NEREGYS IR VISUOMENĖ

Emilija DERŠKUTĖ

LITERATŲ GATVĖJE - NEREGIAI


Pačiame Vilniaus senamiesčio pakraštyje tarp senų namų vinguriuoja trumpa gatvelė skambiu "Literatų" pavadinimu. Taip ji pavadinta neatsitiktinai. Joje daugiau nei prieš šimtą metų gyveno garsus poetas Adomas Mickevičius. Poetas Aidas Marčėnas Literatų gatvei skirtame eilėraštyje prideda prie Mickevičiaus pavardės dar vieną - šiuolaikinio poeto Stankevičiaus pavardę. Literatų gatvelė yra įdomi keliais aspektais: pirma, tai viena iš trumpiausių Vilniaus miesto gatvių, antra, leidžiasi nuo stataus kalno, trečia - tai savotiškas menininkų traukos centras, ketvirta, gatvelę įrėmina aukšta, kelių metrų mūrinė tvora. Į tą tvorą niekas nekreiptų dėmesio, jeigu ne... 

Taip jau atsitiko, kad vieną tamsų, drėgną rudens vakarą klaidžiojau po Vilniaus senamiestį. Nejučia atsidūriau Literatų gatvėje. Eidama stengiuosi į šonus nesidairyti, nes silpnaregei tai pavojinga. Šį kartą tokios nuostatos nepaisiau. Pakėlusi nuo šaligatvio akis, staiga pamačiau ant sienos kažką degant. Nutariau prieiti arčiau, taip sakant, patikrinti nosimi. Artėdama pradėjau skirti kažkokius tamsius taškus. Priėjus arčiau, paaiškėjo, kad mūrinė siena nukabinėta įvairiausiomis lentelėmis. O tarp jų žiba brailio raštas! Na, galvoju, vaidenasi. Prikišusi nosį perskaičiau tai, kas buvo brailio raštu parašyta, - "Pranas Daunys". Brailio taškus atstojo degančios mažos lemputės. Šalia šio užrašo kabojo kitos įvairių formų lentelės, kurios buvo dedikuotos rašytojams ir poetams. Grįžusi namo pasinaudojau visažiniu internetu. Štai ką ten pavyko aptikti. Yra toks projektas - "Literatų gatvė". Jį kuruoja Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Eglė Vertelkaitė.  

Literatų gatvės papuošimo sumanymas subrendo prieš kelerius metus. Pirmosios idėjos nuo dabartinių skyrėsi iš esmės. Eglė Vertelkaitė pasakoja: "Iš pradžių ketinome padaryti vienos dviejų dienų renginuką, skirtą menui netradicinėse erdvėse. Pirmąją idėjos kibirkštį "įskėlė" dailininkė Danguolė Butkienė - viename iš jau daugelį metų jos ir vyro rengiamų plenerų Grybų kaime. Simpoziumo dalyviai laužo šviesoje pagavo idėją ir... beliko ją tik įgyvendinti. Iš pradžių galvojau sieną išgražinti grafiti. Teko šio sumanymo atsisakyti, nes grafiti kamerinėje miesto erdvėje netinka. Tuomet apsistojome ties Danguolės pasiūlymu - literatų atminimo įamžinimu. Vėliau išsikristalizavo idėja - menininkai literatams."  

Pamažu ta mintis įgijo aiškesnius kontūrus, suplanuotiems konkretiems veiksmams atsirado rėmėjų. Sumanymo autoriai menininkų griežtomis taisyklėmis nesuvaržė. Jiems iki šiol palikta minties laisvė. Tiesa, iš pradžių projekto sumanytojai sudarė rekomenduotinų literatų sąrašą. Deja, laisvamaniai kūrėjai šio sąrašo nepaisė. Menininkai turėjo paisyti vienos sąlygos: rašytojai, poetai turi turėti ryšį su Lietuva ar apie ją rašyti. 

Dedikacijas menininkams gali kurti ne tik profesionalai, bet ir mėgėjai, netgi vaikai. Už sukurtas dedikacijas autoriai pinigų negavo. Ypač aktyviai dedikacijas kūrė Vilniaus dailės akademijos studentai. Dedikacijos turi būti atliekamos ant ilgaamžių medžiagų: keramikos, stiklo, vario, cinko, metalo. Dedikacijų dydis yra apibrėžtas - 33x33.  

2008 m. rugsėjo 20 d., prieš projekto pristatymą, ant sienos pritvirtintos plokštelės, reljefai, buvo paslėpti po aksominėmis užuolaidėlėmis. Trankūs būgnų garsai paskelbė akcijos pradžią. Taip sienose atsirado nedideli dailės kūrinėliai - menininkų dedikacijos literatams.  

Sumanyta kelių dienų akcija virto kelerių metų projektu. "Ieškant pinigų visada jų surasi. Mums pasisekė. Idėja, sumanymas surado atgarsį rėmėjų širdyse. Už jų pinigus restauravome sieną, sutvarkėme apšvietimą, užsakėme informacines lentas. Šiemet Literatų siena pasipildė 80-90 naujomis dedikacijomis. Tiesa, naujieji darbai sukabinti ne ant restauruotos sienos," - pasakojo dailininkė E. Vertelkaitė.  

