GYVENIMO AKTUALIJOS
Martynas VIDUGIRIS
DARBAS SUKŪRĖ ŽMOGŲ...
Anot gerai žinomo marksistų teiginio, darbas sukūrė žmogų, o ką tada gali sukurti nedarbas?
Neįgaliųjų profesinė reabilitacija, įdarbinimas - viena svarbiausių problemų daugelio valstybių - tiek turtingų, tiek ir vargingesnių - nevyriausybinėms neįgaliųjų organizacijoms, reabilitacijos tarnyboms. Sugebėjimas aiškiai matyti situaciją, formuluoti problemas, vadinti daiktus ir reiškinius tikraisiais vardais, o jeigu visiškai atvirai - nemeluoti nei sau, nei kitiems, yra jau nemažai.
Šiais metais asociacija "Lietuvos neįgaliųjų forumas" (LNF) vykdė projektą "Naujų neįgaliųjų įsidarbinimo iniciatyvų skatinimas valstybinėse institucijose ir savivaldybėse". Vienas iš projekto partnerių buvo Norvegijos finansinių mechanizmų fondas. Metų pradžioje neįgaliųjų organizacijų atstovai lankėsi Norvegijoje, susipažino su šios šalies reabilitacijos ir įdarbinimo sistema, nuo balandžio iki birželio mėn. lankytasi beveik visose Lietuvos savivaldybėse - vyko seminarai, diskusijos. "Mūsų žodžio" skaitytojai apie visas šias projekto dalyvių keliones, jų metu įgytą patirtį, iškilusias problemas gali sužinoti iš labai išsamių LASS centro tarybos vyresniosios specialistės Audronės Jozėnaitės straipsnių, spausdintų žurnalo 5-ame, 7-ame ir 8-ame numeriuose. Rugsėjo viduryje projekto rezultatams apibendrinti, problemoms ir naujoms iniciatyvoms aptarti surengta dviejų dienų konferencija. Be Lietuvos neįgaliųjų forumo, joje dalyvavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, darbo biržos, ugdymo specialistai, daugelio savivaldybių atstovai. Konferencijos dalyvius pasveikino ir pirmajame posėdyje dalyvavo europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė. Antrąją dieną dalyvavo LR Seimo nariai Edvardas Žakaris ir Artūras Melianas. Pavardės, net garsių politikų, dar negarantuoja kokybės ir, teatleidžia patys politikai, dažnai tėra tik kokio nors renginio iškaba ar etiketė. Galima tik pasidžiaugti, kad LNF surengtoje konferencijoje viskas vyko kitaip: buvo ne tik politikų, bet ir minčių, diskusijų įvairovė. Konferencijos pradžioje vyko plenarinis posėdis, tada - darbas grupėse: diskusijos, problemų aptarimas, sprendimų paieškos. Dar vėliau kiekvienos grupės atstovas aptartas problemas, siūlymus, kaip jas būtų galima spręsti, pristatė visiems konferencijos dalyviams. Antrąją dieną vėl vyko plenariniai posėdžiai.
Iliuzijos ir tikrovė
Kadangi vienas iš projekto partnerių buvo Norvegijos finansinių mechanizmų fondas, todėl šios šalies vardas konferencijoje skambėjo ne kartą. Apibendrindama projekto patirtį, LNF prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pastebėjo, kad Lietuvos ir Norvegijos patirtis profesiškai reabilituojant ir įdarbinant neįgalius žmones labai skiriasi, todėl mechaniškai jos perimti negalima. Bet pasimokyti turime ko: pirmiausia Norvegijoje suteikiama galimybė visiems neįgaliesiems pabandyti - galės žmogus dirbti ar negalės, parodys ateitis. Kitas sektinas pavyzdys - toje šalyje į profesinės reabilitacijos procesą yra įsitraukę ne tik įmonės, bet ir daugelis ūkių. R. Kavaliauskaitė kalbėjo: "Lietuvoje yra dešimt ar vienuolika sertifikuotų reabilitacijos ar rinkos mokymo centrų, turinčių profesinės reabilitacijos programas neįgaliesiems. Žmonėms, norintiems reabilituotis, dažnai tenka ilgesnį laiką išvykti iš namų. Daugelis jų vėliau, grįžę namo, neranda darbo. Kas, jeigu ne konkretus darbdavys, geriausiai žino, ką neįgalus žmogus galėtų dirbti, ką jam būtų galima pasiūlyti? Jeigu Lietuvoje, kaip ir Norvegijoje, į profesinės reabilitacijos procesą įsitrauktų daugiau darbdavių, nauda būtų ir neįgaliesiems, ir visai visuomenei - įmonės tada mokytųsi imtis didesnės socialinės atsakomybės, o neįgalieji turėtų darbą."
