NAUJOS KNYGOS
ATBURTI PRADŽIĄ
Alvydą Valentą, laimėjusį šių metų neregių literatų konkursą ir leidžiantį pirmąją prozos knygą, kalbina kolegė Irena Baradinskienė.
- Poeziją rašai ne vienus metus. Esi keturių knygų autorius. O kada ir kaip pasukai į prozą?
- Klausimas visiškai logiškas, bet atsakyti į jį nelengva. Iš esmės turbūt niekur nepasukau, bent nedariau šito sąmoningai. Dabar jau gerai nepamenu (norint tą datą galima atkapstyti tiksliau), bet pirmuosius tos savo prozos sakinius užrašiau prieš kokius dvylika ar trylika metų. Užrašiau turbūt todėl, kad poezija neišėjo pasakyti to, ką norėjau pasakyti.
- "Improvizacijos duotąja tema" - pirmas tavo prozos kūrinys. Koks jo žanras? Kaip jis gimė?
- Pirmiausia pradėkime nuo pavadinimo. Ilgą laiką buvau šventai įsitikinęs, kad pavadinimas bus toks, kokį pati minėjai, nors kai kurie žmonės ir sakė, kad jis labiau primena ne prozos kūrinį, o mokyklinį rašinėlį. Vis dėlto su knygos redaktore nusprendėme pavadinimą keisti. Iš pradžių buvo "Pradžios improvizacijos", mat daugelis tame kūrinyje minimų dalykų vienaip ar kitaip yra susiję su pradžia - suvokimo, pažinimo, vienokios ar kitokios patirties. Žodis "improvizacijos" lyg ir nusakytų kūrinio žanrą, kalbėjimo būdą. Bet ir šitas pavadinimas kliuvo. Tada, jau baigiant redaguoti, į galvą atėjo "Pradžios užkalbėjimai". Apie pradžią kalbėjau, o užkalbėjimas irgi yra tarytum tam tikra improvizacija. Bet tas žodis talpesnis: užkalbama kažkas arba nuo kažko - ligos užkalbėjimas, užkalbėjimas nuo gyvatės įkandimo... Užkalbėjime, kaip ir kiekvienoje pradžioje, glūdi kažkas archajiška, kažkas pirmapradiška. Taigi tie abu žodžiai "pradžia" ir "užkalbėjimas", mano supratimu, čia labiau tiko ir labiau derėjo vienas su kitu. Užkalbėti - tai ne tik užkeikti, bet ir atkeikti, atburti. Taigi, atburti pradžią...
- Įspūdis toks, kad "Užkalbėjimuose" nemažai tavo gyvenimo patirties. Esama vietų, kurios į atmintį įstringa dėl įtaigaus tikrumo - sakykim, penktadienio maudymasis, kai "mokykla tapdavo didele skalbykla", vaikiškos baimės ir meilės išgyvenimai. Taigi kiek tavo knygoje autobiografiškumo?
- Neneigsiu, autobiografiškumo esama. Kiek jo tiksliai, į šį klausimą nenorėčiau atsakinėti. Nesijaučiu toks svarbus ir kol kas dar visiškai "nenušokau nuo proto", kad rašyčiau autobiografiją. Stengiausi parašyti grožinį kūrinį - kas iš to išėjo, jau ne man vertinti. "Užkalbėjimuose" norėjau kalbėti ne tiek apie save, kiek apie bendresnius dalykus: baimes (kartais visai vaikiškas, o kartais ir nevaikiškas), pirmuosius kiekvieno žmogaus viduje kylančius konfliktus ir abejones, savo vietos po saule ieškojimą, vilčių ir iliuzijų sklaidymąsi. Kartojuosi: vertinti, kas išėjo, jau ne man.
- Tavo kūrinyje - daug žmogaus brendimo akcentų: patiklumo sindromas, bendravimo su kitais niuansai. Kita vertus, pasakotojas veda skaitytoją pačiais baugiausiais, tamsiausiais gyvenimo koridoriais - vietomis kūrinys primena šmėklų varymo iš savęs saramagišką istoriją. Tai tikra, drąsu, tai geriausiai parašyti puslapiai. Ar ilgai juos rašei?