Kam gi skirtos dedikacijos? Iš viso dedikacijų sąraše yra 173. Literatų gatvės projekte dalyvavo daugiau nei 40 menininkų. Žvelgiant į jų darbais nusagstytą gatvės sieną, krito į akis kai kurių darbų tradicinė, klasikinė forma, profesionali plastika. Tai keramikės Jūratės Neimantienės A. A. Jonynui dedikuotas, poeto portretu papuoštas horeljefas, ekspresyvus Martos Vosyliūtės darbas, skirtas Neringos Abrutytės kūrybai, Lauros Grybauskaitės interpretacija Antano Škėmos kūrybos tema, Eglės Vertelkaitės pamąstymai apie Aido Marčėno poeziją ir asmenybę, subtilios Donato Pirštelio improvizacijos, skirtos Sigitui Gedai. Eimantas Ludavičius sukūrė retro stiliaus gatvės iškabą, kurioje greta pavadinimo puikuojasi ir įrašas "Kazys Binkis", taip tarsi pažymint geografinę erdvę; praeiviai šiuo atveju turėjo būti ne kartą žaismingai apgauti - iškaba atrodo lyg nuo senų senovės čia buvusi... Šmaikščiausias projekto kūrinys - Justinos Pakalnytės sumanymas legendinę Pauliaus Širvio frazę "Aš beržas..." uždaryti į mažytį sarkofagą - metalinį vamzdį. Sparnuotieji P. Širvio žodžiai žvelgia į mus iš už stiklo tarsi kokia muziejinė vertybė, stiklo apsaugota nuo aplinkos poveikio, arba lyg svetimkūnis, "nesusipratimas" (su pramone, buitimi besisiejanti darbelio forma sąmoningai nederinta prie romantiškos senamiesčio atmosferos), lyg ir besigėdijąs savo išvaizdos ir reikšmių. Minėtina ir Lidos Dubauskienės dedikacija Jurgiui Baltrušaičiui, Viktoro Dailydėno darbas, skirtas Antanui Baranauskui ir t.t. 

Tarp gausybės dedikacijų yra dvi, skirtos neregiams. Pirmoji dedikacija - Remigijui Audiejaičiui, Mantui Gimžauskui. Dedikacijos autorė - vitražistė Julija Tumelytė. Dedikacijoje vaizduojami dviejų jaunų žmonių portretai. Paklausta, kas paakino imtis Remigijaus temos, vitražistė Julija papasakojo: "Su manimi susisiekė jo draugas, rašytojas Julius Žėkas. Aš nepažinojau nei Remigijaus, nei Manto, kuriems ir skirta memorialinė lentelė. Julius paprašė įamžinti tragiškai žuvusius jaunuosius menininkus, kurie buvo artimi jo bičiuliai. Aš sutikau be jokių dvejonių. Sumaniau panaudoti Manto ir Remigijaus fotografiją, ją perpiešti ranka. Buvo keletas vizualių lentelės sprendimo variantų, galop išsirinktas vienas iš jų. Darbą atlikau ant stiklo, nes esu vitražistė ir dirbu su stiklu. Šią medžiagą rinkausi paisydama vieno iš pagrindinių projekto reikalavimų - medžiaga turi atitikti lauko sąlygas, o tai yra drėgmė, temperatūrų svyravimai, senėjimo procesai ir visa kita". 

Pranui Dauniui dedikaciją 2010 metų pavasarį sukūrė keramikė Eglė Labanauskaitė-Steponavičė. Keramikė senokai galvojo sukurti darbą brailio raštu. Eglę domina įvairiausi informacijos perteikimo būdai. Vienas iš jų - brailio raštas. Taip menininkė atrado Praną Daunį. Patys neregiai Eglei - ne naujiena. Ji vaikystę praleido neregių apsuptyje, nes gyveno šalia Kauno aklųjų įmonės. Tiesa, su neregiais nebendravo, tik mėgo juos stebėti.  

Dedikacija Pranui Dauniui gimė iš karto. Menininkė net neabejojo, kokios ji turi būti formos. Aišku - taškai, brailio raštas. Kitas dalykas, kaip patraukliai jį pateikti visuomenei. "Patį brailio raštą susiradau internete. Prieš darydama dedikaciją turėjau pasirinkti medžiagas. Svarbiausia, kad tiktų lauko sąlygoms. Todėl panaudojau aukšto degimo betoną su labai didžiuliu molio šamoto procentu. Tai keramikos darbas. Kompozicija susideda iš dviejų dalių: lentelės ir ant jos brailio raštu parašytų dviejų žodžių - Pranas Daunys. Apvalius taškus padariau iš metalo. Metalas yra padengtas specialia danga. Tamsoje taškai puikiai atspindi šviesą. Tinkamai apšviestas užrašas gražiai žiba," - pasakojo menininkė. Šiuo metu keramikė ruošiasi personalinei parodai, kurioje vienas darbas sujungs brailio raštą su kurčiųjų ženklais. 

Tikiuosi, kad Literatų gatvėje apsistos ne tik išvardinti neregiai, - prie jų prisijungs ir mūsų literatai, muzikai. 

* * *
[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]