NEREGIAI UŽSIENYJE

Juozas BARTKUS

ITALIJOS AKLŲJŲ IR SILPNAREGIŲ SĄJUNGAI - 90


Šį rašinį norėčiau pradėti autoritetinga Amerikos nacionalinės aklųjų federacijos nario, sociologijos profesoriaus Edvino Vogano citata: "Mes visi, bent jau dalyvaujantys aklųjų organizacijos veikloje, manome, kad aklumas yra socialinis reiškinys, o ne tik asmeninė tragedija. Mūsų sėkmė priklauso nuo to, kaip sugebame pasinaudoti situacija." 

Tikroji Italijos aklųjų istorija prasidėjo nuo 1920 m. spalio 26 d., kai dvidešimt šešerių metų Pirmojo pasaulinio karo regėjimo invalidas Aurelijo Nikolady (Nicolody) subūrė savo šalies akluosius po viena vėliava ir paskelbė pagrindinius reikalavimus. Buvo reikalaujama, kad aklieji turėtų darbą, kad šalyje pasikeistų požiūris į neregį ir kad šalies aklieji galėtų gyventi kartu su visais ir tarp visų. 1921 m. vasario 24 d. A. Nikolady pastangomis Italijoje buvo įkurta institucijų, dirbančių akliesiems, nacionalinė federacija. Tai viena iš pirmųjų įstaigų, siekiant pradėti aklųjų vaikų švietimą. Buvo užmegztas glaudus ryšys su labai garsiu pedagogikos autoritetu Augustu Romanjoli (Ramagnoli). Šis įžymus pedagogas irgi pasistengė, kad institucijos, skirtos akliesiems, paremtų A. Nikolady reikalavimus ir kad sėkmingai vyktų šviečiamasis darbas. Siekiant tokio tikslo buvo įkurta mokymo įstaiga, kuri ruošė kompetentingus specialistus darbui su aklaisiais, taip pat bendromis pastangomis siekė, kad būtų rūpinamasi tiek aklaisiais moksleiviais, tiek ir suaugusiais neregiais - kaip piliečiais ir kaip darbininkais.  

Dar 1924 m. Augustas Romanjoli teigė, kad "šviečiant akluosius sunkumai kyla tik dėl to, kad mes jų gerai nepažįstame." Jo nuomone, būtų idealu, jei aklieji galėtų mokytis kartu su reginčiaisiais. Taip buvo suformuluota integruoto mokymo idėja. Šiuo metu integruotai mokosi 3120 aklųjų ir 300 universitetų studentų, taip pat 500 aklųjų ir silpnaregių integruotai dirba mokytojais. 1934 m. buvo pasiekta, kad aklieji būtų pripažinti galinčiais dalyvauti darbinėje veikloje, o jau 1942 m., reformuojant civilinį kodeksą, akliesiems buvo suteiktos visos juridinės teisės. Beje, iki tol aklieji buvo beteisiai - neveiksnūs ir palaikomi tiktai geros valios žmonių. 

A. Nikolady pasirinko ir visą laiką rėmėsi šūkiu: "Aklieji akliesiems." Beje, šis principas prigijo ir tarptautinėje praktikoje. 2008 m. Jungtinių Tautų organizacijos priimtoje Neįgaliųjų teisių konvencijoje tas pats principas: "Nieko dėl mūsų be mūsų." Organizacijos jėga buvo ta, kad viskas buvo daroma įsiklausant vieniems į kitus. A. Nikolady pasiekė, kad ir Antrojo pasaulinio karo metais aklieji turėtų darbą: 500 aklųjų dirbo aerofonistais, kurie pagal garsą nustatydavo priešo lėktuvų artėjimą ir duodavo ženklą, kada reikia įjungti aliarmo signalus. 1945 m. A. Nikolady estafetę perdavė Paolo Mentivolio (Mentivoglio). Jam vadovaujant įvyko aklųjų eitynės iš Florencijos į Romą ir šis skausmo žygis turėjo labai didelį atgarsį visuomenėje. Tada Italijos vyriausybė pripažino, kad aklieji turi teisę ir į pensiją. 1954 m. buvo įteisintas pensijų įstatymas, o 1961 m. įstatymiškai buvo įteisintos ir masažo paslaugos - mat vienas iš seniausių aklųjų užsiėmimų buvo masažas. Šiuo metu dirba apie 1000 masažuotojų. Įdarbinimo tarnyba buvo įteisinta 1968 m. Telefonininkų tarnyba įteisinta 1985 m. - čia dirba 9000 regėjimo neįgaliųjų.  