- Negalėčiau pasakyti, kad vienus dalykus rašiau ilgiau, o kitus trumpiau. Kaip sakiau, patį kūrinį pradėjau rašyti prieš dvylika ar trylika metų. Gal keistas buvo pats kūrybinis procesas: parašau kokį epizodą, tada pusmečiui užmetu, kažkas pribręsta - vėl parašau. Kaip visumą tą kūrinį turėjau jau kokiais 2002-2003 metais. Per metus porą kartų perskaitydavau nuo pradžios iki pabaigos ar atskirai, dalimis, šį tą išbraukdavau, šį tą įrašydavau ar perrašydavau - taip ir gulėjo iki šių metų. Reikėjo, kad kaip koks vynas išsifermentuotų, išsistovėtų. Tiesą sakant, nesu tikras, ar nereikėjo dar kokius penketą ar dešimtį metų leisti "tam vynui" pasifermentuoti. Bet yra ir kita reikalo pusė: pernelyg ilgai brandinant galima ir perbrandinti. Tobulų dalykų nebūna, o jeigu ir būna, tai labai retai. Kartais klaidos, nesėkmės kelio - tiek kūrybinio, tiek ir apskritai žmogiškojo - viduryje yra vertingesnės nei laurų vainikas jo pabaigoje. Tuo metu, kai rašau šias eilutes, "Užkalbėjimai" baigiami redaguoti, aiškiau nei bet kada matau jų silpnąsias vietas, atskirų epizodų neišbaigtumą, konkrečių detalių nebuvimą. Pagaliau kalba, kuria kūrinys parašytas... Daugybė visokių parazitinių žodelyčių, nereikalingų jungtukų, įterpinių - "galbūt", "turbūt", "kažkas" ir pan. Semiu juos rieškučiomis ir vis tiek dar lieka. O tai liudija vieną labai paprastą dalyką: iki galo pats sau vis dar nesu ar neįstengiu būti atviras, pasakęs "a", dažnai pristingu jėgų ar drąsos pasakyti "b". Bet saviplaka daugiau neužsiiminėsiu - sukritikuos kiti!
- Jei jau sakai, kad kritikuos, tai, manyčiau, viena iš kūrinio vietų, kuri paklius į taikiklį, bus kad ir ši. Cituoju: "Daugelis mano sutiktų dzūkelių buvo arba tebėra tikriausi pralaimėtojo scenarijaus įkūnytojai." O kadangi pats dzūkas, tai, matyt, neišvengsi nekuklių klausimų - o kokia tavo paties gyvenimo samprata, koks scenarijus?
- Tas epizodas apie dzūkus ir jų "nacionalinį" charakterį kaip tik spausdintas "Mūsų žodyje" ir jau sukėlė gana karštų ir prieštaringų vertinimų. Grįžtant prie manęs paties, aišku, dzūkiški "scenarijai" negalėjo neveikti. Vienokiu ar kitokiu pavidalu nusėdo į pasąmonę. Nežinau, ar galėčiau save laikyti žmogumi, įkūnijančiu laimėtojo scenarijų. Žinau tik tiek, kad nemoku ir negaliu pralaimėti. Kiekvieną pralaimėjimą pakeliu labai sunkiai ir skausmingai. Ne, nebūtinai turiu visada ir visur laimėti, iš kiekvienos situacijos išeiti nugalėtoju, bet negaliu ir akivaizdžiai pralaimėti. Galėčiau net sakyti, kad tai nuo manęs paties jau nepriklauso ir vyksta prieš mano valią ar norus. Nesiekiu visada ir visur būti geriausias, bet pralaimėtojo scenarijus, nuolatinis aimanavimas manyje sukelia šventą pasiutimą. Nenustebčiau sužinojęs, kad tai irgi "nacionalinio" charakterio pasekmė: labiausiai neigiame ir nenorime pripažinti to, kas yra akivaizdi mūsų "aš" dalis. Antra vertus, negaliu savęs laikyti tipišku "dzūkiško charakterio" atstovu. Septynerių metų išvažiavau į Kauno aklųjų mokyklą, o ten buvo savotiškas "kadetų korpusas". Labiau vertinami buvo sugebantys ir veikiantys. Kas sportavo, kas grojo, kas meilės reikaluose daug išmanė, tačiau visi ar beveik visi ką nors galėjo, mokėjo, ko nors siekė.
- Kad knyga nebūtų nutėkšta į kampą, rašytojas turi pasakyti skaitytojui kažką iš esmės nauja - teigia J. Brodskis. Ką nauja skaitytojui norėjai pasakyti tu?
