EUROPOS LINK

Audronė JOZĖNAITĖ

IR DAR KARTĄ APIE DARBĄ


Straipsnyje "Regos negalia ir darbas" ("M.Ž." 2010 Nr.10) žadėta grįžti prie anglo Fredo Reido Europos aklųjų sąjungos užsakymu atlikto aklųjų ir silpnaregių ekonominio neaktyvumo tyrimo keliose šalyse. Apie nedarbą ir tai, kokius kriterijus turi atitikti žmogus, kad būtų laikomas bedarbiu, Lietuvoje pradėta šnekėti metų pradžioje. Atrodo, kad ekonominio pakilimo metais niekam nerūpėjo žmonių, juo labiau neįgaliųjų, nedarbo priežastys. Visos bėdos buvo aiškinamos ekonominiu nuosmukiu, netinkama ir neefektyvia socialine politika. Išsamesni tyrimai nebuvo atliekami, todėl nereikia stebėtis, kad neturime ir tikslios statistikos. Europoje ši bėda buvo pastebėta jau anksčiau, nes regėjimo neįgaliųjų įdarbinimo rodikliai nebuvo labai geri, o pinigai, skiriami neįgaliųjų užimtumui, - nemenki.  

Dr. Fredas Reidas, Anglijos Karališkojo aklųjų instituto (RNIB) ekspertas, EAS reabilitacijos ir įdarbinimo komisijos narys, šia tema domisi jau ne vieneri metai. Pirmiausia jis atkreipė dėmesį, kad visuomenėje iki šiol dar egzistuoja daug stereotipų. 2004 metais RNIB pateikė ataskaitą "Be stereotipų", kurioje buvo pateikti ir Anglijos valstybinio tyrimo duomenys, kurie atskleidė nemalonią realybę, kad 9 iš 10 darbdavių akluosius vertina kaip "labai sunkiai" arba kaip "visai neįmanomus" įdarbinti. Būtent jis pradėjo kalbėti apie aklųjų "elitą", tai yra jaunus, gabius neregius, kurie sėkmingai gali prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų. Tokių, žinoma, buvo beveik visose šalyse, bet juk visiems akivaizdu, kad tai mažuma. 2001 m. Europos aklųjų sąjunga atliko regėjimo neįgaliųjų "nedarbo" apklausą septyniolikoje šalių. Skaičiai nustebino. Pavyzdžiui, Prancūzijoje aklųjų nedarbas siekė 39 proc., Italijoje - 40 proc., Švedijoje - 5 proc., Vokietijoje - 72 proc., Lenkijoje - 87 proc. Iš karto tapo akivaizdu, kad šalys, teikiančios informaciją, naudojo skirtingas nedirbančiųjų sąvokos apibrėžtis. Siunčiant duomenis nebuvo daromas skirtumas tarp nedirbančiųjų ir ekonomiškai neaktyvių regėjimo neįgaliųjų. Skaitytojui tikriausiai keista skaityti ar girdėti tokius terminus. Juk visad buvo akivaizdu, kad vieni žmonės darbštūs, o kiti pritingi. Ir atrodytų, kad nereikia čia jokių tyrimų, jog pamatytum, kuris tik kalba, kad nori dirbti, o kuris ir be ypatingos pagalbos griebiasi pačių įvairiausių darbų. Bet laikai keičiasi, paprastų darbų pasiūla mažėja, technologijos plinta, o neįgaliųjų skaičius didėja. Auga ir visuomenės nepasitenkinimas valstybių socialine politika, lengvai dalijamomis pašalpomis ir išmokomis. Lietuvoje ši tema pastaruoju metu taip pat labai populiari. Be to, tokios kalbos labai skaudina nemažai žmonių, kurie priversti būti bedarbiai. Atrodo, kad labiausiai įsižeidę dėl tokių kaltinimų, pasirodo, esą anglai, kurie, norėdami šiuos teiginius patvirtinti ar paneigti, atliko keletą tyrimų. 2006 m. Birmingamo universitetas atliko tyrimą, kuris parodė, kad 66 proc. darbingo amžiaus žmonių buvo ekonomiškai neaktyvūs, tai yra nedirbantys ir aktyviai neieškantys darbo. Žinoma, didžiausią dalį, beveik 79 procentų, iš šio skaičiaus sudaro priešpensinio amžiaus žmonės, iš kurių daugelis dar turėjo antrinę negalią. Aklųjų procentas buvo daug didesnis negu silpnaregių. Apžvalga aiškiai parodė, kad žmonės, kurie aktyviai neieškojo darbo 10 metų, yra jau susitaikę su bedarbio dalia. Didžioji dauguma iš apklaustų nedirbančių žmonių teigė, kad nesitiki rasti darbo net ieškodami jo visus metus. Taigi, padaryta išvada, kad ilgai ieškantys darbo regėjimo neįgalieji nedirbs niekados. Lieka ne kažin kiek žmonių, kurie nori ir aktyviai ieško darbo. 

