NAUJOS KNYGOS

Alvydas VALENTA

BYLOJANTIS IŠ TAMSOS

"Balsas iš tamsos" - jau penkioliktoji poeto, prozininko Vaclovo Areimos knyga ir aštuntasis poezijos rinkinys! Galima tik žavėtis tokiu autoriaus produktyvumu ir kūrybinės energijos neišsenkamumu. Poeziją keičia proza, šią - vėl poezija... Knyga, apie kurią kalbame, kiek kitokia, nei esame įpratę matyti ar skaityti. Netvirtinu, kad Lietuvoje ar pasaulyje tokių dar nebuvo ar nesama, vis dėlto, jeigu ir yra, tai tikrai nedaug. Tad nedaugiažodžiaudami griebkime jautį už ragų ir pasiaiškinkime, kur glūdi tas knygos išskirtinumas ir originalumas? 

"Balsas iš tamsos" - tai knyga apie aklumą ir akluosius. Į ją autorius sudėjo įvairiais laikotarpiais, įvairiomis progomis sukurtus eilėraščius apie neregystę, gyvenime sutiktus neregius, Lietuvos aklųjų organizaciją, baltąją lazdelę. Daugelis šių eilėraščių jau buvo skelbta LASS spaudoje, autoriaus skaityti įvairiuose literatūros vakaruose (kitaip sakant, žmonės juos jau suspėjo ne tik išgirsti, bet ir pamėgti) ar bent įsidėmėti. Tačiau viena yra atskiras "elementas" ir šiek tiek kita - tų "elementų" suma ir visuma. Suma duoda bendrą vaizdą, visuma atveria dar vieną matmenį - gylį. 

Neregiams ši knyga turbūt įdomi ir brangi tuo, kad kalbama apie jiems labai artimus dalykus, regintiesiems ji praveria duris į galbūt kiek kitokį, neįprastą ir ne visai pažįstamą, pasaulį. Knyga skirta dainininkei Beatričei Grincevičiūtei, kurios šimtmečio jubiliejų minime šiais metais. 

Formaliai "Balsą iš tamsos" sudaro dvi dalys: "Likimas" ir "Juokas pro ašaras", tačiau teminių centrų, apie kuriuos grupuojami atskiri kūriniai, daugiau. Tai nematančio žmogaus likimas, baltoji lazdelė, jos reikšmė ir vieta neregio gyvenime, Lietuvos aklųjų organizacijos dabartis ir ateitis, išskirtinių neregių - Luji Brailio, Beatričės Grincevičiūtės, Antano Jonyno - asmenybės. Prie šios grupės kūrinių reikėtų priskirti ir eilėraščius, autoriaus dedikuotus jau mirusiems draugams ir bičiuliams: Stasiui Stasiuliui, Valdui Sušinskui ir kitiems. 

Atskirą teminę grupę (ir net knygos dalį) sudaro humoristiniai eilėraščiai neregystės ir neregių gyvenimo temomis. Nesiimsime čia rašyti disertacijos ir įrodinėti, kad humoristiniai eilėraščiai - viena stipriausių V. Areimos poetinio talento apraiškų. Bet yra kaip tik taip: subtili, gyvenimo išminties ir patirties paženklinta ironija ir autoironija, grakštus eiliavimas, netikėti sugretinimai, palyginimai, šmaikščios situacijos - visa tai suteikia tą nepakartojamą žavesį, būdingą tik šio autoriaus humoristiniams ir satyriniams eilėraščiams. Beje, kandžios, geliančios, žeidžiančios satyros V. Areimos kūryboje vargu ar rasime. Nerasime čia ir pykčio, veikiau supratimą ir atlaidumą netobulo žmogaus netobuliems darbams ir dar netobulesnei jo prigimčiai. 

Literatūros gurmanams visada kelia šiokį tokį įtarimą proginiai, dedikaciniai ir panašios "prigimties" kūriniai. Labai dažnai jie būna vienaplaniai, didaktiški, patetiški ar tiesiog sklandžiai sueiliuota gyvenimo publicistika. Nei L. Brailio ir jo rašto, nei B. Grincevičiūtės negalima pavadinti nei "proginiais reiškiniais", nei gyvenimo publicistika. Vis dėlto tų proginių kūrinių ir to pernelyg sklandaus eiliavimo knygoje daugoka. Štai kad ir eilėraštis "Daunio pašaukti": 

Vasarų daug nužydėjo 

Nuo atmintinos dienos, 

Kai į Kauną sugužėjo 

Žmonės, genami tamsos. 

Viskas tikrai taip, viskas teisingai, viskas, matyt, taip ir buvo, tik kažkaip pernelyg sklandžiai ir pernelyg lengvai. Vos ne "Į mėnulį paleista greit nuskriejo raketa...". Nežinau, ar turiu teisę dalinti kokius nors patarimus, tačiau, manau, kad kiekvienam rašančiam žmogui reikėtų vengti pernelyg sklandaus, pernelyg lengvo eiliavimo. Jis kaip kerai: įsupa, užliūliuoja. Be to, šiais laikais gali eiliuoti visi ar beveik visi. Tikrą poetą nuo eilininko skiria ne gebėjimas sklandžiai eiliuoti, o tose sueiliuotose eilutėse glūdintis užtaisas - žodžio, vaizdo, minties jėga. Pagaliau - nuoširdumas, kurio daugelis dabar tikriausiai jau nelaiko vertybe, bet kuris vis dėlto liks tarp svarbiausių žmogiškų vertybių. Turiu galvoje kad ir eilėraštį, skirtą A. Jonynui "Buvau tenai". Tačiau visus šiuos dalykus autorius tikriausiai ir pats žino, ir skaitant kartais apima įspūdis, kad jis, nusispjovęs į visas "gero tono" taisykles, tiesiog eiliuoja ir tiek... Eiliuoja smagindamasis, savo malonumui - žaidžia rimais, metrais. 

