MUMS RAŠO

Gluosnė NORKUTĖ

ATGYJA BENDRA ISTORIJA


Lietuvą ir Lenkiją bendra istorija sieja nuo seniausių laikų. Vienas iš svarbiausių šį teiginį patvirtinančių faktų - 1569 metais pasirašyta Liublino sutartis. Turbūt nuoširdūs ryšiai tarp Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokinių ir Liublino silpnaregių ugdymo centro auklėtinių užsimezgė neatsitiktinai. 

Iš pradžių buvo keli mėnesiai oficialaus susirašinėjimo bei skambučių tarp šių dviejų, kadaise vienai valstybei priklausiusių miestų, kelios dešimtys aktyvių mokyklų vadovų darbo valandų ir kelios savaitės realaus Lietuvos ir Lenkijos mokinių bendravimo. 

Pirmieji savo svetingumą parodėme mes: su duona ir druska nepasitikome, tačiau sužavėti apsilankymo liko visi trylika atvykusių kaimyninės šalies atstovų. Stengėmės svečių viešnagę padaryti kuo malonesnę ir planavome viską iki smulkmenų: kartu su svečiais žaidėme bendrus susipažinimo žaidimus, rengėme diskotekas, netgi stebinome juos neįprasčiausiais būdais serviruodami stalus. Įspūdžių buvo tiek, kad net sunku aprašyti. 

Bene labiausiai svečius žavėjo kelionės po nuostabų mūsų kraštą. Pirmą ekskursijų dieną kartu keliavome į Vilniaus senamiestį, kartu su gidu pasakojome apie Aušros vartus, Vilniaus universitetą bei Rasų kapines, o vaškinių figūrų muziejuje nė vienas neatsispyrė pagundai nusifotografuoti su Čerčiliu, Merlin Monro, Hariu Poteriu ar Šreku bei Fiona. Į mokyklą vakare grįžusių svečių jau laukė mokytoja Giedrė Rečiūnienė su mokinėmis Austėja ir Dainora. Jos mokė naujuosius mūsų draugus iš vilnos nusivelti pačius šilčiausius papuošalus bei sukurti žaismingus paveikslėlius. 

Tinginiauti ir gulinėti lovose lenkaičiai neturėjo laiko. Kitą dieną iš pat ryto jie buvo pakviesti į ekskursiją po Kauną. Apžiūrėję laikinosios sostinės senamiestį, pabuvę prie Perkūno namų bei Kauno pilies, pavalgę kinų restorane, aplankę Pažaislio vienuolyną ir Velnių muziejų, svečiai pas mus grįžo tik vakare. Kalbų konkursas buvo vienas linksmiausių užsiėmimų. Pagal parodytus paveikslėlius bandėme išmokti, kaip lenkiškai pasakyti "višta", "kamuolys", "kirpėjas", "traukinys"... Užduotis tikrai neatrodė lengva, tačiau ir lenkams laužyti liežuvius sakant "šešios žąsys su šešiais žąsyčiais" nebuvo lengva. Po smagaus juoko pliūpsnių - kelios šokių valandos diskotekoje. 

Kitą dieną ragauti kibinų kartu su mūsų svečiais į Trakus išvažiavo Janušas, Julija ir auklėtoja Irena Jakonienė. Pasiplaukiojimas Galvės ežere atgaivino, o pasivaikščiojimas po Trakų miestą ir karaimų rajoną bei Panerius praplėtė akiratį. Iš ryto susipažinę su tradiciniu karaimų patiekalu, pavakary svečiai raitojosi rankoves ir skuto bulves. Kartu gaminant nacionalinį lietuvių patiekalą - cepelinus - gerų emocijų netrūko niekam. Nors užrašų knygelių griebtasi nebuvo, tačiau lenkai žadėjo tokius patiekalus pabandyti pasigaminti namuose. Gal ir išsipildys sena reklama, kurioje klausiama: "Spirgi, spirgi?". Suvartotų papildomų kalorijų atsikratėme atsisveikinimo diskotekoje, kurioje paneles šokti įsidrąsino pakviesti ir patys nedrąsiausi lenkaičiai. 

