JUBILIEJAI
NEPAŽINTAS VACYS
Neseniai Vaclovas Areima, poetas neregys, prozininkas, išleidęs keturiolika knygų, atšventė garbingą 75 metų jubiliejų. Bendraudamas su Vaclovu tikrai nejutau jo tokio garbingo amžiaus. Pašnekovui daugių daugiausia duotum šešias dešimtis. Jaunatvišką energiją ir vis dar lankstų kūną neregiui pavyko išsaugoti kasdien daug judant ir sportuojant. Apie savo gyvenimą, apie kūrybą globojančios mūzos nuolatinius apsilankymus ir dar į ne vieną klausimą "Mūsų žodžiui" atsako Vaclovas Areima.
"M.Ž." Ne taip seniai atšventėte savo jubiliejų. Į Pakruojo biblioteką susirinko apie šimtas jūsų kūrybos gerbėjų, giminių, bičiulių. Kaip jums pavyko iki šiol išsaugoti tokius glaudžius ryšius su gimtine?
V. A. Man teko daug keliauti. Niekur kitur nesutikau tokių nuoširdžių žmonių, kaip savo gimtinėje. Su jais bendrauji širdimi - kaip su artimiausiais giminėmis. Mūsų bendruomenė nėra dirbtinai sukurta - ji susidarė savaime. Bendruomenės branduolys išliko iki šių dienų. Aišku, daugelio jau nėra. O kiti siekia puoselėti tradicijas. Savo jubiliejus gimtinėje švenčiu ne pirmą kartą. Prieš dešimt metų nustebau, išvydęs sausakimšą kultūros namų salę. Šiųmetis jubiliejus buvo ypatingas. Ne dėl man rodyto dėmesio (veikė V. Areimai skirta paroda - red. pastaba), o dėl nuoširdaus bendravimo. Susirinkusiems nemokamai dalijau savo knygas. Kodėl nemokamai? Išleisti jas padėjo amžiną atilsį mano mamelė. Pamaniau - tegul šios dovanos būna ir mamos pagarba savo kraštiečiams, kaimynams.
"M.Ž." Nuoširdžiausiai ir daugiausia jus sveikino giminės. Gal esate savotiška kartų, giminės bendravimo ašis?
V. A. Iš mane supusių aplinkinių žmonių, draugų mokslą krimtau vienas. Kaime pirmasis baigiau Vilniaus universitetą. Antra vertus, kaimynai mane pasmerkė ubagystei. Pamenu, mamelė klausdavo, ar būsiu ubagėlis. Aš šešiametis garsiai šaukdavau - ne! Iš Kauno aklųjų mokyklos grįžęs atostogų, turėdavau ką papasakoti kaimynams. Aš jiems buvau "tikras žiburys". Vaikystėje turėjau gerą atmintį. Be vargo įsimindavau ilgiausius eilėraščius. O kaip jų nepadeklamuosi kaimo žmonėms? Dažnokai atostogauti grįždavau ne vienas. Su manimi atvažiuodavo neregių draugų. Kaimynai ypač mėgo Povilą Vitkauską. Jis sugebėjo be galo nuoširdžiai bendrauti. Jo mintys, žodžiai, pasakojimai kaimiečiams buvo atgaiva. Povilas mūsų tėviškę laikė sava, nes tuo metu jau neturėjo tėvelių. Kraštiečiai tą savotišką pagarbą išsaugojo iki šių dienų. Įdomu tai, kad, kai aš pradėjau dirbti "Mūsų žodžio" redakcijoje, beveik visi kaimynai užsisakydavo mūsų žurnalą. O mano mamelė buvo viena iš seniausių "Mūsų žodžio" skaitytojų. Jį žurnalą skaitė nuo pirmojo numerio iki pat mirties.
"M.Ž." Kiekviename atsakyme jūs minite savo mamelę, todėl negaliu nepaklausti apie jūsų begalinį prisirišimą prie jos.
