LASS LITERATŲ KŪRYBA
Henrikas STUKAS
ŽVAIGŽDĖ "BLYNUOSE"
Tą dieną man viskas sekėsi. Ant nieko nepykau ir su draugėmis kaip įprasta neapkalbėjome pasipūtėlių redaktorių bei kompiuterastų. Įsivaizduokite, netgi nesusinervinau, kada užkliuvusi už stalo suplėšiau tik vakar pirktas pėdkelnes. Tą dieną leidau sau būti kilniadvasiškai. Aišku, jūs paklausite, kuo gi pasireiškė mano tas kilnumas. Ogi tuo, jog savo apsileidusiam, nuolat besiseiliojančiam reporteriūkščiui išploviau puodelį. O šito nedariau nė karto, nors redakcijoje dirbu beveik metus. Manęs neerzino netgi nuolat smunkančio, šiek tiek didoko liemenuko petnešėlės, nes apie jas negalvojau. Mintimis buvau rytdienoje. Pagaliau "senjoras sausa mašna" - taip mes pakrikštijome savo vyriausiąjį redaktorių - patikėjo rimtą, daug žadantį interviu su viena žymiausių rusų estrados primadonų.
Tai sužinojusi nedelsdama apsikabinau kompiuterio klaviatūrą. Mėginau surikiuoti rytdienos klausimus. Pati nepajutau, kaip pradėjau kramtyti nagus. Nors tik vakar draugei visais bernais prisiekiau - nekramtysiu. Už šį pažadą gavau nemokamą manikiūrą. Tiesą pasakius, nesupratau, ką rašiau. Įsisvajojau, kaip po šio bomba tapusio interviu tampu pirmo ryškumo "gvezda". Nė nežvilgtelėjusi atsispausdinau klausimus - beje, jie manęs nejaudino. Svarbesnis rūpestis - kuo apsirengti?
Grįžusi namo išverčiau visą spintą. Deja, tinkamo drabužių derinio neradau. Nors draugė draudė lįsti į jos buduarą, neiškenčiau. Po kelių valandų matavimosi ir staipymosi prieš veidrodį radau "tinkamą aprangos kodą". Laiminga atsiguliau laukti rytdienos. Jūs net neįsivaizduojate, ką sapnavau. Sakysite - erotika. Na, apie tai geriau nutylėsiu.
Rytą atsikėliau valanda anksčiau. Tikslas - pritrenkti žvaigždę. Be draugės geriausios rauktos palaidinukės, pasipuošiau trumpu sijonu ir madingomis raudonomis su geltonais dryželiais pėdkelnėmis. Norėdama išryškinti krūtinę, nusipirkau specialų liemenuką. Beliko tik pasidažyti. Tai darau itin retai. Šis kartas - išimtis. Akims tušo negailėjau, gausiai pridėjau lūpų dažų. Pradariusi draugės kvepalus "Agua alegorija" pasipurškiau ir kaip kovinis žirgas įšuoliavau į prašmatnų senamiesčio viešbutį. Kelionėje nieko ypatingo nenutiko - bėda tik tie aukštakulniai bateliai, su kuriais ėjau lyg senutė turistė. Na, bet tai - tik smulkmenos.
Viešbutyje manęs jau laukė. Primadonos asistentė palydėjo į kavinukę, kur išvydau žvaigždę. Ir tada kažkas nutiko. Lyg kokia kvaiša išsigandau. Rankos, kojos pradėjo tirtėti, burna išdžiūvo, liežuvis sumedėjo. Vos išspaudusi pasisveikinimą sudribau minkštasuolyje.
Žvaigždė, iš aukšto apžiūrėjusi mane, šyptelėjusi, pasiūlė kavos. Pamaniau - išsigelbėjau, kava atpalaiduos. Ištiesusi ranką, sumedėjusiais pirštais sučiupau puodelio ąselę ir jau pajutau maloniai gomurį kutenančios kavos aromatą. Kaip tik tada - op!- tarp krūtų nubėgo kažkas, šiltas ir lipnus. O siaube! Ant baltosios palaidinės dugnu į viršų "ilsėjosi" kavos puodelis. O viskas, kas buvo žemiau nei moteriškas pasididžiavimas, priminė tik ką suartą lauką. Pati nepajutau, kai iš akių pabiro ašaros. Jos buvo ne įprastos, skaidrios, o juodos. Nežinau, kiek laiko raudojau.