Kiekvienas literatūros kūrinys yra ne tik savitas kalbos, stilistinių ir kitokių priemonių audinys, bet ir autoriaus minčių, idėjų, pažiūrų veidrodis. Vienas jų priimame, kitas atmetame ar tiesiog praleidžiame kaip nereikšmingas ir nereikalingas. Dar kitos sukelia norą diskutuoti, ginčytis, nesutikti - o tai jau neblogai! "Balse iš tamsos" irgi esama nuostatų, minčių, su kuriomis norėtųsi padiskutuoti ir ilgiau, ir daugiau. Atkreipsiu dėmesį tik į kelis, mano galva, svarbesnius dalykus. Štai ne viename eilėraštyje autorius tarsi brėžia brūkšnį, kurio vienoje pusėje sveikieji - kitoje - neįgalieji. Tačiau ką reiškia "sveikieji ir ką reiškia neįgalieji ne socialiniu (kasdieniniu), bet šiek tiek bendresniu požiūriu? Kažkas į apyvartą paleido labai taiklią frazę "laikinai sveikas kūnas". Ar žmogus, kurio išorėje nesimato aiškių negalios ženklų, yra sveikas? Ar apskritai egzistuoja sveikas žmogus, o jeigu taip - tai kiek tokių? Turbūt ne itin daug. O jeigu netyčia taip nutinka, kad žmogaus kūnas šiuo metu yra sveikas, tai ar ilgai? Keliems dešimtmečiams? Ko tada apskritai verta riba "sveikieji - neįgalieji" ir ką ji reiškia? 

Be abejo, kasdieniniame gyvenime, praktinėje veikloje tokia riba egzistuoja: buvusios neįgalumo grupės, dabar - darbingumo procentai ir pan. Tačiau, perfrazuojant vieną reklaminę frazę, poezijos paskirtis - "žvelgti giliau..." 

Autorius labai pesimistiškai vertina neregių integracijos idėjas, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ateitį. Čia beveik ištisai būtų galima pacituoti "programinį" eilėraštį "Integracija": 

Sudie, Aklųjų draugija senoji. 

Sakau sudie, sudie, sudie! 

Sugriuvo rūmai. Liko tik sienojai. 

Netrukus sutrūnys ir tie. 

Ir toliau: 

Jų (aklųjų) bus šventoriuose ir turgaus aikštėj, 

Ir kaimiškais takais klajos. 

Aukų prašydami visur jie vaikščios, 

Benamių užeigoj nakvos. 

Panašių nuotaikų, motyvų knygoje yra ir daugiau. Nekeliu klausimo, teisingi jie ar ne, jeigu neteisingi - kodėl, jeigu teisingi, kur tada ta jų tiesa? Kiekvienas žmogus - taip pat ir poetas - gali turėti savą nuomonę, savą tam tikrų tiesų ar reiškinių supratimą. Gali ant jo statyti savo meninio pasaulio rūmą ar "įausti" į kuriamą eilėraštį. Tačiau kiekvienas, būdamas atviras ir sąžiningas, turi pripažinti ir tai, kad keičiasi laikas, ekonominės, socialinės sąlygos, o gyvenimas kaip ėjo į priekį, taip eina ir eis. Atsiras naujų jo formų, išgyvenimo būdų, naujų užsiėmimų ir naujų galimybių. Aklųjų organizacija, aklųjų integracija - irgi ne išimtis! Pakanka pasižiūrėti kad ir į profesionaliai besitreniruojančią Lietuvos golbolo rinktinę ar jaunus neregius verslininkus, ir įsitikinsime, kad kažkokiais būdais aklieji vietą gyvenime susiranda, sugeba įsitvirtinti ir... neišeiti ubagais. Be abejo, ne visi. Bet juk ir senojoje Aklųjų draugijoje buvo ir "mirusių sielų", ir prirašinėjimų, ir "ubagų" psichologijos. Kitas dalykas, jeigu kas prieš dvidešimt ar trisdešimt metų būtų leidęs bent akies krašteliu žvilgtelėti į laiką (atsiveriančias galimybes ir iššūkius), kuris mūsų laukia. Taip ir norisi atsidusti: ech, ne taip turbūt būtume gyvenę, ne taip tiems iššūkiams ruošęsi. Bet, kaip jau sakiau, kiekvienas laikas turi savo išvirkščiąją (juokdariškąją) ir savo gerąją - naujomis galimybėmis, kitu gyvenimo būdu - atsiveriančią pusę. Likti iki galo atviram šiam pasauliui - jo komizmui ir jo tragizmui - nelengvas, daug jėgų reikalaujantis dalykas, bet tai turbūt vienintelis teisingas kelias, kad nevirstume mizantropais ir mūsų knygas dar retsykiais atsiverstų ir tie, kurie ateis po mūsų. 

"Balse iš tamsos" daugoka pesimizmo, juodų spalvų, bet yra čia ir labai smagių, žaismingų kūrinių. Vien ko vertas "Apie neįgalumą". Ne eilėraštis, o šedevras! Kitas šedevras - "Epitafija". O kiek saviironijos, šmaikštumo, apgaulingo paprastumo eilėraštyje "Jeigu"! Bet geriau atsiverskite šią, penkioliktąją, V. Areimos knygą ir patys paskaitykite. Ir tikrai rasite bent keletą eilėraščių, kurie išliks atmintyje ilgai.