V. A. Tėvelį praradau anksti. 1944 metais ant slėptuvės nukrito bomba. Nuo jos žuvo keliolika ten pasislėpusių žmonių, tarp jų - mano tėtis ir brolis. Likome gyvi tik mudu su mama ir jaunesnis brolis. Sprogimo metu buvau sužeistas. Nors kare nedalyvavau, man tai antras sužeidimas. Pirmą kartą 1941 metais susižeidžiau pats. Labai mėgau mechaniką. Mūsų vietose mūšių netrūko. Sprogmenų buvo daug. Na, ir aš vieną mėginau išardyti. Palyginti lengvai "atsipirkau" - sprogmuo sužeidė tik akis.
Tėvelio ir brolio netektis buvo tik pradžia. Atvažiavęs rusų pulkininkas užėmė mūsų nuomojamą vasarnamį. Mes jį nuomojome kartu su Šliogeriais. Deja, šie aiškinimai naujos valdžios liko neišgirsti. Vasarnamis su visu jame buvusiu turtu buvo nacionalizuotas. Likome be pastogės, be jokio turto. Tada ir atsiskleidė mamelės stiprybė. Ji vargą vargdama liko dvasios šviesuolė. Ragino mane mokytis. Į Kauno aklųjų mokyklą išvažiavau su viena sąlyga - kiekvieną savaitę gausiu kibirą pieno. Mamelė manimi rūpinosi visą gyvenimą. Atsidėkodamas už meilę ir rūpestį knygą "Paklydusi dvasia" skyriau savo brangiausiam žmogui - mamai. Mamelė iki paskutinės minutės man padėjo - iš savo pensijos rėmė mano knygų leidybą. Kai leidau knygą "Jos šešėlis", pritrūkau tūkstančio litų. Mamelė Rozalime turėjo nusipirkusi namelį. Jį nedvejodama pardavė ir davė trūkstamus pinigus. Tai buvo labai geros širdies žmogus. Niekam neatsakydavo pagalbos. Kartais atiduodavo net paskutinį kąsnį. Mamelė ruošdavo vestuvių vaišes. Šeimininkauti žmonės ją samdydavo iš tolimiausių apylinkių. Ją kaimymai mylėjo ir gerbė.
"M.Ž." Užduosiu banalų klausimą - iš kur semiatės jėgų gyventi, kurti ir padėti kitiems?
V. A. Dabar mano gyvenimui daro įtaką aklumas. Prisimenu Šventąjį Raštą ir Tobijaus žodžius, ištartus praregėjus: "Aš gyvenau tarp gyvųjų, bet buvau miręs." Toks vertinimas ir šiandien aktualus. 1950 metais po Marijampolėje atliktos akių operacijos atgavau regėjimą. Mačiau tiek, kad galėjau važiuoti dviračiu. Vėliau dviračiu apvažiavau visą Lietuvą. Silpnaregis arčiau reginčiojo. Regintiesiems silpnaregiai priimtinesni negu neregiai. Kai antrą kartą netekau regėjimo, galvoje kirbėjo daug minčių. Viena iš jų - pasitraukti. Vienintelis dalykas, mane siejantis su gyvenimu, buvo ir yra kūryba. Kūryba - mano pašaukimas. Rimtai pradėjau kurti tik išėjęs iš darbo. Man tereikia atsisėsti prie rašomosios mašinėlės - ir iš karto "praregiu".
"M.Ž." Gal tasai stiprybės šaltinis trykšta palaikomas jogos?
