LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vaclovas AREIMA

SUBYRĖJĘ TILTAI 

Subyrėjo visi tiltai, 

Kuriais gyvenime ėjau. 

Ir bevaisės liko viltys - 

Nieko nebelaukiu jau. 

Tiktai juodas klaidus kelias, 

Kaip naktis ta be žvaigždžių. 

Niekas man padėt negali, 

Kai patamsyje liūdžiu. 

Žavūs tie balsai mergaičių. 

Nematau aš jų veidų 

Ir kaip žiba akys skaisčios, 

Ir suknelių tų margų. 

Kas kad kartais apkabinęs, 

Kūno šilumą jaučiu, 

Bet prigludęs prie krūtinės, 

Nematau akių skaisčių. 

Žvilgsnis tik į vieną pusę. 

Atsako į jį nėra. 

Pabučiuoja atsidusus, 

Jei mergaitė ta gera. 

Taip kreivai ir keverzoju 

Tuo gyvenimo keliu. 

Kartais net pasididžiuoju, 

Kad keliauti juo galiu. 

JONO KERŠTAS 

Kartą Jonas Neregys 

Slinko palei tvorą. 

Pasitaikė ten ožys 

Piktas ir nedoras. 

Kad žmogus neįgalus, 

Ožiui tam nė motais. 

Ir atstatęs ragelius 

Ėmė Joną tvoti. 

Nesudaužė negyvai, 

Bet visur skaudėjo. 

Prižadėjo mirtinai 

Keršyti skriaudėjui. 

Vaikštinėjo su lazda 

Ir atidžiai klausės, 

Kur tas velnias su barzda, 

Priešas jo didžiausias. 

Kartą girdi - ties daržu 

Kažkas žolę peša. 

"Na, dabar tuoj bus gražu, 

Nešiu jam, oi nešiu!" 

Ir nudžiugęs, kad ožys 

Trauktis neketina, 

Trenkė Jonas Neregys 

Jam lazda lazdyno. 

"Viešpatie, Jonuk, už ką 

Tu muši kaimynę? 

Kaip pakilo tau ranka 

Su lazda lazdyno?" 

Kol sutrikęs Neregys 

Aiškino kaimynei, 

Piktas ir bjaurus ožys 

Trenkė į sėdynę. 

NEREGYS MĖNULIUI 

Nebekalbinu tavęs, mėnuli, 

Jau nebematau, kur tu esi. 

Gal dar atmeni, kai atsigulęs 

Su tavim šnekėjau liūdesy. 

Mat ir tavo veidas liūdnas buvo - 

Gal pabodo eit senu taku, 

Gal raketos erzino, lėktuvai 

Ir svajojai tapti kuo kitu. 

Galgi supratai žvaigždžių apgaulę, 

Kad ne tau jos mirksi iš toli, 

Kad šviesa, paskolinta iš saulės, 

Tu sušildyt nieko negali. 

O likimai mudviejų panašūs - 

Tau teks skrieti tuo pačiu ratu. 

O ir man, kaip tiflologai rašo, 

Geriau eiti įprastu taku. 

LIŪDESIO MINUTĖ 

Aplinkui tamsa. Nė lašelio šviesos. 

Tik juoda, tik juoda, tik juoda. 

Šiąnakt vėl kažin kur mano siela skrajos, 

Ar suras, ar suras ji paguodą? 

Juk pasauly tamsu. Trūksta čia šilumos. 

Ir suteikti jos niekas negali. 

Kokios mintys tave, mano siela, kamuos, 

Ar surasi į šviesą takelį? 

Teka saulė antai. Bet ir saulė juoda. 

Neapšvies mano sielai ji kelio. 

Ir turbūt visada, visada, visada 

Teks klajoti po tamsiąją šalį. 

JEIGU 

Jeigu aklas aš nebūčiau, 

Jauną žirgą pabalnočiau 

Ir ant jo užsėdęs raitas 

Į pasaulio kraštą jočiau. 

Jūs turbūt paklausti norit, 

Ko aš trenkčiaus tokį kelią? 

Tam, kad pamatyčiau tvorą, 

Kuri žymi žemės galą. 

Kas už šito galo plyti, 

Kokie gyliai, kokie toliai? 

Kad galėčiau apsakyti 

Šitai savo krašto broliams. 

Jeigu aklas aš nebūčiau, 

Pragaran nujočiau raitas, 

Šauniai ūselius užraitęs 

Nuo velnių pačias viliočiau. 

O dabar, kai saulės diskas 

Man nešviečia, tiktai šildo, 

Tegu į pasaulio kraštą 

Už mane kiti nubilda. 

BUVAU TENAI 

(Antano Jonyno atminimui) 

Buvau tenai, Antanai mielas, 

Kur tu gimei ir gyvenai... 

Geriau suprasti tavo sielą 

Padėjo man šitie namai. 

Aš nemačiau tavos vaikystės, 

Kai mažas drugelius vaikei, 

Tiktai manau, kad nesuklysiu, 

Juk poetu tapai tenai. 

Regėjai ten, kaip žydi sodai, 

Nakties tyloj žvaigždes skaitei. 

Ten žiemos šaltos ir nuobodžios 

Tau slinkdavo turbūt lėtai... 

Iš ten išėjęs į pasaulį, 

Su juo kalbėjais eilėmis. 

Kai akys nebematė saulės, 

Svajojai apie šviesą vis. 

Buvau tenai, kur pirmą kartą 

Eiles paskyrei mylimai, 

Kur laukdamas prie kiemo vartų, 

Jas tyliai, tyliai niūniavai. 

Buvau tenai, iš kur išskridęs, 

Sugrįždavai gana dažnai. 

Tenai tu savo sielą gydei, 

Kai imdavo skaudėt jinai... 

APIE NEĮGALUMĄ 

Nors turiu sveikus galus, 

Vadinuos neįgalus. 

Tik suprasti man sunku, 

Iš kur randasi vaikų?! 

Išvada viena tėra - 

Tai kaimynų labdara. 

EPITAFIJA 

Kai numirsiu, ten pakaskit, 

Kur trąšų labiausiai trūksta. 

Kad galėtų paukščiai lesti, 

Kai sužels žolelių kupstas. 

Aš paukščius labai mylėjau - 

Jie dainuoti mane vertė. 

Iš krūtinės posmai liejos 

Ir gyvenimui apkartus.