TURINT LAIKO

Giedrė REČIŪNIENĖ

ŠAKUTĖ - "KEISTAS" IŠRADIMAS?

Artėja didžiosios metų šventės, kada net mažiausiai pobūvius mėgstančios šeimininkės ruošia vaišių stalą arba rengiasi į svečius. Galvojame, kaip padengti stalą, deriname indus ir įrankius, renkame stalo aksesuarus. Nuo mažiausių smulkmenų - aišku, ir nuo valgių - priklauso švenčių nuotaika. 

Ta proga pašnekėkime apie stalo etiketą, tačiau ne apie tas taisykles, kurias jau žinote, o apie tas - dar iš galantiškų riterių ir jų damų laikų. Gal tai jus netgi prajuokins... 

Knygos, kuriose buvo rašoma apie mandagų, "civilizuotą" elgesį, Europoje jau buvo žinomos nuo XII amžiaus. Ypač daug dėmesio ten skiriama elgesiui prie stalo. Vaišių stalas (turtingųjų namuose) tuomet buvo įspūdingas dėl vaišių gausos, o ne stalo ar valgių estetinės išvaizdos. 

Koks buvo Vakarų Europos civilizacijos lygis riterių laikais, galima spręsti iš patarimų kilmingiems svečiams: 

"Valgyk tik viena ranka, o jeigu valgai su kaimynu iš vienos lėkštės, valgyk ta ranka, kuri yra toliau nuo jo. 

Nekrapštyk pirštais nosies ar ausies. Nesikasyk. Nesiremk alkūnėmis į stalą. Nedėk atgal į bendrą lėkštę gabalo mėsos, kurį valgai. Nekišk savo mėsos į druskinę. Nekrapštyk dantų peiliu... Nespjaudyk nei ant stalo, nei po stalu... 

Nesakyk nieko blogo apie patiekalus, kuriais tave vaišina šeimininkai. Jeigu įmerkei duoną į vyną bendroje taurėje, išgerk jį visą arba išpilk. Nevalyk dantų staltiese... 

Neužmik prie stalo..." 

Kaip matote, kai kurie patarimai liko aktualūs iki mūsų laikų, tad nuo viduramžių visiškai nenutolome. Elgesio prie stalo taisyklės keitėsi labai lėtai, kartais būdavo grįžtama prie dalykų, kurie jau būdavo pasmerkti kaip nederami. 

Senoviniuose paveiksluose, kur pavaizduotos buitinės scenos, ant stalo labai mažai indų. Viduramžiais net turtingiausių aristokratų namuose valgyta iš bendrų lėkščių ir dubenių (nekalbame apie skurdžią kaimiečių buitį). Skystą maistą valgė šaukštais ar samteliais, dažnai keliese iš vieno dubens, o kitą - rankomis. Įrankiai buvo retenybė. Sriubas dažnai tiesiog gerdavo iš bendrų indų. Beje, sriubos samteliai pradžioje buvo apskriti ir gana negilūs, todėl labai nepatogūs. Dabartinė šaukštų forma "atrasta" XIV amžiuje. Šakutes naudojo, kad iš bendro indo paimtų gabalą maisto, todėl labai ilgai net karalių indų kolekcijose būdavo vos viena kita šakutė. Nemanykite, jog daug įrankių nebuvo dėl taupumo ar nežinojimo, kad jais galima naudotis individualiai. Ne, tuo metu tiesiog nebuvo poreikio turėti įrankius ir indus kiekvienam atskirai. Jų būdavo tiek, kiek reikia, kad būtų parodyta pagarba aukštesnio rango svečiui. Jis pirmas tiesdavo ranką į dubenį su vienintele šakute, pirmas merkdavo duoną į taurę su vynu. 

Klysta tas, kuriam atrodo: atvykėlis iš XXI a. galėtų įpratinti viduramžių žmones naudotis peiliais ir šakutėmis taip, kaip mes esame įpratę. 

Štai vienas Venecijos pirklys XI amžiuje vedė graikų kunigaikštytę. Jos rūmuose buvo įprasta naudotis šakutėmis, tad ir vyro namuose ji valgė maža auksine šakute. Toks neregėtas elgesys papiktino ir įaudrino visą Veneciją. To meto kronikoje rašoma, jog dvasiškiai pasmerkė graikę ir išmeldė jai rūsčią Dievo bausmę - kažkokią baisią ligą. 

Praėjo net 500 metų, kol žmonių santykiai susiklostė taip, jog atsirado poreikis naudotis atskirais stalo įrankiais. Šakutė Italijoje XVI a. jau buvo įprastas įrankis, iš ten ją perėmė Prancūzijos aristokratai, o vėliau - Anglijos bei Vokietijos. Prancūzijoje šakute iš pradžių naudojosi tik karalius Henrikas III ir jo dvariškiai. Tačiau jie nelabai mokėjo naudotis tuo keistu įrankiu. Paryžiečiai šaipėsi, kad pusė kąsnių nukrenta nuo šakutės "pakeliui". 

Dar XVII a. šakutės buvo prabangos daiktas, jas gamino iš aukso ir sidabro, jomis naudojosi tik aukštuomenė. 

Beje, Vidurinėje Azijoje, vietinių gyventojų šeimose, ir dabar puikiai verčiamasi be šakučių ir šaukštų. Tikrą plovo skonį, sako, galima pajusti tik valgant jį rankomis, o sriubos - semiant šviežiais paplotėliais. Dar ir dabar japonai puikiai apsieina be šakučių. Pagrindinis jų stalo įrankis - lazdelės. Mums, europiečiams, dažnam sunkiai sektųsi paskanauti japonų patiekalų tik lazdelėmis. 

Tad gražiai padenkime stalą ir ne gausybė valgių nulems gerą nuotaiką, o jauki, puiki aplinka ir linksmai nusiteikę šeimininkai bei svečiai.