JUBILIEJAI
Juozas BARTKUS
LAIKO DOVANOS
Šiemet visi 80-mečiai Vytautai švenčia prasmingą jubiliejų. Šį vardą tėvai dažnai dovanodavo sūnums 1930 m., kai visa Lietuva labai gyvai ir pakiliai pažymėjo Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Tai lietuviškas vardas, kurio prasmė aiškinama kaip dviejų žodžių sandūra: vyti + tauta / tautos vytis, gynėjas, vadas. Taigi jau pats vardas iš esmės yra stiprybės palinkėjimas, tai didybės ir galybės simbolis.
Artėjant gražiai sukakčiai norėčiau pašnekinti aktyvų neįgaliųjų visuomenės veikėją Vytautą Merkį ir sužinoti daugiau apie jo nueitą gyvenimo kelią - kokių išgyvenimų, nusivylimų teko patirti...
- Visų pirma įdomu daugiau sužinoti apie jūsų vaikystę.
- Šeimoje augome du vaikai. Vienuoliktais mano gyvenimo metais prasidėjo karas. Raudonosios armijos įsibrovimo į mūsų kraštą sulaukiau jau būdamas Pandėlyje. Labai gerai prisimenu vokiečių armijos tankus, žygiuojančius pėstininkus, pavargusius ir kai kur ant griovio krašto netgi persiaunančius savo batus ar tikrinančius autkojus.
Iki mokyklos buvo kilometras, mama prigrasydavo - žiūrėk, kad tiktai neužvažiuotų ant tavęs, saugokis ratų, vežimų, čigonų. Taigi neidavau keliu, eidavau suartu arimu ir ateidavau iki mokyklos purvinais batais. Pradinėje mokykloje bendraklasis davė paskaityti Prano Daunio knygą "Benius Vanagas" (1940 m.). Taip pirmą kartą susipažinau su Daunio kūryba.
Vidurinę mokyklą baigiau Anykščiuose. Buvau gabus mokinys, geriausiai iš klasės mokėjau angliškai, buvau geras sportininkas. 1950 m. įstojau į Vilniaus pedagoginio instituto užsienio kalbų fakultetą studijuoti ispanų kalbos. Mokiausi be vargo, buvau išrinktas tinklinio komandos kapitonu, vaidinau, dainavau chore. III kurse pradėjo silpti regėjimas, buvo diagnozuota retinitis pigmentosa. Apie pusę metų praleidau ligoninėse Vilniuje, Odesoje, Charkove. Dar studijuodamas slapčia pradėjau mokytis brailio rašto, bet, deja, tęsti studijas pasidarė beveik neįmanoma.
1955 m. Antano Baltramiejūno patartas išvykau gyventi ir dirbti į Panevėžį. Įsidarbinau Panevėžio gamybiniame mokymo kombinate.
- Esate puikiai įvaldęs darbą kompiuteriu, bendraujate su žmonėmis iš viso pasaulio, esate aktyvus Argentinos elektroninės bibliotekos skaitytojas. Kokio dydžio elektroninių knygų kolekciją esate sukaupęs?
- Daugiausia bendrauju ispanų kalba. Esu sukaupęs apie pustrečio tūkstančio virtualių knygų biblioteką įvairiomis kalbomis: ispanų, vokiečių, anglų, italų. Kada nors mielai padovanosiu savo virtualią kolekciją bibliotekai.
- Ne paslaptis, kad kaupiate ne tik įvairią literatūrą, tačiau ir padedate kitiems regėjimo negalią turintiems pažinti kompiuterinio mokslo subtilybes, įvaldyti darbą su kompiuteriu.
- Esu toks žmogus, kuris trokšta savo žiniomis, patirtimi pasidalinti su kitais.
- Teko girdėti apie jūsų suteiktą materialią paramą regėjimo ir klausos negalią turinčiai mergaitei - padėjote įsigyti brangų klausos implantą. Lotynų Amerikos šalyje gyvenančiam aklam berniukui suteikėte galimybę mokytis brailio rašto, padovanojote brailio rašto priemonių: mašinėlę, lenteles ir grifelį. Norėčiau paprašyti trumpai papasakoti apie kilnų savo poelgį - jis tikrai vertas pagarbos.