Paskutinę dienelę svečiai apsilankė vienu iš Lietuvos simboliu tapusiame prekybos ir pramogų centre "Akropolis" ir ten praleidę žvalų rytą pagaliau turėjo su mumis atsisveikinti. Draugiškus apsikabinimus lydėjo atminimo dovanėlės, laiškai bei viltys greitai susitikti. 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro moksleiviai svečiuojasi Liubline

Ir iš tikrųjų viltys nebuvo tuščios. Jau po poros savaičių mėlynasis mokyklos autobusiukas riedėjo lenkų žemės keliais. Nors Liubliną suradome lengvai, pačios mokyklos reikėjo paieškoti. Pastatas nedidelis, tačiau labai jaukus. Geltonos sienos atrodė draugiškai, o vos įžengus pro duris nosis pakutenęs burokėlių sriubos aromatas leido pasijusti kaip namie. Tą vakarą pasikartojome savo naujųjų draugų vardus, pasakojome apie savo pomėgius, statėme iš laikraščių pasaulinės architektūros įžymybes. 

Antrą dieną stebėjome Liublino aklųjų riedulio (golbolo) komandos žaidimą tarptautiniame čempionate, o vakare persikėlėme į senuosius laikus - svečiavomės autentiškame Zamoiskio dvare bei išpuoselėtame Kozluvkos parke. Nuostabūs baldai, brangūs audiniai, daugybė paveikslų bei puikus oras padarė šį apsilankymą nepamirštamą. Vakare mokėmės dailės naujos technikos - ja ir įamžinome dienos įspūdžius. 

Trečią dieną Lenkijoje turėjome galimybę pamatyti menininkų mėgstamą, anksčiau didelę reikšmę turėjusį Kazimiero miestelį bei laikinuosius mūsų namus - Liubliną. Nors esame vilniečiai ir išlikusi senoji architektūra mums ne stebuklas, tačiau pažiūrėti į ką tikrai buvo. Stilių įvairovė, pasakojimas apie miesto herbo su ožiu istoriją, pasivaikščiojimas požeminiais koridoriais, kur anksčiau pirkliai laikydavo maisto atsargas, iliustruotas pasakojimas apie gaisrą, sunaikinusį didelę dalį miesto... Viską įsiminti nebuvo lengva, o dėl išsekusių jėgų diskotekos reikėjo atsisakyti net aistringiausioms šokėjoms. 

Ketvirta diena mums padovanojo dar daugiau staigmenų. Ryte apsilankymas buities muziejuje priminė Rumšiškes. Apžiūrėti teko ir senovinę neturtingos šeimos trobą, ir kalvę, ir siuvėjos namus, ir dvarą, ir bažnyčią. Ekspoziciją dar pagyvina neįprastų avilių kolekcija, puikūs žirgai tvartuose ir regiono simbolis - ožkos, laisvai besiganančios tiesiog prie įėjimo į muziejų. Sušalusius mus vėl pasitiko šilta mokykla, šį kartą ji atvėrė visas savo duris: darželyje linksmai šypsojosi vaikai, keletui iš jų buvo individualūs užsiėmimai, o klasėse mokiniai atitraukti nuo rimto darbo smalsiai žvalgėsi į mus. Jaukumo mokyklai suteikia daugybė linksmų paveikslų, spalvotos sienos bei įspūdingi augalai. O kad tikrai atsipalaiduotume ir sušiltume, su kitais Liublino mokiniais nuvykome į baseiną su burbulinėmis voniomis bei turkiška ir suomiška pirtimis. Nemoki ar nenori plaukti? Ne bėda, tokie mokiniai galėjo lavinti savo rankos taiklumą kėglinės takeliuose. Jau tradicine tapusiai diskotekai vos pakako jėgų. Nors buvo žadančių nemiegoti visą naktį, net ir patys narsiausi riteriai užsnūdo nesulaukę saulėtekio. 

Mieguisti sėdome prie pusryčių stalo, apsilankėme parduotuvėje ieškodami lauktuvių ir šį kartą mojavome pasiliekantiems savo šalyje draugams nesitikėdami taip greitai susitikti. Gal po metų jie ir vėl atvyks pas mus, tačiau baigiantiems šiais metais mokyklą tame projekte neteks dalyvauti. Liks tik puikūs prisiminimai, kelios dešimtys nuotraukų bei elektroninio pašto adresai, kuriais bus parašytas tikrai ne vienas laiškas. 

* * *
[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]