V. A. Buvau ir esu silpnos sveikatos. Gimiau gležnas, linkęs sirgti. Ypač silpni mano plaučiai. Labai dažnai sirgdavau plaučių uždegimu. Esu skaičiavęs - vien ūminiu plaučių uždegimu sirgau dvidešimt kartų. Aštuoniolikos metų mokykloje sirgau abipusiu plaučių uždegimu. Tada buvau arti mirties. Mokyklos gydytoja sakė: "Jaunystė turi nugalėti - jokių vaistų". Kelis mėnesius gulėjau mokykloje, o kai jau kalbėjau su kitu pasauliu, išvežė į miesto ligoninę. Vieną kartą gydžiausi Kryme. Grįžau - ir dar labiau susirgau. Bendradarbiai jau ir vainikui pinigėlius buvo surinkę. Visi manė - nepasveiksiu. Tris savaites buvo 40 laipsnių temperatūra. Netyčia pavyko gauti užsienietiškų vaistų. Šiaip ne taip pasveikau. Peršvietus plaučius paaiškėjo - yra tamsi dėmė. Reikėjo beveik metus stacionariai gydytis tuberkuliozės institute. Aišku, iki galo ten neištvėriau. Pasiprašiau išleidžiamas anksčiau. Išėjau iš ligoninės labai silpnas. Viena pažįstama, mane išvydusi, pasibaisėjo. Buvau vėjo perpučiamas. Laimei, 1971 metais į rankas pateko pirmasis "Nemuno" numeris. Jame buvo straipsnis apie jogą. Ten išvydau kelias nuotraukas, kuriose buvo mokoma taisyklingai kvėpuoti. Pamaniau: pamėginsiu - blogiau tikrai nebus. Na, ir po truputį, po vieną pratimą pradėjau mokytis taisyklingai kvėpuoti, mokiausi jogos pozų - asanų. Vėliau brailio raštu pasirodė knygelė, skirta jogai. Aš ją išmokau atmintinai. Nuo to laiko kasdien atlieku jogos pratimus. Tiesa, kartą jogos užsiėmimus buvau nutraukęs. Sveikata iš karto pablogėjo - tai vėl buvo plaučiai. Teko grįžti prie įprastų pratimų. Vidutiniškai kasdien jogai skiriu dvi, dvi su puse valandos. Joga man ne sportas, o gyvenimo būdas. Pasigirsiu: iš gulimos padėties, įsisiūbavęs, trinktelėjęs kulnais į žemę, nesulenkęs kojų atsistoju. Kitais žodžiais tariant, kaip Joniukas-Stoviukas.
"M.Ž." Gal joga daro įtaką ir jūsų neįprastai dienotvarkei?
V. A. Netekus regėjimo, savo dienotvarkę reikėjo keisti. Kai dar mačiau, ryte vieną valandą bėgiodavau parke. Po darbo eidavau savo ratą - trylika kilometrų. Netekęs regėjimo mėginau bėgioti su palydovu. Deja, bėgiojome neilgai. Tada sugalvojau vaikščioti balkone. Einu vieną valandą 5-6 kilometrų greičiu. Aišku, daugeliui kaimynų atrodau, švelniai tariant, keistokas. Na, bet tai jau kita tema. Dabar miegoti einu vasarą 20 valandą, žiemą - 18 valandą. Tai darau neatsitiktinai. Vakaras yra man pats nemėgstamiausias paros metas. Trumpiausiai miegu keturias valandas. Vidutiniškai - 5 val. Ilgiausiai - 7 val. Atsibudęs iš lovos tuoj pat nelipu. Lovoje visą valandą atlieku įvairiausius pratimus. Po pratimų masažuoju pats save. Masažuotojo paslaugų man nereikia, nes iki šiol rankomis pasiekiu visas savo kūno vietas. Atsikėlęs pereinu prie vandens procedūrų ir burnos valymo. Po to - kvėpavimo pratimai. Po visų šių procedūrų ateina pusryčių metas. Būtinai čiulpiu aliejų. Ši receptą paėmiau iš tibetiečių medicinos. Aliejų reikia čiulpti tol, kol jis suskystėja. Vėliau išspjauti ir išsiplauti burną. Po pusryčių vėl grįžtu į lovą ir sėdžiu tobulybės poza. Tada - vėl kvėpavimo pratimai. Visą ciklą baigiu asanomis. Pagrindinė asana - stovėjimas ant galvos.
