MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

DU APSAKYMAI IŠ VEIDRODŽIŲ IR VANDENS ATSPINDŽIŲ

J. L. Borgeso, garsaus Argentinos prozininko, apsakymai "Kitas" (rinkinys "Smėlio knyga") ir " 1983 metų rugpjūčio 25 diena" (rinkinys "Šekspyro atmintis") - parašyti gana vėlai: rašant pirmąjį - autoriui buvo per 70, antrąjį - daugiau nei 80. Tada Borgesas buvo aklas, taigi neatsitiktinai abiejuose apsakymuose, be antrininko temos, prabylama ir aklumą. Būtent tuo abu apsakymai iš kitų ir išsiskiria. 

Apie "Kito" idėją pats Borgesas rašė, kad "tokius vaiduokliškus pavidalus sukuria metalinių veidrodžių ar vandens paviršius, arba tiesiog atmintis, kiekvieną paverčianti žiūrovu ar aktoriumi vienu metu." Apsakymo "Kitas" laikas - 1969 metai, vasaris, JAV, Bostono šiaurė, Kembridžas, Čarlzo upė. Tais metais, beje, Borgesas Harvardo universitete, kuris yra kaip tik Kembridže, skaitė paskaitų ciklą. "Kitas" pradedamas dviejų to paties žmogaus, tapusio dviem individais, susitikimu: ant suolelio prie seno ir žilo Borgeso prisėda jaunas Borgesas, kuris, kaip paaiškėja, yra Ženevoje, už kelių žingsnių nuo Ronos upės. Taigi situacijos pradžia - tas pats suolelis dviejuose skirtinguose laiko ir vietos taškuose ir du Borgesai. 

Dviem vyrams aiškinantis, kas yra kas, labai gražiai skleidžiama Borgeso biografija: visa novelė - tikri rašytojo gyvenimo faktai. Prisimenamas Borgeso dėdė Alvaras Lafinuras, Argentinos poetas ir literatūros kritikas, sesuo Nora, dailininkė, motina, tėvas, senelė, imponuojanti savo stoiškumu mirties akivaizdoje: "Aš tik sena moteris, kuri miršta labai lėtai. Nerypaukit dėl šitokio paprasto dalyko." Esama istorinių įvykių štrichų - tai Antrasis pasaulinis karas: "Kilo dar vienas karas, bemaž su tais pačiais dalyviais." Kalbama ir apie to meto savo šalį: "Mūsų šalis vis labiau provincialėja ir išpuiksta, tarsi nieko nematytų aplink." Pagrindinės negailestingai apgenėtos genealoginio medžio šakos, minimalus istorinis fonas - visa tai vėlgi pati tikriausia apsakymo realybė.  

Iš namų daiktų ("sidabrinis matės indas su gyvatės formos kojele", kurį iš Peru atsivežė prosenelis, "sidabrinis praustuvas") ryškėja aplinka, kurioje buvo gyventa, bręsta, iš tų daiktų plūsta sidabrinė nostalgiška vaikystės, paauglystės dienų šviesa. Minimos knygų lentynos (čia ir "Don Kichotas", ir Tacitas, ir "Tūkstantis ir viena naktis", ir lotynų kalbos žodynas) - žinant, kad Borgesas, profesoriaus I. Almedos teigimu, "literatūros žmogus", kurio kūryba - iš įvairiausių kultūrų nuausti tekstai, tampa akivaizdu: ši marga namų bibliotekėlė buvo intelektualaus Borgeso posūkio į literatūrą ir apskritai kultūrą pradžia.  

Kad ta kelionė niekada nebuvo nutrūkusi, "Kitame" irgi esama patvirtinimo - tai senojo Borgeso interesai ("Mokausi anglosaksų kalbos"), samprotavimai apie kūrybą: "Mano alter ego (jaunasis Borgesas) tikėjo naujų metaforų išradimu, aš - tik tomis, kurios atitinka vidinę ir akivaizdžią giminystę ir kurias pripažįsta mūsų vaizduotė. Senatvė ir saulėlydis, sapnas ir gyvenimas, laiko ir vandens tėkmė." Senasis Borgesas išmintingas, nusipurtęs visko, kuo jaunasis dar beatodairiškai tiki, tad savo patirties neturinčiam jaunajam: "Tavo nuskriaustųjų masės - abstrakcija. Jeigu kas ir egzistuoja, tai tik individai." Taip moko senasis Borgesas jaunąjį, rašantį pirmąjį eilėraščių rinkinį "Raudonieji ritmai". Beje, jis nebuvo išleistas, o vėliau apskritai sunaikintas - "apdainuoti žmonijos brolybę", kuria tikėjo jaunasis, matyt, buvo ne itin tinkamas poetinis šaltinis. Menas visų pirma turi būti persmelktas paties menininko, kaip individo, savitumo.  

Kai abu vyrai daugiau pasikalba apie literatūrą - Vitmeną, Hugo, Dostojevskį - ir pareiškia savo nuomones, senasis įsitikina: juodu skiria "pusė amžiaus", jiedviem nelemta suprasti vienam kito. Senajam nekyla abejonių: ilgainiui jaunasis turės tapti tuo, kuo dabar esąs jis. Laikino nesupratimo, nesusikalbėjimo situacija liudija: žmogaus branda - ne viena gyvenimo pakopa, reikia įgyti daug patirties, kad imtum ir egzistenciją, ir meną, ir kūrybą suvokti ne kaip paviršių, o kaip gelmę: "Poema mus įtikina, jei nujaučiame joje slypintį troškimą, o ne įvykio ataskaitą."  

