PORTRETAS

 

GYVENIMAS IŠ NAUJO


Kas mums yra senovės paveldas? Jį kiekvienas įsivaizduojame savaip. Vieniems tai - muziejuose saugomi eksponatai, kitiems - prosenelių ir senelių laikų daiktai, tretiems - archeologiniai radiniai, ketvirtiems - senosios gamybos technologijos. Paveldas - tai savotiška romantinė nostalgija, dvelkianti senove. Paklausti, ar dėl šio paveldo pasiryžę aukotis, daugelis turbūt atsakysime: "Aišku, ne!" Laimei, yra žmonių, kurie mėgina atgaivinti senuosius amatus, išlaikyti autentišką gaminio technologiją. Smagu, kad vienas iš jų yra silpnaregis keramikas Gintaras Knieža

Sostinėje G. Knieža turėjo pelningą molinių vazonų verslą. Silpnaregį keramiką sudomino keturiolikto amžiaus molinės plytos. Gintarą ėmė dominti viskas: plytų matmenys, gamybos subtilumai, molio sudėtis. Deja, į jį dominančius klausimus atsakymo nerado. Tada Gintaras pats nusprendė atkurti seniai pamirštą molinių plytų lipdymo amatą. Keramikas savo idėjai įgyvendinti paaukojo visą sostinėje susikurtą gerovę. Vilniuje pardavęs savo nekilnojamąjį turtą nusipirko sklypą Varėnos rajone, Krūminių kaime, ir ten įsikūrė. Namą, dirbtuves bei būsimą muziejų statosi iš paties nulipdytų plytų. 

Iš silpnaregio keramiko rankomis nulipdytų molinių plytų pastatytas paminklas Vilniuje, skirtas Baltijos keliui paminėti. Gintaras maloniai sutiko atsakyti į kelis "Mūsų žodžio" klausimus. 

"M.Ž." Turbūt nelengva "sudrebinti" seną ir gana patogų gyvenimą ir ryžtis naujam? 

G. K. Iš tikrųjų Vilniuje gyvenau patogiai ir nieko nestokodamas. Turėjau pasistatęs namą, kuriame buvo ir dirbtuvė. Užsakymų irgi netrūko. Kalbant apie "seno gyvenimo sudrebinimą", matyt, vieniems tai daryti sunku, kitiems lengva. Save priskirčiau prie pastarųjų. Prieš priimant bet kokį sprendimą, būtina išsamiai išanalizuoti vertybes. Kai pamatai, jog turimos vertybės ir perspektyva "nesikerta", nedvejodamas atsisveikini su senąja buitimi. Tu tik galvoji ir galvoji apie neišsenkančias naujos veiklos perspektyvas. O kur dar ir mokslininkų patarimas žmogui kas aštuonerius metus keisti įprastą gyvenseną. 

"M.Ž." Kodėl pasirinkote kaimą? 

G. K. Pagrindinis akstinas apsigyventi kaime buvo senovinės plytos - jų vizija. Vilniuje tarp gelžbetonio molinės plytos netinka. Jei būčiau pasilikęs sostinėje ir lipdyčiau senovines plytas, tai ne tik man, bet ir klientams tai būtų disonansas. Žmogus, atvažiavęs pirkti senovinių molinių plytų, išvydęs mano silikatinių plytų namą, suabejotų siūloma preke. Dabar gi mano siūlomas gaminys natūraliai dera prie aplinkos, nes aplinkui viskas pastatyta iš molinių plytų. Klientas savo akimis mato visą senovinių plytų gamybos procesą - nuo molio krūvos iki siūlomos gražios molinės plytos. 

"M.Ž." Teko išgirsti, jog apsigyvenote vos ne tuščiame lauke, o dabar jau turite didelę dirbtuvę, namą ir kitų pastatų. Kokie gi tie įsikūrimo rūpesčiai? 

