, kaip palengvinti likimą patekusiems į tamsą. 

Nacionalinės Lietuvos aklųjų organizacijos ir Italijos aklųjų sąjungos nueitas kelias laiko trukme ir siekiais buvo panašus, tad ši italų patirtis mums galėtų praversti. Juk mes irgi savo įstatuose esame įrašę, kad Aklųjų sąjunga yra įkurta tarpusavio pagalbai ir santykiams su visuomene plėtoti, kad mūsų organizacija taip pat turi nuveikti didelius ir prasmingus darbus likimo brolių labui. Tai nuolat primena tiek paties L. Brailio gyvenimas, tiek jo raštas, kuriuo naudojuosi jau daugiau nei pusę šimtmečio.