- Panašų klausimą viename poezijos vakare, kalbėdamas apie naują kažkurio poeto knygą, uždavė literatūros kritikas Valentinas Sventickas: "Ar pasako toji knyga apie gyvenimą, apie pasaulį ką nors nauja, ką nors tokio, ko iki šiol nežinočiau?" Įdomus požiūris ir gerokai pravėdinantis smegeninėje "sukrautą" priplėkusį knygų sandėlį. Pasakyti ką nors iš tiesų nauja apie žmogų, apie pasaulį labai sunku, reikia būti dideliu meistru ir dideliu menininku. Antra vertus, kiekvienas rašantis žmogus šį klausimą sau turi bent kartais užduoti. Ypač leisdamas knygą, eidamas į viešumą. Ko nors ypač naujo savo "Užkalbėjimais" turbūt nepasakiau, tačiau nemanau, kad tai, apie ką toje knygoje kalbu, yra "siaurai asmeninio" pobūdžio. Knygoje kalbu apie pradžią, apie jos santykį su tolesniu žmogaus gyvenimu, o pradžią, vienokią ar kitokią, turėjome visi. Štai ir bandau tą pradžią užkalbėti, užburti, o gal priešingai - atkerėti, atburti, panaikinti kažkada kažkieno padarytą užkeikimą. Ar tai tik asmeniška, infantilu, ar turi bendresnę prasmę - tai irgi jau ne man spręsti.
- Kažkodėl "Improvizacijos" nepaliko kompozicinio vientisumo ir meninio sumanymo baigtumo jausmo. Kita vertus, tekste daug jėgos. Bet tai turbūt sietina su "pirmo blyno" technologija?
- Kas sietina: kompozicinis neišbaigtumas ar teksto vietos, kuriose galima justi pačios minėtą jėgą? Kompozicinio neišbaigtumo, abejotinų sprendimų knygoje tikriausiai rastume nemažai, nes pradėjęs pats neturėjau net menkiausio supratimo, kaip ją baigsiu. Todėl ir vadinau "improvizacijomis". Antra vertus, bent, mano supratimu, viskas teka nuosekliai ir kryptingai: nuo pirmųjų vaikystės įspūdžių, moksleiviškų dienų iki didžiojo gyvenimo žaidimo, kuriame lošiame vieni patys ir iš savęs pačių...
- Esi daug skaitantis žmogus. Kokių autorių kūrybos povandeninės srovės sūkuriuoja po tavo, poeto, o dabar ir prozininko, teritoriją?
- Poeziją gal palikime kitam kartui. Kalbant apie sroves, įtakas, tai pirmuosiuose dviejuose "Užkalbėjimuose" kažin ar jų galima įžvelgti. Rašant trečiąjį "Užkalbėjimą", reikia prisipažinti, kad tiesiogiai ar netiesiogiai, bet veikė du kūriniai: Ričardo Gavelio "Jauno žmogaus memuarai" ir Jurgio Kunčino "Glisono kilpa". Gal net nesakyčiau, kad veikė ar darė įtaką, tos dvi knygos mane tiesiog "prikalė" prie kompiuterio ir "paliepė" rašyti.
- Apie knygos biografiškumą jau kalbėjome. Vis dėlto tam tikrų komentarų, vertinimų turbūt neišvengsi - nebijai?
- Tikriausiai ir komentuos, ir vertins, ir dar nuo savęs pridės... Visada maniau ir dabar tebemanau, kad gyvenime daug daugiau geranoriškų, o ne piktavalių žmonių. Bet nereikia būti naiviam - piktavališkumo irgi pakanka. Visokiems piktavaliams mano knyga turbūt bus skanus kąsnelis. Kaip autorius vis dėlto nemanau, kad toje knygoje užsiiminėjama dvasiniu ekshibicionizmu ar mazochizmu - viešai "nusirenginėjama", "apsinuoginama", o skaitytojas verčiamas aikčioti... Manau, kad knygoje išlaikyta literatūros kūriniui reikalinga distancija, o vertintojų, žinančių apie mus daugiau, nei žinome mes patys, visais laikais buvo ir bus.
- Spalio viduryje, jau baigiant rengti šį žurnalo numerį paaiškėjo, kad tavo knygą leis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla?
- Kokie devyniasdešimt procentų, kad taip. Leidyklos redaktoriai rankraštį įvertino neblogai, sutiko leisti. Sužinojęs šitą naujieną galvos nepamečiau, bet optimizmo padaugėjo: gal parašiau ne visai beviltišką dalyką.
