TARPTAUTINEI BALTOSIOS LAZDELĖS DIENAI
Alvydas VALENTA
KELIONĖ Į TAMSOS KARALYSTĘ
Apie pietus ar vakarienes tamsoje pasaulyje pradėta kalbėti maždaug prieš 10-15 metų. Žinovų teigimu, pirmoji tokia vakarienė surengta 1999 metais. Lietuvoje, mūsų žiniomis, vakarieniauta tamsoje 2008 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Šiais metais, pasitinkant Tarptautinę baltosios lazdelės dieną, vakarienę tamsoje surengė Vilniuje įsikūręs "Čagino" restoranas. Restorano šeimininkai neįprastai pavakarieniauti pakvietė apie dvidešimt žmonių - daugiausia verslininkų, politikų, žurnalistų. Tarp pakviestųjų netikėtai atsidūrėme ir mudu su Vilniaus ir Alytaus regionų aklųjų centro socialinio darbo organizatore Likumida Orlova.
Spalio 14 d. vakaras. Į restoraną renkasi svečiai. Organizatoriai, prieš palydėdami svečius į vakarienei skirtą patalpą, perspėja, kad iš tikrųjų valgoma ir bendraujama bus visiškoje tamsoje. Svečiai paprašomi išsijungti net mobiliuosius telefonus: ne tik todėl, kad nuotaikos netrikdytų darbiniai ar atsitiktiniai skambučiai, bet ir todėl, kad nebūtų jokio šviesos šaltinio. Taigi, kaip regintieji tokiais atvejais sako, aklina tamsa... Taip ir niežti liežuvis mestelėti kokią repliką ar juokelį apie tą neva tvyrančią tamsą, bet kartais susilaikymas - dorybė. Tad savo juokelius ir replikas pasilieku kitam kartui. Mato šį vakarą tik padavėjai - jie turi naktinio matymo prietaisus ir kiekvieną svečią labai atsargiai, labai lėtai palydi į jam skirtą vietą. O ta vieta - restorano pusrūsis, gal net rūsys. Į jį veda keli statūs ir siauri laiptai. Juos įveikiame be didesnio vargo, nors aiktelėjimų, nuostabos šūksnių ir nepavyksta išvengti. Patalpa nedidelė, svečiai sodinami prie atskirų staliukų. Skamba gyva fortepijono muzika, grojama, kaip ir vakarieniaujama, irgi visiškoje tamsoje. Pradedami nešti valgiai. Vėliau ne vienas vakarieniautojas prisipažins, kad taip ir neatskyrė, ką valgo, o kai kas, pamiršęs visus "gero tono" reikalavimus, naudojosi ne tik prie lėkščių gulėjusiais įrankiais, bet ir nuosavomis rankomis. Kai kam buvo nelengva suprasti, kokio dydžio patalpoje ar kurioje jos vietoje sėdi.
Vis dėlto norėdami iki galo likti objektyvūs, turėtume pasakyti, kad vakaras praėjo be didesnių nesusipratimų: niekas nedužo, nekrito, iš lėkščių neskraidė kepsniai, nesiliejo gėrimai. Svečiai "tamsos išmėginimą" pakėlė ramiai ir santūriai. Na, o kalbant rimtai, tai buvo iš tiesų gražus ir jaukus vakarėlis, o "aklina tamsa" netrukdė nei klausytis muzikos, nei bendrauti. Simboliška, filosofiška - gal tiesiog žmogiška?
Vakaro organizatorė Laura Raupelienė, pasiūliusi mėgautis patiekalais, atsiriboti nuo gyvenimo tempo, priminė ir apie tai, kad yra žmonių, kuriems tamsa - nuolatinė gyvenimo palydovė, ir pakvietė aukoti baltosioms lazdelėms įsigyti. Per vakarienę buvo surinkta 1500 litų ir įteikta Vilniaus ir Alytaus regionų aklųjų centrui. Taip ši vakarienė ir praėjo.
L. Raupelienė neslėpė, kad tokias vakarienes ji ketinanti rengti ir ateityje. Keletas vakarienių yra buvę ir anksčiau. L. Raupelienė kalbėjo: "Kol kas negalime pasakyti, kad šios vakarienės tampa tradicinės ar kad į jas renkasi tam tikra publika. Dažniausiai vakarienes tamsoje užsako savo darbuotojams firmos, būna, kad ir šiaip susiorganizuoja draugų būrelis. Žmonių irgi ateina įvairių, ir jaunų, ir šiek tiek vyresnių. Įspūdžiai, pojūčiai irgi įvairūs: vienus svečius kažkodėl ima juokas, kiti tampa santūresni, nei yra iš tikrųjų. Žmonės ieško kitokių pojūčių, kitokios patirties."