G. K. Žemės sklypą pirkau Varėnos rajone, Matuizų seniūnijoje, Krūminių kaime, šešis kilometrus nutolusiame nuo mamos tėviškės. Šis faktas mane džiugina. Po pirkimo pradėjęs tvarkyti statybos leidimo dokumentus sužinojau, jog mano sklype seniai, labai seniai, buvo plytinė. Štai, žmogau, ir netikėk mistika. Vadinasi, senoliams mano idėja atkurti plytinę patiko. Dar vienas sutapimas - pasirodo, mano senelio brolis taip pat šiuose kraštuose turėjo plytinę. Na, bet tai romantika. Praktiškai nusipirkau patį blogiausią variantą - dirbamos žemės sklypą. Turbūt nereikia pasakoti, kokius reikėjo pereiti kryžiaus kelius, kad būtų pakeista sklypo paskirtis. Reikėjo viską pradėti nuo nulio - plyname lauke. Ten nebuvo nei elektros komunikacijų, nei vandens. Viskam reikėjo gauti leidimus. O kur dar gamtos apsauga! Gavęs leidimus, pradėjau pamažu statytis. Stačiau ne tvartus ir kitus kaime įprastus statinius, o nuosekliai įgyvendinau savo verslo viziją. Aišku, pirmiausia renčiau namą su garažu - juk plyname lauke negyvensi. Tuo pačiu metu dygo kūrybinė dirbtuvė su ekspozicijos sale. Žinoma, statybos dar nebaigtos. Svarbu, kad yra kur pasislėpti nuo lietaus. Statausi iš turimų lėšų. Nors ketinu atkurti paveldą, bet paramos nesikreipiau. Man pasisekė, nes ekonomikos kilimo metu brangiai pardaviau turimą turtą. Statausi ekonomikos nuosmukio metu. Vadinasi, pigiau, juolab kad statybinė medžiaga beveik nekainuoja. Pastatams plytas lipdau savo rankomis. Tai nėra lengvas kelias. Kur kas paprasčiau - nusipirkti. Aš gi pasukau kitu keliu. Plytas lipdau iš molio remdamasis keturiolikto amžiaus technologija. Ne iš karto perpratau molinės plytos lipdymo bei džiovinimo paslaptis. Iki šiol dirbdamas mokausi. 

"M.Ž." Jūs užsiminėte apie XIV amžiaus plytų lipdymo technologiją, gal apie ją galėtumėte papasakoti smulkiau? 

G. K. Pirmiausia iškasamas molis ir išvalomas nuo šakų ir kitų nereikalingų priedų. Vėliau džiovinamas. Išdžiūvęs molis vėl sušlapinamas, tada dedamas į specialias medines formas, vėl džiovinamas. Paskutinis gamybos etapas - plytos deginimas ir aušinimas. Medinėje formoje plyta džiūsta visą mėnesį, vėliau dvi savaites yra deginama ir savaitę aušinama. Vienas žmogus per dieną nulipdo apie šimtą plytų. Molinių plytų dydžiai įvairūs: 30 cm ilgio, 15 cm pločio ir 9 cm aukščio. Tai tradicinis plytos dydis. Kitos plytos yra keliais centimetrais mažesnės. Vidutinis plytos svoris - 4 kilogramai. Savo pastatams plytas lipdžiau mažesnes: 21 cm ilgio, 10 cm pločio, 5 cm aukščio. Pastatams prireikė apie 20 tūkstančių plytų. Tiesa, molio pats nekasu - perku. Nors jį kasti turiu kur. Deja, paskaičiavau: man pigiau iš karto atsivežti 30 tonų molio negu pačiam kasti. Pagaliau neturiu šiam tikslui skirtos technikos. 

"M.Ž." Anksčiau žiedėte vazonus, o dabar - plytos. Nejaugi vazonai - jau praeitis? Beje, o kaip klientai? 

G. K. Jeigu nori būti tikru savo amato meistru, negali mindžikuoti vietoje. Turi nuolat keltis meistriškumo kartelę. Vazonai man - praeitas etapas. Juos išmokau žiesti neblogai. Senovinės molinės plytos lipdymo technologijos išmokimas - aukštesnė kartelė. Anksčiau Lenkijoje baldų gamintojas, norėdamas gauti meistro vardą, turėjo išlaikyti tam tikrą egzaminą. Jeigu jis gamindavo minkštų baldų komplektus, turėjo padaryti taburetę. Gaminį vertindavo patyrę meistrai, tik jiems pritarus būdavo suteikiamas meistro vardas. Kalbant apie klientus, kol kas jų nelabai ir ieškau. Daugumą pagamintų plytų sunaudoju pats. Tiesą pasakius, nuo rimtesnės klientų paieškos sulaiko ir iki galo gerai neperprasta senovinių molinių plytų gamybos technologija. Kai širdimi pajausiu, jog galiu siūlyti naują kokybišką ir patikimą prekę, tada ir pradėsiu rimtai ieškoti pirkėjų. Laimei, kiekvienais metais jaučiuosi vis geriau perimantis senųjų amatininkų darbo paslaptis. Nors pirkėjų specialiai neieškau, jų vis daugiau ir daugiau. Vos spėju lipdyti plytas. Dažniausiai dirbu vienas, tik retkarčiais šaukiu talkas. Mano pirkėjai yra pasiturintys žmonės. Smagu, kad tarp turtingų žmonių yra išprususių, suprantančių senųjų plytų privalumus. Mano rankomis padaryta molinė plyta yra pati ekologiškiausia ir ilgaamžė statybinė medžiaga. 