Primadona paskatinta motiniško instinkto, nes pagal amžių ji man tiko į seneles, pašoko iš savo vietos ir puolė viską sausinti. Tai darydama, smagiai juokėsi.
Sutramdžiusi juoką tarė:
- Atsiprašau, kad iš nelaimės juokiuosi. Nepagalvokite, kad tai darau tyčia. Prisiminiau komišką jaunystės nuotykį. Dabar iš jo galiu pasijuokti, o tada tai prilygo Pompėjos nelaimei. Jums papasakosiu nieko neperdėdama ir negražindama, nors prisiekiau apie tai niekam nepasakoti.
Ir megažvaigždė, pakvietusi į savo apartamentus išdžiūti, pradėjo pasakoti:
- Tada buvau karjerą pradedanti dainininkė. Tuo metu Sovietų Sąjungoje, nori to ar ne, privalėjai važinėti po visą šalį. Taip jau atsitiko, kad gastroliavome Sibire. Ten buvo ruduo. Didingus gamtos vaizdus temdydavo nuolatinis lietus. Po kiekvieno koncerto reikėdavo keliauti vis į kitą gyvenvietę. Mašinų, o juo labiau sraigtasparnių, prisiprašyti negalėjome. Samdyti neturėjome pinigų. Mus iš vienos vietos į kitą gabendavo arkliais. Juos kinkydavo į vežimus su pasostėmis. Vežimų ratai - vos ne sulig žmogumi. Tokie ratai mažiau klimpdavo purvyne. Na, štai po vieno koncerto mus apgyvendino kažkokioje troboje-bendrabutyje. Patogumų jokių. Muzikantai leido laiką apsikabinę vietinės naminės butelius. Aš gi tada dar buvau jauna ir žalia, degtinytės ragaudavau tik ypatingomis progomis. Bendražygiai linksminosi visą naktį. Ryte atvažiavo du vežimai išvežti mūsų. Į vieną sukrovė instrumentus ir aparatūrą, o į kitą sunešė muzikantus, nes patys paeiti negalėjo. Aš gi kaip negėrusi atsisėdau ant pirmojo vežimo pasostės, šalia vadeliotojo. Jis užsismaukęs ant akių kepurę snaudė. Staiga arklys žengė kelis žingsnius. Vežimui truktelėjus, neišsilaikiau ir nusiritau tiesiai į purvyną. Mano būklė buvo nepavydėtina: iš vieno šono - ratai, iš kito - arklio kanopos, o virš galvos - didžiulis arklio pasturgalis. Laimei, nešaukti proto užteko. Tyliai pradėjau kalbinti vadeliotoją. Iš pradžių pašnabždomis, o po to vis garsiau ir garsiau. Nieko - tyla. Tik po kiek laiko žiūriu - ogi vežikas nulipa nuo pasostės ir dairydamasis klausia:
- Kas čia kal-ba, ne-duo-da mie-go-ti?
O tu, rupūžyte, rugienoje, ogi mužlanas - girtut girtutėlis kaip pėdas. Aš jam sakau:
- Tai aš, dėdyte, nukritau ir guliu po ratais.
O jis, linguodamas lyg epušė, išsproginęs akis, nieko nesuprasdamas, sau kažkur spokso.
- Dėdyte, ištraukit mane, - maldauju su ašaromis akyse.
O mužikas atsirėmė į arklį ir toliau ramiai sau dairosi. Matau - segasi klyną.
Tuo metu, arklys, pajutęs šeimininko ranką, atsipalaidavo. "Ir ką tu?" - manau.
O varge! Matau kylančią uodegą, apnuoginančią tamsų pasturgalį, iš kurio kaip iš kraterio besiveržianti... Negalėdama to matyti užsimerkiu ir pajuntu, kaip ant veido ir krūtinės krinta ir krinta, - pliumpt, pliumpt, pliumpt.
O tuo metu vadeliotojas išvysta mane ir besipinančiu liežuviu klausia:
- Geresnės vietos tuštintis nesugalvojai? Tai miestiečiai, negali į šalį kelių žingsnelių žengtelėti. Šalia gi - krūmai.
Vėliau šiaip ne taip mane iš po ratų iškrapštė. Kaip atrodžiau - nepasakosiu. Persirengti turėjau vienintelę koncertinę suknelę. Tad reikėjo vilkėti vatinėmis kelnėmis ir striuke. Nusimaudyti neturėjau kur, tad visus likusius koncertus buvau "kvepianti".
Aš laiminga sėdėjau ir klausiausi, iš anksto mėgaudamasi sensacinga istorija.