Seminarų ir diskusijų, vykusių savivaldybėse, patirtį apibendrino Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovė Audronė Jozėnaitė. Ta patirtis įvairi, ne visada mums naudinga ir palanki, bet, nematydami jos ar ją ignoruodami, rimtesnių rezultatų vargu ar pasieksime. Tad skaitytojų dėmesiui pateikiame svarbiausias šio pranešimo mintis. "Dažnai būdavo teiraujamasi, kodėl seminarai vyksta kaip tik savivaldybėse, kodėl savivaldybės turėtų rūpintis neįgalių žmonių profesine reabilitacija ir įdarbinimu. Paprastai atsakydavome, kad į savivaldybes (regionus) orientuojama valstybės socialinė politika. Savivaldybėse, atskirose bendruomenėse teikiama vis daugiau socialinio pobūdžio paslaugų. Savivaldybėms rengiamasi patikėti vykdyti dalį neįgaliųjų socialinės integracijos programų. Teko išgirsti daug subjektyvių ir objektyvių situacijos vertinimų, nuomonių. Neformaliai bendraujant žmonės pasakydavo tai, ko niekada neišdrįstų pasakyti viešai. Viena tokių nuomonių: kalbėti apie neįgaliųjų įdarbinimą šitokios bedarbystės metu - tik laiko gaišimas. Paaiškėjo, kad geriausiai suvokiamos fizinę negalią turinčių žmonių problemos. Dažnai buvo teigiama: jeigu neįgaliesiems būtų sudaryta palanki aplinka, jie galėtų dirbti. Jaunesni diskusijų dalyviai paklausti, ką gali dirbti neįgalūs žmonės, prisimindavo, kad aklieji dirba masažuotojais, kai kas buvo girdėjęs, kad savo darbe naudoja kompiuterius, kitas informacines technologijas. Įdomu tai, kad visi supranta, jog neįgalius žmones reikia įdarbinti, kad dirbantis neįgalusis valstybei naudingesnis nei nedirbantis, tačiau įdarbinti neįgaliuosius turėtų kažkas kitas. Pastebėta, kad darbdaviai vis dar realiai nesupranta, ką neįgalūs žmonės sugeba ir ką jie galėtų dirbti. Darbdavius glumina ir baugina Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduodamos rekomendacijos, kuriose rašoma, kad žmogus nedarbingas. Nepadeda ir pačių neįgaliųjų turimas menkas ar šiuolaikinių reikalavimų neatitinkantis išsilavinimas, motyvacijos stoka. Nemalonu buvo išgirsti apie "orines" neįgaliųjų įmones, kai, norint gauti valstybės subsidijas, naudojamasi tiktai neįgaliųjų statusu. Žmonės kalbėjo ir apie perkamas neįgalumo grupes. Dažnai neįgalumo siekiama kaip statuso. Štai 2008 metais netekto darbingumo pensijos sudarė daugiau nei 24 proc., senatvės pensijos - šiek tiek daugiau nei 20 proc. Darbdaviai turi labai daug baimių, tiek pagrįstų, tiek ir nepagrįstų. Baiminamasi, kad aplinkiniams reikės prie neįgalaus darbuotojo taikytis, kad neįgalusis gali greičiau patirti traumą, kad darbdavys, priimdamas neįgalų darbuotoją, turi ir papildomų įsipareigojimų. Tačiau paklausti, ką labiau priimtų - nemotyvuotą sveikąjį ar