NEREGYS IR VISUOMENĖ
Pranas PLIUŠKA
DIEVIŠKŲ BALSŲ ŠLIFAVIMO YPATUMAI
Pokalbį su viena iš garsiausių Lietuvos jaunųjų dainininkų talentų "gamintoja"
Vita Pimpiene iš Visagino pradėjau klausimu apie visiškos tamsos apsuptyje gyvenančią Lidiją Gurovą. Šios merginos iškovota trečia vieta (pagal žiūrovų balsus jai atiteko antroji vieta, taip pat antroji vieta pagal balsavusių už ją tinklalapyje "Delfi" skaičių) tikriausiai neką menkesnis laimėjimas nei tos pačios muzikos mokyklos mokytojos auklėtinio Iljos Aksionovo triumfas populiariame LNK televizijos projekte "Dvi minutės šlovės". Ko gero, žodis "iškovota" čia visai netinka. Lidija, kaip ir jos mokytoja Vita, jautrios ir švelnios tiek vizualiai, tiek ir vidumi. Tai kas jas atvedė į tokias aukštumas?
Visagino Česlovo Sasnausko muzikos mokyklos mokytojos biografija neatrodo kuo nors ypatinga ar sukrečianti. Dainuoti svajojo nuo ankstyvos vaikystės, kuri žydėjo Dūkšto miestelyje. Pradėjo čirpinti senelio smuiku. Pastebėjusi Vitos potraukį muzikai mama užrašė ją į Ignalinos muzikos mokyklą. Vėliau tobulino savo sugebėjimus Vilniuje, J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokyklos chorvedybos klasėje. Baigusi šiuos mokslus įstojo į Klaipėdos universiteto muzikos fakultetą - čia įsigijo dainavimo specialybę. Jau 15 metų dirba Visagino muzikos mokykloje. Dirba taip, kad garsas sklinda po visą Lietuvą. Ji gali didžiuotis ne tik Ilja, Lidija, bet ir kitais savo auklėtiniais: Ona Kolobovaite bei Maksimu Pagrebniaku.
O kur ta paslaptis? Koks tas receptas, reikalingas taip profesionaliai "kepti" neeilinius talentus? Ne, tai ne atominės elektrinės, o jos pačios energija, kurią visą iki paskutinio lašo atiduoda vaikams, tai aukojimasis savo profesijai darbu ir mintimis, tai neišsipildžiusios savo svajonės dainuoti įkūnijimas mokant dainuoti auklėtinius ir tikriausiai dar kažkas, ką sunku žodžiais nusakyti. Negalima jokios sėkmės tikėtis be atsakomybės ir pareigos jausmo. Labai padeda vyro Artūro supratimas ir palaikymas.
Su Lidija Vita susipažino prieš aštuonerius metus, kai nematančią mergaitę į muzikos mokyklą atvedė močiutė. Kai Vita išklausė mergaitės paruoštą dainą, suprato, kad ši neįprastame pasaulyje gyvenanti trapi būtybė turi tik didžiulį norą, o visa kita reikės kurti atkakliu darbu. Anksčiau niekada neteko susidurti su aklaisiais, todėl buvo nedrąsu ir nežinojo, nuo ko pradėti. Nežinojo, kur rasti specialios literatūros. Prireikė tiek psichologijos, tiek fiziologijos ir medicinos žinių. Padėjo glaudus bendradarbiavimas su Lidijos močiute. Greitai suprato, jog visus savo žodžius ir nurodymus teks perduoti lietimais. Mokytoja ir mokinė nuolatos liesdavo viena kitai skruostus, žandikaulius, lūpas, gomurį, kad Lidija galėtų suprasti, kokie raumenys, kada ir kaip turi dirbti norint išgauti reikiamą garsą. Daug teko dirbti koreguojant vienokią ar kitokią veido išraišką, kuri turėjo atitikti dainos turinį. Jausdama, kad gali vis labiau valdyti balso intonacijas, Lidija keitėsi: atsirado pasitikėjimas, mergina ėmė vis lengviau suprasti, ko iš jos nori mokytoja. Jau po pusmečio Vita pamiršo, kad dirba su nerege. Mergaitė lengvai įsimindavo dainų tekstus ir melodijas. Išgirdusi, kad kiti muzikos mokyklos auklėtiniai dainuoja kitomis kalbomis, Lidija pati panoro dainuoti ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. Dabar jos repertuare yra dainų, atliekamų anglų, ispanų, vokiečių, lenkų ir italų kalbomis. Gana greitai L. Gurova kartu su kitais muzikos mokyklos auklėtiniais ėmė koncertuoti Visagino ir Ignalinos miestų kultūriniuose renginiuose ir šventėse. V. Pimpienė prisipažino, jog dėl Lidijos visada yra rami ir užtikrinta. Per visą mūsų pokalbį nė karto nebuvo paminėtas toks žodis kaip "integracija", bet visas mokytojos darbas, pačios Lidijos pastangos ir jos močiutės visapusiška pagalba - tai puikiausias pavyzdys, kaip galima neįgalų žmogų paversti aktyviu visuomenės nariu. Mokytoja retkarčiais pasvajoja: būtų puiku, jei Lidija nors truputį matytų ir galėtų būti savarankiškesnė. Ko nors neįprasta ar netikėta darbe su akla mergaite mokytoja neprisimena, tik kartais Lidija eidavo į mokytojos balsą, kuris sklisdavo iš garso kolonėlių, esančių priešingoje pusėje.