- Džiugu, kai trokštama ką nors įsigyti, tačiau ne mažiau malonu suteikti paramą, padėti ištikus negandai, gera suteikti žinių, kurios, be pasitenkinimo, turi ir praktinės naudos. Tai dažniausiai veiksmas absoliučiai nenumatytas ir neplanuotas, tačiau jis būtinas. Jei supranti ir pamatai, kad tu gali kam nors suteikti apčiuopiamą paramą, tai tą darai iš žmogiškų paskatų. Panašių spontaniškos pagalbos atvejų yra buvę ir daugiau mano gyvenime. Mane džiugina, kad ta mano suteikta parama mergaitei padėjo, ji apie tai paminėjo elektroniniame žurnale, o berniuko iš Kolumbijos padėką gavau parašytą jo paties ranka brailio raštu, ir dar jo mama padėkojo. Tai labai malonus jausmas, kai už spontanišką poelgį žmonės dar ir padėkoja. Kartais ilgai kurpta misija nueina perniek arba būni nesuprastas, o čia ir malonu, ir dar įvertintas.
- Jūsų poelgis daro garbę ir visai Lietuvai.
- Bet be ponios Romos Merkienės pritarimo ir padėjimo nekas man išeitų.
- Aktyviai dalyvavote saviveikloje, dainavote chore, grojate fleita ir kitais instrumentais, vaidinote vadovaujamas įžymių režisierių, kovojate už tiesą. Pasidalinkit to meto prisiminimais. Kokie vaidmenys buvo įsimintiniausi? Kokiais dar instrumentais grojote, o gal dar ir dabar muzikuojate?
- Buvau ir esu aktyvus meno mėgėjas: vaidinau dramoje, dainavau chore, grojau estradiniame orkestre saksofonu, pučiamųjų orkestre pūčiau klarnetą, dabar liaudies muzikos kapeloje "Žilvitis" groju fleita. Iš dramos įspūdžiai puikūs, mūsų vaidinimus režisavo tokios garsenybės kaip Bronius Babkauskas, jį pavaduodavo Jonas Alekna. Vaidinome A. Vienuolio "Prieblandoje", o su Žemaitės "Marčia" tuometinių Pabaltijo respublikų saviveiklos festivalyje Taline laimėjome pirmąją vietą.
- Smalsu būtų sužinoti, kada pamėgote loginio mąstymo reikalaujančius žaidimus šaškes ir šachmatus? Kokią dar veiklą išskirtumėte?
- Šachmatais susidomėjau nuo trylikos metų, žaisti pradėjau, kai pats išsidrožiau jų figūrėles.
- O kaip susidomėjote radiotechnika? Kaip kilo mintis įkurti būtent trumpabangininkų būrelį?
- Trumpabangininku pasidariau, kadangi domino pasaulis ir esu apsukęs beveik visą žemės rutulį. Esu dalyvavęs įvairiose tarptautinėse trumpabangininkų varžybose, skirtose Baltosios lazdelės dienai.
- Žavi jūsų su žmona pasiryžimas 1991 m. sausio 13 naktį siųstuvu informuoti ispanų, rusų ir vokiečių kalbomis vakarinį, o ypač rytinį pasaulio pusrutulį apie raudonosios armijos žvėriškus veiksmus prie televizijos bokšto. Prisiminkite patirtus išgyvenimus skaudžiais Lietuvai istoriniais metais.
- Lietuva - laisvės trokštančių žmonių šalis. Tą skaudžią naktį, kai iškilo grėsmė tėvynės nepriklausomybei, kai susivienijo tauta, taip elgėmės manydami, kad žodžiai ir darbai tikėjimą paverčia tikrove. Mudu su žmona kovojome už nepriklausomybę ginkluoti žodžiais.
- Jūsų, kaip ir daugelio žmonių, gyvenimas nebuvo vien tik rožėmis klotas. Žinau, kad reikėjo slaugyti savo mamą ir seserį. Gal galėtumėte pasidalinti to gyvenimo tarpsnio prisiminimais, kai, be savos negalios, dar reikėjo rūpintis ir sergančiais mylimais artimaisiais. Kiek metų tai tęsėsi? Ar niekada nebuvo noro nusispjauti, viską mesti ir gyventi tik sau? Ar buvo akimirkų, kai stovėjote ties kažkokia lemtingo apsisprendimo riba?
