GYVENIMO AKTUALIJOS

"LAIVELIS" PLAUKIA IR PLAUKS

Nuo sausio 25 dienos LASS Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centrui vadovauja nauja direktorė Daina Vitkauskienė. Naujoji direktorė jau turi sukaupusi nemažai patirties, būtinos dirbant su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis. Taigi kalbiname D. Vitkauskienę apie praeitį, dabartį, ateities planus. 

- Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje esate ne naujokė: jus pažįsta kaip tiflopedagogę, poilsio namų "Spindulys" administratorę. Į LASS atėjote jau suaugusi. Koks buvo kelias į mūsų organizaciją, ką veikėte prieš tapdama LASS nare?  

- Gimiau Rusnėje, Šilutės rajone, tarnautojų šeimoje. Suėjus metams išaiškėjo, kad turiu regėjimo sutrikimą. Tėvai nesutiko manęs išvežti mokytis į aklųjų mokyklą. Ačiū jiems už tai, nes galėjau augti šeimoje. Tėvai silpnaregiu vaiku rūpinosi taip, kaip patys išmanė, tačiau nesuteikė šiltnamio salygų. Lankiau vaikų darželį, bendrojo lavinimo ir muzikos mokyklas Šilutėje. Specialybę rinkausi tokią, kokia atrodė tinkama silpnaregei. Studijavau tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto (dabar - universitetas) Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakultete, įsigijau ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos specialybę bei dėstytojo kvalifikaciją. Šiek tiek padirbėjusi ir pritrūkusi specifinių žinių apie neregius, baigiau Šiaulių universiteto Kvalifikacijos instituto tiflopedagogikos ir tiflopsichologijos studijas ir įsigijau tiflopedagogo specialybę. 

- Mokslas, studijos žmogaus atmintyje paprastai išlieka kaip patys maloniausi dalykai. O kaip gyvenimo kelias susiklostė toliau?  

- Tik baigusi studijas gavau antrą invalidumo grupę ir iš karto įstojau į tuometinę Lietuvos aklųjų draugiją (vaikystėje neįgalumo niekas nebandė nustatyti). Tuo metu įgytas invalidumas sutrukdė darbinantis pagal specialybę. Taip pradėjau dirbti Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos tarprajoniniuose kultūros namuose buities kultūros būrelių vadove, važinėjau po visą Žemaitijos regioną. Vėliau pradėjau dirbti Aklųjų ir silpnaregių socialinio ugdymo mokyklos Klaipėdos skyriuje (vėliau Klaipėdos aklųjų ir silpnaregių socialinio ugdymo centras). Sukūrusi šeimą kartu su vyru pradėjau dirbti Klaipėdos įmonės poilsio bazėje "Spindulys" (dabar Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro poilsio namai). Paaugus dviem vaikams, įsidarbinau Palangoje poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centre - buvau ir tiflopedagogė, ir socialinė darbuotoja. 

- Ir aktyvi LASS narė? 

- Visą tą laiką domėjausi, kas vyksta Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje. Teko laimė pažinti daug neregių, tiek suaugusių, tiek vaikų, visoje Lietuvoje. Jau galiu pasidžiaugti savo auklėtinių pasiekimais. Gerai jaučiuosi, kai galiu padėti žmogui su regos sutrikimu rasti savo taką į šviesą. Kelia nerimą problemos, kurias patyriau pati, kurios neleidžia neregiui ar silpnaregiui jaustis saugiai. Visų pirma naujai apakęs žmogus ilgai neranda kelio į galinčią suteikti jam pagalbą organizaciją. Dirbdama su neregiais, galiu pasakyti, kad tokių yra ne vienas. 

Kita problema - vaikai. Prieš keliolika metų LASS suvažiavime, kartu su neregės mergaitės mama kėlėme problemą apie vaikų su regos negalia ugdymą, integraciją. Jau tada sakiau, kad LASS turi atsigręžti į vaikus, juos globoti, auginti jaunąją kartą. Šiandieninė situacija liūdna: trūksta tiflopedagogų, elementarios pagalbos vaikui ir šeimai. Užaugęs jaunimas nelabai susigaudo, kam jiems reikalinga LASS, ką jie gali duoti Aklųjų sąjungai. Darbas su jaunimu epizodinis, trūksta jaunimo iniciatyvos ir draugiško bendradarbiavimo. Gabesni "kabinasi" į gyvenimą patys, o visi kiti gyvena taip, kaip išeina. Man liūdna, kad dabartiniai vaikai patiria tai, ką patyriau aš vaikystėje - amžiną kovą už būtį. 