motyvuotą neįgalųjį, daugelis atsakydavo, kad, tikriausiai, neįgalųjį. Diskutuojant teko išgirsti daug priekaištų dėl vėjais paleidžiamų, neįgaliųjų profesinei reabilitacijai skirtų pinigų. Patys neįgalieji neslepia, kad reabilitacijos centruose, užuot įgiję reikalingų įgūdžių, jie puikiai praleisdavo laiką, o jeigu tokių įgūdžių ir įgydavo, tai, grįžę namo, darbo vis tiek negaudavo. Dabartinė profesinės reabilitacijos sistema neskatina neįgaliųjų nei profesiškai reabilituotis, nei dirbti. Viena priežasčių - socialinės išmokos savo dydžiu beveik nesiskiria nuo minimalaus atlyginimo. Kad neįgalus žmogus gaus didesnį už minimalų atlyginimą, tikimybė nedidelė, todėl geriau visai nedirbti. Profesiškai reabilituotis neskatina ir tai, kad po reabilitacijos kurso žmogui tenka vėl grįžti į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą ir čia jam pakartotinai nustatomas netekto darbingumo lygis. Didelė tikimybė, kad reabilituotas žmogus bus "darbingesnis" nei nereabilituotas, todėl netekto darbingumo lygis jam bus sumažintas - sumažės išmokos, kitos socialinės lengvatos. Niekas nenori rizikuoti. Štai praėjusiais metais LASS atliko apklausą: iš pradžių profesiškai reabilituotis panoro apie 12 žmonių, tačiau paaiškėjus, kad po reabilitacijos jiems dar kartą reikėtų nustatyti netekto darbingumo lygį, neliko nė vieno. Diskusijų dalyviai pareiškė abejonių dėl įvairių kvalifikacijos kėlimo kursų darbo biržos, kitų tarnybų darbuotojams - jais prisidengiant dažnai vėjais iššvaistomi dideli pinigai. Kai kurie dalykai kelia nerimą ir pačioms neįgaliųjų organizacijoms. Akivaizdžiausias pavyzdys - šių metų viduryje pasirodžiusi informacija, kad per darbo biržą neįgaliųjų profesinei reabilitacijai bus skirta daugiau nei 27 mln. Lt. Su neįgaliųjų organizacijomis nesitarta, nors jos labiausiai žino, ko neįgaliam žmogui reikia ir kaip jam geriausiai padėti."
Nepaisant neįgaliųjų organizacijų, darbo biržos skleidžiamos informacijos, daugelis darbdavių vis dar nežino apie valstybės teikiamą paramą bei subsidijas steigiant ir išlaikant neįgalaus žmogaus darbo vietą. Todėl Lietuvos neįgaliųjų forumui siūlyta kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, darbo biržos atstovais rengti susitikimus su darbdaviais, su jiems atstovaujančiomis organizacijomis. Kai kada atvirai, kai kada diplomatiškai pripažinta ir tai, kad dabartinė profesinės reabilitacijos sistema neefektyvi, neskatina žmogaus dirbti, steigti naujas darbo vietas. Pripažįstama ir tai, kad profesiškai reabilituotis neskatina ir pakartotinis netekto darbingumo lygio nustatymas. Taigi visiems viskas ar beveik viskas lyg ir aišku, klausimas - kada tas "aiškumas" bus perkeltas į teisės aktus?