- Sakoma, kad viena bėda - ne bėda. Sunkiai sirgo mama ir sesuo. Arčiausiai savųjų buvau aš - sūnus ir brolis. Reikėjo pasirūpinti artimų žmonių priežiūra, jų kasdienybe. Šiandieną sesers dukra Giedra Radvilavičiūtė, pretendentė į šių metų geriausių knygų penketuką, Lietuvos televizijos laidoje "Labas rytas" kalbėjosi su žurnaliste apie savo antrąją esė knygą "Šiandieną aš gulėsiu prie sienos" ir pokalbyje sugebėjo įterpti sveikinimų savo dėdei, tetai ir dukrai. Tai man kartu ir priminimas, kad niekas neužmiršta, niekas nepamiršta. Tai be galo džiugina ir giliai sujaudina. Tokie momentai mums primena, kad reikiamu momentu buvome ten, kur ir reikėjo būti.
Mūsų garbaus bičiulio Vytauto 80-asis jubiliejus lemtingai ir gražiai susipina su Prano Daunio 110-ųjų metų paminėjimu. Tai puiki proga prisidėti prie prisiminimų skleidimo - jie minimi Valentino Toločkos parengtoje knygoje "Skleidęs šviesą tamsoje: atsiminimai, straipsniai, laiškai, dokumentai" .
- Turbūt ne vienas neregys jums pavydi susitikimo su Lietuvos aklųjų švietimo pradininku Pranu Dauniu. Trumpai papasakokit, kokį įspūdį jums paliko tas susitikimas.
- Tas susitikimas su aklu žmogumi man buvo lyg įspėjimas, lyg Dievo pirštas, tam tikra prasme susilpninęs smūgį, tą nelaimę, kuri ant manęs ir visos šeimos užgriuvo prarandant regėjimą. Jau gulėdamas ligoninėse, susipažinęs su kitais aklaisiais, prisimindavau, kad nevilties valandą nereikia prarasti ryžto, užsispyrimo, valios, kurią turėjo stiprios dvasios Pranas Daunys. Šis didis žmogus man buvo tarsi kelrodė žvaigždė.
- Iš mūsų bendravimo esu susidaręs nuomonę, kad jūs labai šviesus žmogus, kupinas energijos, noro bendrauti su aplinkiniais, nuolat ieškantis, kur galėtų save realizuoti, ir niekada nesėdintis be kokios nors veiklos. Yra sakoma, kad bėgant metams žmogus įgyja patirties, o su ja ateina ir išmintis. Sakykite, kaip pasikeitė požiūris į gyvenimą bėgant metams? Ką patartumėte jaunimui, kitiems regėjimo negalią turintiesiems žmonėms?
- Jaunimui patarčiau nebūti abejingam, viskuo domėtis, tada savaime atsiranda prioritetai. Būti smalsiais, skaityti gerą literatūrą. Linkiu žinių, išminties. Gyvenimas sudėtingas. Sokratas sakė: "Žinau, kad nieko nežinau". Jaunystėje maniau: užtenka to, ką žinau, dabar suprantu, kad žinių lobynai neišsemiami.
- Žymus mąstytojas yra pasakęs, kad "žmogus jau tūkstantį kartų įrodė, kad jis gali būti toks, koks nori būti". Ir tai yra tikra tiesa. Žvelgiant į keletą jūsų gyvenimo akimirkų, kuriomis jūs noriai pasidalijote su mumis, net ir pats didžiausias skeptikas pripažins, kad darote garbę Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto vardui. Apie žmones sprendžiama iš jų poelgių, nors ir turite negalią, savo pavyzdžiu ir "spontaniškais poelgiais" esate žmogus, vertas mūsų visų kuo didžiausios pagarbos bei dėkingumo. Taigi nuoširdžiai dėkojame jums už atvirumą, linkime sveikatos, stiprybės, linkime ir toliau populiarinti Lietuvos vardą pasaulyje.
