MUMS RAŠO
Pranas PLIUŠKA
Į VIS DIDESNĘ AUKŠTUMĄ
Žmogaus gyvenimo kokybė ne tiek priklauso nuo kojų ilgio, dailumo bei kreivumo, batų dydžio, plaukų spalvos ar netgi ligų sąrašo - ko gero, kur kas daugiau ar mažiau ji priklauso nuo turimų žinių ir praktinių įgūdžių. Mokslas yra šviesa net ir visiškai aklam žmogui. Juo labiau išsilavinęs žmogus, tuo daugiau galimybių įsidarbinti, būti naudingam šeimos nariams, visai visuomenei. Asmuo, kuris jaučiasi reikalingas kitiems, daugiau pasitiki ir savimi. Mokytis reikia kiekvienam visą gyvenimą, kol dar gali.
Šias tiesas pripažįstantys ir išpažįstantys respublikos neįgalieji labai nudžiugo, kai praėjusių metų birželio mėnesį sužinojo, jog Lietuvos neįgaliųjų draugija, gavusi finansavimą iš paramos fondo "Europos socialinio fondo agentūra" bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, organizuoja nuotolinio mokymo kursus. Buvo galima siųsti prašymus neatsižvelgiant į negalią. Pasižadėta projekto metu pamokyti neįgaliuosius specialiųjų įgūdžių: kompiuterinio raštingumo ir anglų kalbos, finansų apskaitos ir valdymo, verslo vadybos, telerinkodaros specialybių.
Apie šį viliojantį projektą iš savo draugų sužinojo ir radviliškietė Jolanta. Jauna moteris gyvena visiškoje tamsoje. Po to, kai teko pabendrauti su šiuo tikrai neeiliniu žmogumi, rašyti žodžio "negalia" neturiu teisės. Mane, jau daugelį metų besisukiojantį tarp aklųjų ir silpnaregių, ne taip lengva kuo nors nustebinti. Teko susidurti su neatlaikiusiais ištikusio likimo smūgio, degradavusiais, apsileidusiais tikrąja to žodžio prasme neįgaliaisiais. Tie susitikimai liūdino, skaudino ir vertė susimąstyti, ką mes galime padaryti, kad ligos prispausti žmonės pamatytų šviesą tunelio gale ir mėgintų kūnu bei siela kapstytis jos link. Širdžiai nuraminti prisimenu mane žavinčius vilniečius Karolį Verbliugevičių, Giedrių Stoškų, panevėžiečius Arvydą ir Sigitą Markevičius, kauniečius Vytautą Girnių, brolius Audrių ir Artūrą Lenkšus, ir kitus. Tada supranti, kad patarlė "kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis" galioja visiems be išimties. Dabar į sąrašą žmonių, kurie gali būti pavyzdžiu, įtraukiau ir Jolantą Giedrikienę. Ji - lengvai bendraujanti, atvira, pasakoja viską be jokių nutylėjimų ar pagražinimų. Pokalbio metu maniau, kad kalbuosi su profesore ar docente. Ne kiekvienas, turintis mokslinį laipsnį, gali taip aiškiai, suprantamai ir tiksliai reikšti savo mintis. O ir tos mintys, kaip pasakytų šauliai, - tiesiai į dešimtuką. Per šiek tiek ilgiau nei pusvalandį trukusį pokalbį sužinojau apie Jolantą tiek, kad galima būtų, jei ne visą, tai bent pusę knygos tikrai parašyti.
Jolanta ir jos vyras Raimondas, kuris taip pat turi regėjimo sutrikimų, laikosi principo - nieko nėra neįmanomo. Žingsnis po žingsnio pavyko pasiekti aukštą savarankiškumo lygį. Jolanta moka laisvai dirbti kompiuteriu, naudojasi elektronine bankininkyste. Smagu sužinoti, kad "Šiaulių banke" nekyla jokių problemų moteriai apsimokant sąskaitas už komunalinius patarnavimus ir neišeinant iš namų. Jolanta puikiai tvarkosi namuose, kartu su sveikaisiais lanko jogos ir judesio teatro užsiėmimus. Dėl jų tenka iš Radviliškio vykti į Šiaulius. Ji neignoruoja ir LASS organizuojamos veiklos. Vaidina Radviliškio filialo teatro grupėje bei dainuoja aklųjų vokaliniame ansamblyje "Pasagėlė". Visko surašyti net neįmanoma. Nereginti moteris tiesiog stengiasi kuo geriau padaryti tai, kas jai reikalinga, įdomu ir prasminga.