"M.Ž." Dabar pereikime prie Baltijos keliui atminti skirto paminklo. Prieš du dešimtmečius įvyko akcija, į kurią dėmesį atkreipė visas pasaulis, tai - Baltijos kelias. Gal pačiam teko stovėti susikibus rankomis? 

G. K. Labai smagu mintimis grįžti į savo jaunystę. Prieš du dešimtmečius daugelis jaunų lietuvių laikė garbės reikalu dalyvauti tuometiniuose politiniuose įvykiuose. Buvau vienas iš jų. Dalyvavau daugiatūkstantiniuose mitinguose, aišku, ir Baltijos kelyje. Su draugais, rankomis susikabinę, stovėjome Latvijos pasienyje. Ten patirti įspūdžiai žodžiais nenusakomi. Ką reiškia vien patirtas vienybės jausmas! 

"M.Ž." Kaip subrendo mintis įamžinti Baltijos kelią? Kiek pats prisidėjote prie šio sumanymo? 

G. K. Mane susirado paminklo autorius Tadas Gutauskas ir pasiūlė naujajam paminklui nulipdyti plytas. Tiesa, T. Gutauskui prieš tai siūlė bendradarbiauti su "Dvarčionių keramika". Išgirdęs mano emocingą pasakojimą ir vietoje išvydęs molio gabalo tapsmą gražia plyta, neatsilaikė. Užsakymas atiteko man. Baltijos keliui atminti paminklo plytų dydis toks: 20 cm ilgio, 3 cm pločio ir 5 cm aukščio. Tiesa, gaminio matavimai gali skirtis puse centimetro. Plytos lipdomos rankomis, todėl vienodus matmenis išlaikyti neįmanoma. Paminklui pastatyti prireikė 24 tūkstančių plytų. Tai truko pusę metų. 

"M.Ž." Ar, nuolat sukantis nesibaigiančiame darbų verpete, lieka laiko pailsėti, ką nors nulipdyti savo malonumui? Kokie darbeliai mieliausi širdžiai? 

G. K. Lipdau nuolat. Viena iš mūsų veiklos krypčių - "gyvas" veikiantis muziejus. Tuo tikslu pastatėme ekspozicijos salę. Mūsų su žmona veiklos tikslas - sugebėjimas neremiamiems valstybės išsilaikyti. Suaugusieji ir vaikai apsilankę mūsų sodyboje ne tik apžiūri molinės plytos senovinį gamybos procesą, bet ir patys gali lipdyti, žiesti, formuoti plytas. Tikiuosi, lankytojai kitą vasarą išvys autentišką XVII amžiaus plytų degimo krosnį, kūrenamą malkomis. Krosnyje tilps apie 6 tūkstančiai molinių plytų. Tai nedidelė krosnis. Anksčiau būdavo krosnių, į kurias vienam degimui tilpdavo 20 tūkstančių plytų. Dar kartą pasikartosiu: mūsų tikslas - senovinių molinių plytų gamybos paveldo atgaivinimas ir išsaugojimas. 

"M.Ž." Kokie artimiausi jūsų planai? 

G. K. Šiais metais manęs laukia tikras iššūkis. Verslininkai iš Vilniaus Užupyje sumanė pastatyti didelį namą iš senovinių molinių plytų. Tai pirmasis toks pastatas Baltijos respublikose. Naujam pastatui plytas lipdyti kol kas numatyta patikėti man. Sutartis dar nepasirašyta, bet manau, kad tai tik formalumas. 

"M.Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]