NEREGYS IR VISUOMENĖ

 

"BITINĖLIO PASAKOS ŠEŠIEMS POJŪČIAMS"


Beveik prieš metus įvyko pirmasis būsimų aktorių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lėlininkų kurso absolventų, spektaklis "Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams" (plačiau žr. "M.Ž." 2010, Nr.7). Per tą laiką "Bitinėlis" nesnaudė, nelindėjo avilyje, o toliau tebesekė savo pasakas žiūrovams visoje Lietuvoje. "Bitinėlio pasakas" pamatė, tiksliau, jose dalyvavo ir būrelis regėjimo negalią turinčių žmonių. Skaitytojams siūlome trijų vilniečių įspūdžius. Tepridursime, kad gegužę "Bitinėlis" žadėjo atskristi ir į Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centrą. Ką gali žinoti, gal kada atskris ir į jūsų miestą ar miestelį, o jeigu pats neatskris, gal galite pasikviesti? 

 

* * * 

Kai šeši Muzikos ir teatro akademijos studentai pasiprašė į svečius, nežinojome, ko tikėtis. Susitikimas įvyko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro aktų salėje per dramos būrelio repeticiją. Vos tik pasakėme savo vardus, iš būrelio vadovės Linos Puodžiūnienės gavome užduotį kartu su jais atlikti įvairių vaidybai lavinti skirtų pratimų. Tokia pažintis buvo daug smagesnė ir mielesnė nei įprastinė, tačiau čia buvo tik draugystės pradžia. Pirmojo susitikimo bijojome, antro - jau laukėme, ir ne veltui. 

Šešiems dalyviams buvo užrištos akys, kiti viską stebėjo iš šono, kaip prisakyta, - jokio garselio. Štai čia ir įvyko pirmasis susipažinimas su paslaptingosiomis "Bitinėlio pasakomis". 

Pirmieji aktorių vedamų dalyvių žingsniai buvo nedrąsūs, o vos privesti prie kėdžių, akluoliai tuoj "paskendo" jose ir, pasijutę kiek saugiau, ėmė kraipyti ausis į visas puses - o kas jiems beliko? Net ir tie, kurie matė, dabar savo akių "neturėjo". Ir štai rami visų aktorių daina pripildo erdvę raminančių garsų - visi šešetuko veidų raumenėliai atsipalaiduoja. Vėliau po erdvę ima skraidyti ir įkyriai (dar ir kaip įkyriai!) dūgzti vabzdžiai, jie lyti dalyvių lūpas ir skruostus plunksnų šepetukais... Kojomis, kaip šakomis, į medį bando lipti šuns figūrėlė, o čia skonio receptorius netikėtai ima dirginti paslaptingas eliksyras ir vaisių desertas, patiektas kokoso kevale. Uoslei nuobodžiauti neleidžia kvapiosios žvakės, o smilkalai skatina svajoti apie pasakojamą šventyklą. Iš šono aktoriai atrodo tarsi žaidžiantys: viską atlieka lengvai, kiekvienas atsiduria ten, kur ir turi būti, kiekvienas suspėja ir padainuoti, ir paglostyti, ir vadeles į rankas paduoti, ir vandeniu ar sniegu atvėsinti. Aiškūs, užtikrinti jų judesiai liudija profesionalumą ir rimtą darbą, visa kita - nerealu, visa kita - pasaka. 

Visos pasakos kada nors baigiasi ir visada baigiasi per anksti. Pabusti iš svajonės ir nusiimti nuo akių raiščius visiškai nesinori. Keliasdešimt minučių pralekia akimirksniu. 

Kai artistai nusilenkia, tyli ir paslaptinga erdvė prisipildo mūsų balsų, išreiškiančių emocijas ir nustebimą. 

Paskutiniai susižavėjimo šūksniai, paskutiniai pastebėjimai ir atsiliepimai, ir netradicinė aktorių trupė iškeliavo į gastroles po Lietuvą. Aktorių tikslas - rodyti spektaklį įvairiose vietose ir supažindinti su šia idėja kuo daugiau žmonių. Tai puiki proga mums pamatyti tai, ko nematome. 

"Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams" - keistas pavadinimas. Penkis žinome visi, o kas tas šeštasis? Galbūt vaizduotė, o galbūt... 

Gluosnė Norkutė 

 

* * * 

Vyksta vaidinimas. Nuotrauka iš archyvoAr svajojote kada nors atėję į teatrą ne tik pamatyti vaidinimą, bet užuosti ir scenoje vaizduojamos vietos kvapą, pajusti ištisą jūrą naujų, netikėtų skonių, garsų, kurie sklinda ne tik iš scenos, bet skamba tiesiog aplink jus? Ar norėtumėte netikėtai ant skruosto pajusti tirpstančią snaigę? O gal tvirtą ranką savo delne ir ugnies skleidžiamą šilumą, kai vaidinamas genties aukojimo ritualas? 

Skubu pranešti džiugią žinią - visa tai jau ne svajonės. 

Grupė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų kurdami spektaklį nusprendė neiti lengviausiu, jau pramintu keliu - jie į raiškos priemonių arsenalą pasitelkia visus įmanomus žmogaus pojūčius. 

Kad šie pojūčiai būtų stipriau žadinami ir suteiktų netikėtumo pojūtį, žmonėms, kuriems vaidinamas spektaklis, užrišamos akys. Tiksliau, paprašoma užsidėti juodos medžiagos skiautes su gumelėmis. Ir tada prasideda tikra pasaka. Šeši žmonės, sutikę būti spektaklio dalimi, užrištomis akimis ir atraitytomis marškinių rankovėmis, aktoriams dainuojant liaudišką dainą, saugiai palydimi į sceną ir pasodinami prieš žiūrovus. 