Įdomių pastebėjimų paskelbė Anglijos Karališkasis aklųjų institutas dar 2003 metais. Jų atliktas tyrimas parodė, kad tik 3 proc. aklųjų iki 60 metų amžiaus buvo oficialūs bedarbiai, tai yra apibūdinami kaip asmenys, ieškantys darbo ar vietos valstybės remiamoje programoje per paskutines keturias savaites. Žinoma, buvo pateikti dar du klausimai, kurie atskleidė kur kas didesnę potencialių darbo ieškančiųjų grupę. Pirmiausia, 22 procentai atsakė, kad neieškojo darbo, bet norėtų dirbti. Antra, į klausimą "jei turėtumėte stebuklingą lazdelę, kuri jums pagelbėtų, ar norėtumėte dirbti?", net 60 proc. atsakė "taip". Be abejo, negalima šių atsakymų laikyti kaip atitinkančių vien tiesą. Regėjimo neįgalieji, kaip ir kiti piliečiai, gali teigti, kad jie nori darbo kaip siekiamybės, bet realiai jiems per sunku iškęsti sunkumus, susijusius su perkvalifikavimu ir darbo paieška. Bet ar padaryta viskas, kad regėjimo neįgalieji rastų kelią į darbo rinką? Deja, net ir jau gana senas pagalbos įdarbinant neįgaliuosius tradicijas turinčiose šalyse ši pagalba pasiekiama tik nedaugeliui. 

Ir vėlgi, norėdamas išsiaiškinti tikrąją noro ir galimybių dirbti situaciją, Anglijos Karališkasis aklųjų institutas (RNIB) ėmėsi iniciatyvos. 2001 metais institute buvo įsteigta speciali darbo programa, teikusi apmokamą darbą regėjimo neįgaliesiems, turintiems kompleksinių negalių, vienus metus. Priimti buvo tik ilgiau negu metus nedirbę regėjimo neįgalieji. Darbo metu jie buvo mokomi įvairių įgūdžių bei orientuojami į nuolatinį darbą atviroje visuomenėje. Pasibaigus projektui sėkmė lydėjo net 54 regėjimo neįgaliuosius, kurie sudarė 68 procentus visų projekte dalyvavusių žmonių. Šie regėjimo neįgalieji sėkmingai įsidarbino ar jiems buvo padėta įsidarbinti kitose įmonėse. Panašius rezultatus parodė ir 2006 m. RNIB įkurta socialinė įmonė "Idėja", kurios tikslas buvo iš pradžių įdarbinti sunkiai įdarbinamus ir jau kurį laiką nedirbusius regėjimo neįgaliuosius socialinėje įmonėje, o vėliau jiems padėti įsidarbinti atviroje visuomenėje. 

Taigi, anglams pavyko įrodyti tai, kas ir buvo norėta. Tinkamos paslaugos, tinkama ir savalaikė pagalba gali nuvesti į darbo rinką regėjimo neįgaliuosius. Gali, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai neįmanoma. 

* * *
[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]