Apsakyme ryškėja ir senojo Borgeso išgyvenimai: "Mane, niekad neturėjusį vaikų, užplūdo meilė šitam vargšui vaikui, artimesniam už sūnų, mano kūną ir kraują." Tai, ką pasakoja senasis Borgesas, - jaunojo laukianti ateitis, senasis čia - pranašas, visažinis lėmėjas: "Kursi eiles ir rašysi fantastinius apsakymus. Skaitysi paskaitas." Pati paskutinė pranašystė jaunajam - aklumas: "Mano metų būsi jau beveik visiškai aklas. Skirsi tik geltoną spalvą ir tamsą nuo šviesos. Neišgyvenk. Progresuojantis aklumas nėra tragedija. Jis panašus į lėtai tirštėjančią vakaro prieblandą." Aklumas čia - paskutinis kūrinio taškas, tai lyg užtemstantis ekranas ar nusileidžianti uždanga, o gal atodūsis. Novelėje "Kitas" Borgesas taupiai ir santūriai "praskleidžia" savo gyvenimo vėduoklėje svarbesnius faktus, žvelgia į visa tai iš dviejų laiko krantų, kalbasi su dviem savo "aš". Kūrinyje - viskas tikra, palikta tai, ką, matyt, pats Borgesas manė esant tikrosios biografijos "karkasu". Regi ramiai į tamsą įeinantį išmintingą žmogų, kurio jaunajam tariamame "neišgyvenk" apskritai akivaizdi nuostata į gyvenimą žiūrėti kaip į užgęstančią šviesą. Taigi "tirštėjanti vakaro prieblanda" kūrinyje tampa ne tik aklumo, bet ir gyvenimo apskritai bei jo baigties metafora. 

Apsakymas "1983 metų rugpjūčio 25 diena" parašytas, kai Borgesui buvo likę treji metai iki mirties. Borgesas gimęs rugpjūčio 24 dieną, čia minima rugpjūčio 25-oji. Veikėjai - šešiasdešimt vienerių metų Borgesas kalbasi su aštuoniasdešimt ketverių. Visos šios nuorodos svarbios norint suvokti apsakymo esmę: kartais žmogų pasąmonėje ar sapne aplanko mirties nuojauta, kartais gyvenimas teka per milimetrą už nebūties sienos, teka taip arti, kad pavargęs susivilioji visiška anapusybės ramybe, o gal ji, baltoji dykuma, visada skleidžia į mūsų egzistenciją savo šiurpoką šviesą? Apsakymo pradžia intriguojanti. Šešiasdešimtmetis Borgesas, atėjęs į viešbutį ir gavęs iš šeimininko svečių knygą, pamato, kad jo pavardė ir vardas "Chorchė Luisas Borgesas" jau tiksliai įrašyti - dar netgi rašalas nenudžiūvęs. Viešbučio šeimininkas pasako, kad visiškai panašus vyras, tik senesnis, jau nuėjo į devynioliktą numerį - tai aukščiausiai esąs kambarys. Kaip paaiškėja iš antrininkų pokalbio, kažkada, prieš daugelį metų, tik kitoje vietoje - Androgės viešbutyje "Las Delicias" ("Pramogos") būtent devynioliktame numeryje, pačiame tolimiausiame, buvo bandyta nusižudyti. Dviejų vyrų pokalbio temas diktuoja vyresnysis: lyg sapne šnekamasi apie gyvenimo baigtį ("aš įsitikinęs, jog tai mano sapnas, paskutinis", "man beveik nieko neliko, aš bet kurią akimirką galiu mirti"), apie egzistenciją - savotišką žmogaus kalėjimą, kurį bet kada individas gali palikti ("pasak stoikų, mes neturime skųstis gyvenimu - kalėjimo durys atdaros"), apie subliūkštančias nepagrįstas kūrėjo ambicijas ("atsižadėsi tuščios ir prietaringos pagundos parašyti savo didžiąją knygą"), apie menininko laukiantį nusivylimą ("kiekvienas rašytojas baigia savo dienas išvirtęs į savo paties negabų mokinį"). Pranašaujama ir aklo žmogaus laukianti kasdienybė: "Maklinėsi pirštais po knygas be raidžių. " Kita vertus, senasis jau suvokęs, kad gyvenime net tai, kas laikytina neganda (kad ir aklumas), neatsietinas nuo paties žmogaus sugebėjimo su ta neganda susigrumti ar ją prisijaukinti. Aforistiška frazė "Aklumas - ne tamsa, o vienatvės forma" tokį sugebėjimą patvirtina. Taigi šiame apsakyme atsiveria žmogaus egzistencijos gelmė: ką daryti, kai likimas bloškia tave į tamsos dugną? Iškilti ar nugrimzti - pasirinkti aukščiausiai esantį viešbučio kambarį? Borgesas pasirinko ne tamsą, o šviesą: nugrimzdęs į visišką vienatvę išėjo iš jos nesugniuždytas ir išdidus. 

Dviejuose Borgeso apsakymuose svarbiausia - ne aklumas. Intelektualiam rašytojui kur kas svarbiau pasakyti, kad ir regintysis, ir aklas - visi šioje žemėje susiduria su "tirštėjančia vakaro prieblanda", su būtimi, kaip kiekvienam skirta "vienatvės forma", su gyvenimu - sapnu. Durys čia visada atdaros, ir tik pats žmogus gali nuspręsti, kada jos užtrenktinos aklinai.