Pas žinomą, atsidavusią, darbščią mokytoją savo atžalas nori ugdyti daugelis tėvų, tad darbo ritmas primena konvejerį. Šiuo metu darbo dar padaugėjo - mat V. Pimpienė tapo Visagino miesto komandos, dalyvaujančios televizijos konkurse "Lietuvos supermiestas", kapitone. Atrodo po truputį pildosi ir didžioji Vitos svajonė - dainuoti pačiai. Daugiatūkstantinė žiūrovų minia ją kartu su Ilja jau gali matyti ir klausytis dar vienoje televizijos laidoje "Žvaigždžių duetai". Su Lidija, kaip ir su kitais mokiniais, dirbama individualiai. Pamoka trunka 45 minutes. Kiekvieną minutę stengiamasi išnaudoti kuo racionaliau, tad bendravimui kitomis temomis, lyriniams ar filosofiniams nukrypimams laiko nelieka. Vita apgailestavo, kad dėl įtempto darbo grafiko beveik netenka būti šalia Lidijos, kai ji dainuoja įvairiuose konkursuose, koncertuose, kurie vyksta ne Visagine. Neteko V. Pimpienei lydėti savo auklėtinės ir į Vokietiją, kur mergina jau ne sykį vyko dalyvauti konkusuose. Lidija ne tik dainuoja, bet ir skambina pianinu, be to, neseniai pradėjo lankyti šokių pamokas. Galvojant apie ateitį scenoje visa tai labai pravers. Lidija visa pasinėrusi į muziką ir kitokios ateities neįsivaizduoja.
L. Gurovos balso tembrą tikrai nesunku atskirti. Gal dėl to, kad mergaitė iki devynerių metų visai nekalbėjo, o gal dėl kitų priežasčių tas balsas išskirtinis. Kai dalyvavo televizijos konkurse "Mažųjų žvaigždžių valanda", jos balso vertės nesugebėjo tinkamai įvertinti net ir šios srities žinovai. Tada Lidija nepateko į pusfinalį. Nei Lidija, nei jos mokytoja nenuleido rankų ir atkaklumas bei kruopštus, kryptingas darbas davė "prinokusių" vaisių. Jau minėtame televizijos projekte "Dvi minutės šlovės" buvo sulaukta įspūdingų komisijos, o ypač žiūrovų, įvertinimų. Kaip sako jaunosios dainininkės močiutė, Lidijai svarbiausia dainuoti, o vieta, šlovė ir pripažinimas ją mažai jaudina.
V. Pimpienė prisipažįsta, jog darbas su Lidija, ypač pirmi žingsniai, - rimtas išbandymas, bet tikrai buvo verta tai patirti, nes mokytoja ne tik moko, bet ir pati daug ko išmoksta iš savo gabių ir tokių skirtingų auklėtinių. Privalome žemai nusilenkti, pasakyti patį didžiausią "ačiū" Vitai ir kitiems, kurie atiduoda savo energiją, aukoja laisvalaikį ir pomėgius tiems, kuriems muzika yra plačios durys į nepažįstamą, saule, mėnuliu ir žvaigždėmis bei gėlėmis dabintą šviesų pasaulį, - jame daugiausia šviesos ir šilumos gali duoti šalia esantys žmonės. Tegul skamba Lidijos dainos, tegul pasiekia kiekvieno širdį ir protą.
