MINTYS
Viktė BRAZAUSKAITĖ
MENAS ANAPUS REGĖJIMO
"Ar vaizduojamasis menas ir aklumas iš tikrųjų nedera tarpusavyje, ar taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio?" - klausia knygos "Menas anapus regėjimo" autoriai. Su jų veikalu praėjusių metų pabaigoje Klaipėdos regos ugdymo centro darbuotojus ir dalyvius supažindino pedagogė Felicija Spudulienė. Pristatydama knygą ji kartu su autoriais teigė, jog mūsų visuomenėje vieniems žmonėms moralinį pasitenkinimą teikia sportas, kitiems - darbas sode, o trečius traukia vaizduojamasis menas - jie jaučia pasitenkinimą apžiūrinėdami meno paveikslus, patys tapydami ar piešdami, vaikščiodami po dailės parodas ar lankydami meno istorijos paskaitas. Tačiau ne kiekvienas susimąsto, kad tarp šių žmonių yra ir neregių ar silpnaregių. Pasirodo, ir aklieji gali suprasti vaizduojamajį meną, neretai juo domisi. Pasiklausius F. Spudulienės pristatymo paaiškėja, kad neregio pirštai yra tokie pat jautrūs paveikslui suvokti kaip ir reginčio žmogaus akys. Pastarųjų dešimtmečių psichologijos tyrimai įrodė, kad aklieji turi stiprų įgimtą suvokimą suprasti reljefinius atvaizdus. Užsienyje buvo surengta ne viena paroda - jose šalia žymių meno veikėjų kūrinių buvo pateikti tą patį vaizdą atkartojantys reljefiniai paveikslai, kuriuos neregiai galėjo pažinti pirštais. Lietuvoje irgi būta ne vienos tokios parodos.
Paaiškėjo, kad regėjimo dovanos neturintys žmonės sugeba ne tik atpažinti, skirti bei įsivaizduoti meno kūrinius, bet ir su specialiomis priemonėmis gali patys kurti reljefinius piešinius. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šioje srityje daugiau pasiekę silpnaregiai dailininkai. Jų pasaulyje yra nemažai, be to, šie menininkai gali didžiuotis savo išskirtine tapyba. Pavyzdžiui, dailininkė Marija Solbrig vertina savo "dėmėtą" regėjimą ir mano, kad regėjimo trūkumai suteikia jos įspūdžiams paslaptingumo. Jonas Leverencas turi kompleksinę negalią: mato dvigubą vaizdą, turi raumenų tremorą ir yra paralyžiuotas, tačiau menininkas kelia sau, atrodytų, beveik neįmanomas užduotis - imasi meno kūrinių, kuriuose reikalingas tikslus piešinys, judesių, kontūrų aiškumas. Karmelas Ganelas, patyręs tinklainės atšoką, pasaulį mato pilną "žvaigždžių", o Edvardui Munkui prieš akis plaukiojo kažkokie krislai, primenantys varnas. Menininkai, pasinaudodami savo sergančių akių privalumais, kūryboje perteikia savotišką pasaulį - tai suteikia jų kūriniams išskirtinumo.
Taigi, iš šių pasakojimų galima spręsti, kad vaizduotė ne tik gyvena, bet ir klesti neregių širdyse ir mintyse. Įvairių sugebėjimų turintys aklieji ir silpnaregiai mielai imasi vizualios išraiškos priemonių, nes patiria moralinį pasitenkinimą, kurdami meno kūrinius, gėrėdamiesi jais ar juos vertindami.
Aš, nors savęs nedrįsčiau vadinti menininke, tačiau galėčiau prisijungti prie šių žmonių. Nuo pat gimimo esu silpnai pasaulį matantis žmogus, tačiau nuo pat pirmos dienos, kiek tik save atsimenu, piešiu. Mano silpnaregystė - tai visų pirma prastas regėjimas, dienos šviesos baimė, spalvų neskyrimas, tad mano kūryba irgi savotiška.
Visų pirma joje vyrauja uždaros erdvės ir jose egzistuojantys daiktai, gyvi sutvėrimai. Gamta mano piešiniuose vaizduojama labai retai, o jei vaizduojama, tai tik iš atminties, tik matytų vaizdinių pavidalu. Toks savitumas mano kūryboje egzistuoja ne veltui - jį lemia akių nesugebėjimas suvokti dienos šviesos, o beveik visiškas aklumas padaro kūrybą neįmanomą gamtoje. Taigi mano pirštai niekuomet negalės atvaizduoti mėgstamo saulėlydžio ar audringos, šėlstančios jūros. Tačiau jie puikiai man paklūsta, kai noriu į popierių perkelti bet kurio žmogaus portretą, labai mylimų gyvūnų - šunų ar visuomet man mistiškų ir paslaptingų, neapsakomai gražių žirgų - atvaizdus, įsivaizduojamų gėlių kontūrus ir t. t.
Tačiau tikriausiai esminis mano darbų išskirtinumas susijęs su spalvų neskyrimu. Meno istorijoje, pasirodo, būta ir tokią pačią problemą turėjusių dailininkų, t.y. Fernard Leger (1881 - 1955), Charles Mergon (1821 - 1868), Paul Manship (1885 - 1966) ir Mark di Suvero (g. 1933).
Jūs paklausite, ką reiškia nematyti spalvų. Aš į šį klausimą galiu atsakyti labai paprastai - matau juodą, baltą bei įvairiausių atspalvių pilką spalvas. Paprasčiau tariant, tarsi žiūrėčiau į nespalvoto televizoriaus ekraną. Bet kas iš jūsų ryžtumėtės man paaiškinti, ką reiškia matyti spalvas. Iki šiol dar neatsirado toks žmogus, kuriam tai būtų pavykę. Tikriausiai ir neatsiras, nes tai paprasčiausiai neįmanoma.
Ko gero, daugelis neįsivaizduoja meno be ryškių spalvų, be įvairiausių atspalvių bei tonų. O man net nereikia nieko įsivaizduoti... Aš, kaip ir anksčiau minėti dailininkai, piešiu pasaulį tokį, kokį matau, ir man visiškai pakanka trijų man pažįstamų spalvų. Šitą faktą aš ir pati suvokiau visai neseniai. Kiek pamenu, vaikystėje visi mano piešiniai buvo spalvoti, nes aš, kaip ir daugelis, kitaip nesuvokiau meno. Spalvindama vaikiškus piešinukus, į pagalbą pasikviesdavau mamą, kuri paaiškindavo, kad saulė yra geltona, žolė - žalia, dangus ir jūra - mėlyni, ir man į rankytę įdėdavo paminėtos spalvos flomasterį ar pieštuką. Kiek paaugusi įsigudrinau su artimųjų pagalba spalvas užsirašyti ant kiekvienos piešimo priemonės. Tačiau, kai gerokai ūgtelėjau, manęs netenkino kitų akimis matomo pasaulio vaizdavimas. Aš norėjau pavaizduoti savo pasaulį, nors ir nespalvotą, tačiau, mano akimis, patį gražiausią. Šis perversmas atėjo kartu su maištinguoju paauglystės laikotarpiu. Nuo tada pagrindiniais mano piešimo įrankiais tapo pilkas pieštukas bei juodas tušinukas.
Piešimas suteikia didžiulį malonumą, atpalaiduoja, nuramina bei teikia estetinį pasigėrėjimą. Tad siūlyčiau to imtis visiems, kuriems tai teikia malonumą. Nereikėtų kreipti dėmesio į įvairias negalias, juolab kad kitoks pasaulio suvokimas meno kūriniams suteikia išskirtinumo bei žavesio.