"M.Ž." Žinau, anksčiau buvote sveiko maisto šalininkas, ar iki šiol laikotės tos nuostatos?
V. A. Iš tikro ilgą laiką mano mitybos pagrindą sudarė įvairiausios salotos, daržovės ir vaisiai. Savo mitybos racioną pakeičiau dėl dviejų priežasčių: pirma - padarė įtaką perskaityta literatūra. Antra - "žolių" labai norėjau. Taip maitinausi apie dvidešimt metų. Salotų valgydavau daug. Kiekvieną rytą pasidarydavau pusprausį dubenį. Salotas pagardindavau keliais lašeliais aliejaus. Susidraugavęs su "žolėmis", išmokau taisyklingai valgyti. Ne paslaptis: tie, kurie išaugę aklųjų mokyklose, maistą stengiasi sukimšti į save kuo greičiau net nekramtydami. Aš irgi nebuvau kitoks. Sunkiausia buvo išmokti neskubant valgyti. Pamažu įpratau kramtyti ilgai. Mano pusryčiai užtrukdavo visą valandą. Po mamelės mirties sunegalavau. Pradėjo kristi svoris. Daržovių bei salotų pradėjau nenorėti. Dabar daugiau valgau vaisių. Matyt, dėl amžiaus sumažėjo apetitas. Be to, 1989 metais visiškai praradau uoslę. Anksčiau mėgau gaminti. Deja, dabar maisto ruošimas nesuteikia tokio malonumo kaip kadaise. Visiems, besirūpinantiems savo mityba, galiu pakartoti savo kailiu išmėgintą seną tiesą: valgyti galima viską, tik neužmirškime saiko.
"M.Ž." Garsėjate kūrybiniu produktyvumu. Skaitytojai džiaugiasi vartydami keturiolika jūsų poezijos, prozos knygų. Iš kur ta versmė?
V. A. Rimtai kurti ir rašyti pradėjau tik išėjęs iš darbo. Tiesa, tokių bandymų būta ir anksčiau. Dar Šiauliuose vienas teatro režisierius pasiūlė sukurti vaidinimo scenarijų. Pradėjau jį rašyti, bet nebaigiau. Tada buvau tikras neišmanėlis. Tiesa, šį tą į "Mūsų žodžio" žurnalą rašinėjau. Daug kam tiko ir patiko Jono Neregio nuotykiai. Na, bet tokią rašliavą rimta kūryba ir rimtu darbu nepavadinsi. Užtat dabar atsigriebiu už veltui - o gal ir ne? - iššvaistytą laiką. Rašymas yra būsena. Čia kaip tas muzikantas - turi kiekvieną dieną praktikuotis. Tada ateina sklandesnė strofa, gražesnis sakinys.
"M.Ž." Žiulis Vernas rašydamas taip įsijausdavo, kad karštą vasaros dieną sugebėdavo "peršalti" - mat jo romano veikėjai keliavo po Šiaurės ašigalį. O kaip jūs?
V. A. Rašydamas matau. Su savo veikėjais tampu regintis. Su jais vėl matau pasaulio spalvas. Pakilęs nuo rašomojo stalo aš - vis dar regintysis. Aklas jaučiuosi tik atsitrenkęs į sieną. Būna, kad tvarkydamas namus gyvenu ne savo gyvenimą. Vieną kartą mėginau sutvarkyti spintą. Užsilipau ant dviejų taburečių. Užsimiršau. Na, ir... Laimei, kritęs nesusižeidžiau. Paskutinį romaną parašiau labai keistai. Man lyg kas diktavo. Perskaitęs vis norėjau įterpti kokią savo mintį. Deja, įterpus paaiškėdavo - ji stilistiškai netinka. Šalia mano lovos visada diktofonas. Naktimis man sapnuojasi eilėraščiai. Jeigu jų iš karto neužrašau, ryte neprisimenu.
"M.Ž." Linkime negęstančios kūrybinės ugnelės ir ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Emilija Derškutė