1977 m. buvo įsteigta Aklumo prevencijos agentūra, ji tapo internacionalinė ir dabar atlieka labai svarbų darbą vykdant regėjimo profilaktiką. Agentūra turi ir savo žurnalą "Socialinė oftalmologija". 1991 m. taip pat sukurta įstaiga, kuri rūpinasi įvairių darbo formų paieška, aklųjų parengimu ir jų reabilitacija. Buvo įsteigtas ir nacionalinis juridinių dokumentų regėjimo neįgaliesiems centras bei agentūra, galinti padėti akliesiems susiorientuoti darbo rinkoje. Italai turi įsteigę Brailio premiją, Brailio klubą (CIB), nacionalinę Brailio dieną (2007 m. Italijos parlamentas vasario 21-ąją įstatymais įteisino kaip nacionalinę Brailio dieną). O visas kultūrinio gyvenimo centras - jau nuo 1928 m. Reginos Margeritos vardu pavadinta aklųjų biblioteka. Taip pat yra Libro parlato (kalbanti knyga) - čia kasmet išleidžiama apie 3000 knygų. 

Na, o dabar - šiandieninio Italijos aklųjų ir silpnaregių pirmininko Tomazo Daniele (Tommaso Daniele) filosofiniai pasamprotavimai apie nūdieną: "90 metų sukaktis - tai mūsų šventė, mūsų tikrasis gimtadienis, mūsų džiaugsmo ir liūdesio diena. Filosofija moko, kad džiaugsmas ir liūdesys yra susiję. Džiaugiamės, kad per šį 90 metų laikotarpį, per savo "kietas" grumtynes su likimu, patyrėme gražių permainų: aklieji ir silpnaregiai nuo bažnyčių ir gatvės užkampių įžengė į universitetų katedras, buvo neveiksniais, o tapo iš tikrųjų pripažintais žmonėmis, galinčiais didžiuotis savo laimėjimais, savo diplomais, profesionalumu. Pagaliau aklieji ir silpnaregiai savo visuomenėje gali vaikščioti iškelta galva. Už visa tai - garbė ir šlovė Aurelijo Nikolady, taip pat ir kitiems: Paolo Mentivolio, Džiuzefei Fuka, Robertui Kervinui. O liūdime dėl to, kad iki lygių teisių, tikrojo orumo, visateisės pilietybės ir lygiavertiškumo dar toli, dar reikia perkopti didelį prietarų kalną. Bet tai nėra Sizifo pastangos, turime viltį, kad ateis toks laikas, kai galėsime jaustis tokie patys - kaip ir visi šalies gyventojai".  

Nors aklieji to tikrojo savarankiškumo siekė nuo pat pradžių. Jau 80 metų gyvuoja šunų vedlių mokykla. Vienas aklas žurnalistas yra parašęs straipsnį tokiu įspūdingu pavadinimu "Ieškau rėmėjo vilčiai", bet toji viltis - tai mūsų bendros pastangos. 

Na, ir keletas žodžių apie dabartinį pirmininką profesorių Tomazo Danielę. Regėjimo netekęs nuo 12 metų, studijavęs kalbas, filosofiją ir istoriją, Italijos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininku dirba jau 25 metus. Jis - ir Europos aklųjų sąjungos viceprezidentas, ir Visų neįgaliųjų federacijos pirmininkas. 

Mūsų, tai yra Lietuvos, pradžia kone identiška, ir mūsų aklųjų tikrasis būrėjas ir organizatorius Pranas Daunys taip pat buvo panašaus amžiaus kaip Aurelijo Nikolady, taip pat karo invalidas. Kyla klausimas, kada ir kaip atsiranda ryžtas? Ryžtas padaryti tuos darbus, kurių tiek laiko niekas neįstengė padaryti? 2011 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga minės savo 85-metį, tad mes tiktai šiek tiek jaunesni. 

* * *
[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]