TARPTAUTINEI BALTOSIOS LAZDELĖS DIENAI
Pranas PLIUŠKA
SPALIO 15-ĄJĄ SUTIKOME NE VIENI
Įkyrus lietus nesutrukdė spalio 14 dieną į Molėtų parapijos bažnyčią susirinkti gausiam būriui molėtiškių, tarp kurių daugiausia buvo neįgaliųjų. Baltosios lazdelės dienos išvakarėse LASS Molėtų rajono filialas kartu su parapijos klebonu, "Carito" ir kitomis neįgaliųjų organizacijomis nutarė pabūti kartu. Apie problemas šį kartą nekalbėjo nei kunigas Kęstutis Kazlauskas, nei rajono meras Algimantas Žiukas, nei mes, įvairių negalių turintys žmonės.
Specialias Mišias aukojęs parapijos klebonas pasidžiaugė tais, kurie atvyko, pasakė pamokslą, turėjusį pasiekti ir sujaudinti kiekvieno tiek sveiką, tiek ir kelis kartus operuotą širdį. Pavyzdys, kai iš devynių raupsuotų, kuriuos Viešpats pagydė, tik vienas atėjo padėkoti į bažnyčią, aktualus ir šiandien. Ko gero, man pritars daugelis neįgalių, kurie rado savo kelią ar žino savo tikslus ir tvirtai jų siekia, kad, jei žmogus susidraugavo su savo negalia, dvasiškai yra ramus, tai jis jau gali laikyti save pagijusiu, nors akys nemato, o galbūt kojos neina. Tokiems žmonėms jau privalu eiti į Dievo namus ir padėkoti už sielos ramybę. Sėdinti neįgaliojo vėžimėlyje LASS Molėtų rajono satyros ir humoro grupės narė Vytautė Mozūrienė šį kartą labai rimtu veidu ir kunigišku balsu perskaitė raštą, kuriame visų neįgaliųjų vardu prašė Dievo palaimos, sveikatos ir dar daug ko, tik ne pinigų, turtų ar kitokių materialių gėrybių.
Po to nešėme kunigui aukas: maistą, savo darbelius. Kunigas nudžiugo imdamas iš mano rankų duoną - ir visai ne todėl, kad būtų alkanas, juolab kad ši duona, kaip ir vaisiai ar kiti pašventinti maisto produktai, vėliau keliavo ant bendro vaišių stalo. Pabandykite pamąstyti, kodėl taip apsidžiaugė klebonas, pamatęs aklą žmogų, nešantį jam kepalą duonos?
Pasibaigus Mišioms, visi buvo pakviesti į kultūros centrą. Besirenkančius pasitiko smagiai nusiteikusi LASS Molėtų rajono filialo kaimiškos muzikos kapela, taip pat vėliavėlės ir lankstinukai, primenantys Baltosios lazdelės (aklųjų) dieną. Matyt, Molėtuose kunigo klauso visi, nes susirinko tiek žmonių, kad netilpo prie kultūros centro fojė paruoštų stalų. Reikėjo kviesti į salę. Po rajono savivaldybės administracijos atstovų trumpų įžanginių žodžių ir sveikinimų prasidėjo koncertas. Susirinkusius graudino ir linksmino neįgaliųjų etnografinis ansamblis "Radastėlė", svečiai iš Utenos, jau minėta kaimiškos muzikos kapela. Sutrikusio intelekto vaikų grupė parodė spektakliuką, verčiantį susimąstyti apie akliesiems ypač svarbų garsų pasaulį. Porą kūrinių pagrojo bei padainavo ir šių eilučių autorius.
Po koncerto visi žiūrovai ir dalyviai buvo pakviesti prie bendro vaišių stalo. Nenutilo ir muzika. Kolektyvai keitė vienas kitą, stengdamiesi rasti kuo smagesnę, kuo šventiškesnę melodiją, ritmą ar dainą. Niekas neskubėjo skirstytis.
Iš atsiliepimų rajoninėje spaudoje ir asmeninių pokalbių su molėtiškiais, neįgaliaisiais ir rajono valdžios atstovais dar kartą įsitikinome: arčiausias kelias į neįgaliųjų pripažinimą ir įvertinimą visuomenėje yra per kultūrinę veiklą. Jausmus gaivinanti muzika ir daina, skvarbus poetinis žodis, šlovinantis gyvenimą, jo grožį ir prasmę, skambantis iš sunkią negalią turinčių žmonių lūpų, - tai lyg šventas stiprybės vanduo iš gyvybės šaltinio.