Man labai įstrigo Jolantos pasakojimas, kaip keitėsi jos požiūris į savo išvaizdą, jos priežiūrą. Pradžioje jai atrodė, kad į tai nereikia kreipti daug dėmesio, todėl rengėsi juodai, šukuosena per daug nesirūpino, nesidažė. Po to suprato: reikia atrodyti taip, kad niekas ir neįtartų apie negalią. Privalu tiesiog nesiskirti nuo aplinkinių, kiek įmanoma laikytis mados reikalavimų. Šitaip galima išvengti antrarūšių žmonių etiketės. Ypač tai aktualu merginoms ir moterims, nors ir vyrams ne pro šalį būtų pasitempti. Nors veidrodžiai mums nieko nerodo, bet mus mato aplinkiniai, o pirmas įspūdis apie žmogų svarbus. Žinoma, tai tik viena sąlyga įsitvirtinti bendruomenėje. Ir ne pati pagrindinė. Kaip vieną iš svarbesnių dalykų reikėtų išskirti sugebėjimą kovoti už savo teises. Štai šio bruožo iš Jolantos tikrai neatimsi. Pajautusi neteisybę ar diskriminaciją, nenumoja ranka, bet ryžtingai imasi konkrečių, apgalvotų veiksmų. Pavyko pasiekti nelengvą pergalę kovoje prieš vieną iš mobiliojo ryšio operatorių.
O dabar grįžkime prie mokslo reikalų. Parašiusi prašymą mokytis nuotoliniu būdu ir specialiose grafose išdėsčiusi pageidavimus dėl papildomų sąlygų ir priemonių, Jolanta nekantriai laukė atsakymo. Sulaukė, tačiau jis buvo neigiamas. Paaiškinta, jog neregiams, kuriems reikalingas kalbos sintezatorius ir JAWS programa, mokytis pagal šį projektą nėra galimybės, nors prieš tai 2009 m. rugsėjo 10 dieną Šiauliuose vykusiame susitikime su projekto koordinatoriais buvo garantuota, kad ir akliesiems bus sudarytos sąlygos. Tai diskriminacija. Jolanta nepasidavė. Parašė elektroninį laišką, kuriame protestavo prieš tokį nelogišką sprendimą. Visą mėnesį nesulaukusi atsakymo, paskambino telefonu. Nesėkmingai pabendravusi su viena iš atsakingų asmenų, ji parašė laišką į Neįgaliųjų reikalų departamentą. Sulaukė skambučio iš paties Neįgaliųjų draugijos pirmininko. Jis bandė atkalbėti Jolantą nuo sprendimo mokytis nuotoliniu būdu dėl jos laukiančių sunkumų. Kai to padaryti nepavyko, buvo pažadėtas kalbos sintezatorius su JAWS programa. Pažadai liko pažadais, tačiau Jolanta sėkmingai mokosi naudodamasi savo kompiuteriu. Kompiuterinio raštingumo kursai jau praeityje. Su sunkumais susidorota be didesnės pagalbos. Pravertė geranoriškai nusiteikusių ir supratingų šiuos mokymo kursus aptarnaujančių dėstytojų patarimai. Jolanta tikisi, jog pavyks "prijaukinti" ir anglų kalbą, nors jos dar neteko niekur mokytis. Taigi, tai bus visiškai naujas iššūkis. Šios drąsios moters naujovėmis neišgąsdinsi. Pakanka paminėti, jog ji pati į savo mobilųjį telefoną įdiegė kalbos programą, kurią susirado ir atsisiuntė iš interneto. Palinkėkime šiai atkakliai, visapusiškai asmenybei visokeriopos sėkmės. Tegul išsipildo jos svajonė paviešėti ją viliojančioje Indijoje. Sutikime: labai retai sutinkame žmogų, kuris pasakytų, kad, būdamas tamsos karalystėje, jaučiasi daug laimingesnis nei tada, kai gyvenimas spinduliavo visomis vaivorykštės spalvomis. Jei jums nusišypsos laimė pabendrauti su šiuo nepaprastai šauniu žmogumi, tai pasistenkite "įkrauti" ir save tuo begaliniu ryžtu ir energija, kad galėtumėte kiekvieną kliūtį laikyti tik laipteliu į dar didesnę aukštumą.