Man taip pat teko pabūti scenoje. Jausmas tikrai nepakartojamas ir nuostabus. Žinoma, pradžioje šiek tiek nejauku ten būti esant tokiai "bejėgiškai" situacijai: nežinai, kas vyksta aplink tave, nežinai, ką galima daryti spektaklio metu ir kaip turi į visa tai reaguoti. Pirmiausia į galvą ateina mintis: "Na, ir juokingai gi aš čia atrodau." Tada imi suvokti, kad neregiai taip jaučiasi nuolat, tik silpnaregiai ir regintieji to pojūčio dažnai neįsisąmonina. Palengva nesmagumas praeina, pasidaro įdomu, imi klausytis, kaip skamba erdvė apie tave, kokie garsai ją užpildo. Kai sekama pasaka, neišvengiamai "įsijungia" vaizduotė ir jos sukaupta patirtis. Jauki pasakos atmosfera pažadina pačius maloniausius vaikystės prisiminimus. Pas tave atbėga draugiškų šiaurės šunų gauja, jie laižo tau delną, meiliai tampo už drabužio skverno. Staiga tau į rankas įspraudžiamos vadelės ir tu, vaizduotėje drauge su pasakos veikėju skriedamas per bekraščius taigos sniegynus, ne juokais išsigąsti, ar užteks jėgų išlaikyti stiprių šunų kinkinį. Pasakos veiksmui rutuliojantis toliau, sutinki daug magiškų būtybių, kurias tavo vaizduotė, pojūčių žadinama, piešia pačiomis netikėčiausiomis spalvomis ir pačių netikėčiausių formų. Piktas šiaurės burtininkas tampa milžinišku, įdūkusiu, visą erdvę gožiančiu seniu, nes tavo veidą ir rankas vis paliečia jo besidraikančios šiurkščios ir šaltos barzdos sruoga. 

Pasakos veiksmas perkelia tave į šventyklą pas Rytų išminčius. Girdi šventąjį budistų garsą "aom" ir, rodos, gali atskirti atskirus šio skambesio garsus, paskui vėl juos sujungti į visumą. Aktorių valia, vaizduotė neša tave į saulės spinduliais užlietas džiungles, kur laukiniai gyvūnai ir jų skleidžiami garsai. Jauti pro medžių šakas besiskverbiančios saulės mirgėjimą. Linksma, išdykusi beždžionė pavaišina palmių eliksyru ir egzotiškais vaisiais. Smagu atpažinti jų skonį. 

Laikas, praleistas tikroje pasakoje, pralekia taip greitai, kad, grįžusi į sceną nusilenkti su tikrais aktoriais, širdyje kone raudi, nori dar bent minutę pabūti toje erdvėje, kuri tiesia kelią į vaikystę, žadina pačius brangiausius prisiminimus. Man rodosi, kad tam, kas tą vakarą dėjosi Vilniaus teatro ir kino muziejaus salėje, netinka pavadinimas "spektaklis". Reikėtų surasti tikresnį žodį. Žinoma, jis neturėtų sietis su dabar madingais kompiuteriniais terminais 3D ar panašiai. Joks kompiuteris ir jokia technika neatstos žmogaus šilumos ir džiaugsmo, kuriuo taip dosniai mus tą vakarą apdovanojo jaunieji aktorinio meno entuziastai. Ši patirtis neįkainojama. Ja verta dalintis. 

Beje, turiu nudžiuginti jus, malonūs skaitytojai. Spektaklis vyksta ne tik Vilniuje. Jį galima pamatyti ir kituose Lietuvos miestuose. Reikia tik pasidomėti skelbiama internete informacija. 

Spektaklio kūrėjai davė mums pažadą bent porą spektaklių būtinai surengti ir Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre. Taigi, belieka su nekantrumu laukti tikrų stebuklų pasakos. 

Lina Norkienė 

 

* * * 

Nuo tos akimirkos, kai visiškai netekau regėjimo, praėjo beveik šešeri metai, tačiau gyvenimas nesustojo. Per tą laiką patyriau daugybę įvairių dalykų, kurie mano širdyje paliko neišdildomą įspūdį. Tačiau tai, ką sukūrė ir parodė Muzikos ir teatro akademijos jaunimas, suvirpino ne tik širdį, bet ir sielą. Pirmą kartą gyvenime buvau spektaklyje, kuriame supratau, kas vyksta scenoje, o tai, kad teko truputį ir dalyvauti, - nepakartojama ir palieka dar didesnį įspūdį. 

Garsai, pojūčiai, su kuriais neregys susiduria kiekvieną savo gyvenimo dieną, čia perteikiami labai natūraliai, suprantamai, be galo švelniai ir šiltai. Sutikime, kad ne kiekvienas neregys galėjo paliesti bitę ar su žvejais pasėdėti vienoje valtyje. Šiame spektaklyje galima viską paliesti ir patirti tai, kas niekada nebuvo patirta. 

Visko, ką liečiau, girdėjau ir jaučiau, nepasakosiu. Telieka truputis paslapties. 

O visai "Šeštojo pojūčio" kūrybinei grupei nuoširdžiai dėkoju už puikų, nepakartojamą spektaklį "Bitinėlio pasakos", linkiu ir toliau išlikti tokiems kūrybingiems ir nepakartojamiems. Tai, ką jūs padarėte, - puiku! 

Jolanta Žibienė 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]