Tą vakarą "Lietuvos ryto" žurnalistė prisipažino, kad vakarienė tamsoje jai kėlusi įvairių minčių, - ar moralu, ar etiška tokiais dalykais žaisti? Pasakiau, kad, mano nuomone, nieko neetiško čia nėra. Vis dėlto prie šio klausimo reikėtų kiek stabtelėti, juo labiau kad nuomonių gali būti įvairių. Iš tiesų, žaisti negalią gal ir nėra labai etiška, bet perteikti, nors ir trumpai, neįgalaus žmogaus būseną turbūt nėra nieko blogo. Juo labiau, kad patys siekiame, jog tą mūsų negalią jos neturintieji geriau suprastų ir pažintų. Kitas reikalas, jeigu tokios vakarienės taps "mada", atrakcija, išorinių efektų vaikymusi. Bet taip galima sukompromituoti kiekvieną, net patį geriausią dalyką ar idėją. "Regėjimas yra dovana," - sakė vakarienės organizatorė, o kada tos dovanos vertę pajusi, jeigu ne tada, kai bent trumpai jos "netenki". Matyt, pats laikas pradėti kalbėti ir apie tai - kompiuteriai, mobilieji telefonai, palydovinė televizija. Gydytojai oftalmologai jau prieš kokius dešimt metų ėmė ironiškai juokauti, kad jiems sparčiai daugėja darbo... Taigi vakarienės tamsoje gali tapti gana veiksminga regėjimo prevencijos priemone. Žinoma, visada atsiras žmonių, kurie į panašius vakarėlius ateis vedami vien smalsumo ir vaikydamiesi vien išorinių efektų, bet niekas ir niekada negali pasakyti, kokius jausmus ar mintis jie išsineš. Taigi šiuo klausimu neturėtume būti perdėtai opūs. Gal net priešingai: mūsų patirtis yra įdomi, unikali, prasminga ir mes ją galime perteikti kitiems - politikams, verslininkams, viešųjų erdvių planuotojams ir įrenginėtojams.
Bet grįžkime prie vakarienės, kuri jau buvo. Pasidalinti įspūdžiais paprašiau savo stalo kaimynę Vilniaus ir Alytaus regionų aklųjų centro socialinio darbo organizatorę L. Orlovą: "Atvirai kalbant, ta vakarienė man buvo tikrų tikriausias šokas. Su aklaisiais dirbu seniai, esu "traukusi" juos iš visokių situacijų, bet banali tiesa: kol savo kailiu nepajunti, tol ir nesupranti. Lipant žemyn laiptais buvo taip baisu, kad jau norėjau pradėti šaukti "toliau neisiu..." Gal čia kokia uždarų patalpų baimė, gal dar kas, bet atrodė, kad su savo aukštakulniais tuojau versiuosi per galvą ir nusirisiu žemyn. Pati vakarienė irgi buvo tam tikras išbandymas. Galiu pasakyti, kad su neregiais ne tik dirbu, bet ir draugauju. Ne kartą esu mačiusi, kaip jie valgo, patarusi ar padėjusi, o kai pačiai reikėjo valgyti tamsoje, nors ir prisiminiau, kaip tai daroma, vis tiek teko pasinaudoti ne tik įrankiais, bet ir rankomis. Kai kada pagalvoju, kad tą mano situaciją per vakarienę galima būtų palyginti su staiga apakusio žmogaus situacija. Niekur nesidėsi, anksčiau ar vėliau apsipranti, bet pradinė profesionali pagalba be galo reikalinga. O jos dažniausiai nebūna. Anksčiau apakusius žmones siųsdavome į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Keletą metų net tokios galimybės neturėjome. Dabar vėl bandoma šitą žmogaus reabilitavimo formą atgaivinti, bet nuoseklios, gerai veikiančios sistemos neturime. O juk tam apakusiam žmogui daug baisiau, negu tą vakarą buvo man. Grįžtant prie vakarienės, tai ji man tikrai patiko: daug įdomiau nei visokie paminėjimai, skaičiai, statistika ir pan. Aišku, ir tokių dalykų reikia, bet konkretūs pavyzdžiai ir situacijos veikia daug veiksmingiau. Bent kartą pavakarieniauti ar papietauti tamsoje ne pro šalį būtų kiekvienam reginčiam Aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotojui."