- Kas paskatino tapti Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro direktore?  

- Sunkus klausimas ir sprendimas buvo nelengvas. 25 metų patirtis kultūros, švietimo ir socialinėje veikloje sukrovė nemažą žinių bagažą, išugdė nuovoką, kas yra gerai, ko dar trūksta. Šiandien stovime ant permainų slenksčio, tad priimti šį sprendimą man reiškė imtis didžiulės atsakomybės už darbuotojų ir visų neregių rytdieną.  

Dar yra vienas didelis noras - sutvarkyti poilsio namus Šventojoje. Dabartinė poilsio namų būklė netenkina neregių poreikių. Lietuvos neregiai yra verti šiuolaikiško pastato prie Baltijos jūros. Manau, kad tuo klausimu visi turėsime priimti sprendimą. 

- Kaip galėtumėte įvertinti tai, ką radote?  

- Atėjusi į darbą pirmomis dienomis jaučiausi labai gerai - tiesiog grįžau į "šeimą". Juk pirmoji mano darbovietė buvo LAD Klaipėdos tarprajoniniai kultūros namai, kurių veikla šiandien neatsietina nuo Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro veiklos. Radau šiltą, nuoširdų, bet šiek tiek išblaškytą kolektyvą - tai kultūros, socialiniai darbuotojai, rajonų filialų pirmininkai, daug metų atidavę nelengvam, bet įdomiam darbui su neregiais.  

- Ką jau spėjote nuveikti? Kokie artimiausi darbai laukia?  

- Džiugina tai, kad kai kuriuos dalykus jau žinojau, bet dar labai daug ko nežinau. O laikas bėga negailestingai. Pirmiausia stengiuosi aplankyti visus rajonus. Nuvažiavus norisi ne tik pamatyti, kur renkasi rajono neregiai, kaip su jais dirba to rajono pirmininkas, bet ir padalyvauti meno mėgėjų repeticijoje, pabendrauti su pačiais neregiais. Dar ramybės neduoda visokiausi projektai ir kiti organizaciniai darbeliai. 

- Kalbama, kad su jūsų ir naujosios UAB "Regseda" direktorės atėjimu gerokai suintensyvėjo Klaipėdos neregių bendruomenės gyvenimas. Aktyvesnis tapo ir jaunimas. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti? 

- Nudžiugino tai, kad abi naujas direktores neregiai sutiko ramiai, susikaupę darbams ir kitai veiklai. Netrukus su Regos ugdymo centru suorganizavome darbingo amžiaus neregių ekskursiją į aklųjų įmonę. Tikiuosi, kad netrukus keli neregiai papildys darbuotojų gretas. Aktyviai jaunimą kalbiname dalyvauti ir kultūrinėje veikloje. "Regsedos" direktorė mielai sutinka dalyvauti visuose renginiuose, kurie vyksta Klaipėdos aklųjų gyvenime. 

- Ką manote apie rajonuose veikiančių Aklųjų ir silpnaregių sąjungos filialų ateitį?  

- Kaip ir minėjau, stovime kryžkelėje. Tačiau manau ir tikiuosi, kad sugebėsime įrodyti, kad neregiai yra puikūs socialiniai darbuotojai, ir ne taip svarbu, kas mokės pinigus, svarbiausia, kad rajonuose visi vieningai dirbtų neregių labui, kad matytų kiekvieną žmogų, mokėtų jam patarti, juo pasirūpinti, nukreiptų teisinga linkme. Svarbiausia, kad neregys jaustųsi saugus ir žinotų - jis kažkam rūpi. Jeigu rajonai pradės dirbti kiekvienas sau, bijau, kad kai kur neregiai bus primiršti. Mūsų visų laukia sunkus darbas. 

- Kokią matote Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro ateitį? Koks jis bus po metų, po kelerių?  

- Mes gyvename prie jūros ir žinome: kad ir kaip bangos mėtytų laivelį, ramiai buriuojant galima išvengti visokiausių audrų. Manau - keisis šiek tiek veikla. Ateis jaunoji karta, turės kitokių poreikių. Tikiuosi, kad išmoksime gyventi kitaip, kad kartu su Šventosios uostu iš naujo atgims ir poilsio namai prie jūros. Žinoma, turėsime visi padirbėti ir neleisti laiveliui nuskęsti. 

- Ačiū už pokalbį.