Konferencijoje neįgaliųjų profesinės reabilitacijos ir įdarbinimo problemas aptarė daugelio sričių ir tarnybų atstovai. Net "plika akimi" galėjai pastebėti, kad akivaizdžiai skiriasi ministerijų, kitų valstybės institucijų iš vienos pusės ir savivaldybių atstovų - iš kitos pusės pateiktas problemos vertinimas, siūlomi būdai, kaip ją spręsti. Valstybės institucijų atstovų kalbose - kaip visada viskas gerėja, neįgaliaisiais rūpinamasi, jų profesinei reabilitacijai, integracijai skiriamos didelės lėšos. Savivaldybių atstovai buvo lakoniški ir konkretūs: jeigu neįgalieji toje ar kitoje savivaldybėje dirba, tai taip ir buvo sakoma, jeigu nedirba - tai irgi neslepiama, aiškiai įvardijamos problemos ir kliūtys. Tokį konkretumą galima paaiškinti tuo, kad daugelis konferencijoje dalyvavusių savivaldybių atstovų buvo socialinių skyrių vadovai ar darbuotojai, tiesiogiai bendraujantys su neįgaliaisiais, kasdien susiduriantys su jų lūkesčiais ir nelaimėmis. Tačiau juk ir ministerijų, kitų žinybų atstovams niekas nedraudžia dažniau susitikti su tais, kurių labui jie taip stropiai "kuria" įvairiausias programas ir koncepcijas.
Svarstymai ir siūlymai
Bene įdomiausia šioje konferencijoje buvo diskusijos, vykusios grupėse. Žmonės klausė, svarstė, siūlė, ieškojo išeičių. Daugelis čia pareikštų nuomonių ar siūlymų nusipelnė įdėmesnio žvilgsnio ar net atskiro straipsnio. Gal ne visos mintys ar nuomonės pasirodys priimtinos (kai kurios sulaukė prieštaringų vertinimų ir tarp pačių konferencijos dalyvių), bet visos jos buvo sakomos nuoširdžiai ir atvirai norint padėti, o ne pakenkti.
- Skatinant neįgaliųjų verslumą reikėtų štai ko: mokymo programų pagal rinkos poreikius, priimti įstatymus, įteisinančius meistro ir pameistrio apmokėjimą, mažinti profesinio mokymo grupių skaičių. Dabar jos finansuojamos tik tada, jeigu dalyvauja ne mažiau nei 25 moksleiviai. Organizuoti profesijos mokymą jau veikiančiose įmonėse, kur yra reikalinga ir veikianti techninė bazė.
- Įvesti kvotas neįgaliųjų įdarbinimui. Nesilaikantys kvotų turėtų mokėti baudas, iš kurių būtų finansuojamos profesinės reabilitacijos programos, naujos darbo vietos.
- Reikia, kad asmuo po profesinės reabilitacijos gautų darbą. Šitaip nebūtų vėjais paleisti profesinei reabilitacijai valstybės ir ES struktūrinių fondų milijonai.
- Aplinkos pritaikymu neįgaliesiems turėtų rūpintis ir kitos, ne tik Aplinkos ministerija. Valstybė turėtų prisiimti daugiau įsipareigojimų kompensuojant darbdaviui vietos ir aplinkos pritaikymą.
- Dotuoti socialinę reklamą, ją nedidelėmis kainomis ar nemokamai transliuoti per visuomeninę televiziją, viešinti sėkmingus neįgaliųjų įsidarbinimo atvejus.
- Organizuoti susitikimus su darbdaviais; informuoti juos apie valstybės teikiamą paramą neįgaliesiems įdarbinti.
- Pati didžiausia problema yra bedarbystė. Darbo vietų tiesiog nėra visiems žmonėms, ne tik neįgaliesiems. Klausimas, kieno padėtis tokios bedarbystės sąlygomis blogesnė: studijas baigusio ir negaunančio darbo jauno magistro ar pensiją gaunančio neįgaliojo?
- Pavyzdį įdarbinti neįgaliuosius turėtų rodyti pirmiausia ministerijos ir Neįgaliųjų reikalų departamentas - tos institucijos, kurios šias idėjas skleidžia.
- Labai griežtos verslo sąlygos. Daug nepagrįstų draudimų. Tai neskatina žmonių, tarp jų ir neįgalių, verslumo, o kartu ir naujų darbo vietų kūrimo.
- Socialinės išmokos, visokios pašalpos savo dydžiu mažai tesiskiria nuo minimalių atlyginimų. Tai neskatina žmonių dirbti ar išlaikyti turimą darbo vietą. Tarp socialinių išmokų ir minimalaus atlyginimo turi būti toks skirtumas, kad žmogų motyvuotų dirbti, o ne gauti išmokas.
