LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE

Juozas BARTKUS

Į VELNIŲ KLĖTELĘ


Panevėžio neįgalieji velnių klėtelėjeBirželio 18 diena pasitaikė labai graži ir tinkama kelionei. Grupė neįgaliųjų LASS Panevėžio filialo narių, smagūs ir šiek tiek ypatingai nusiteikę, vadovaujami socialinių paslaugų teikėjos Neringos, susiruošė pamatyti ir pačiupinėti velnius. O tie velniai ne kažin kur, o Panevėžio rajone, Biliūnų kaime, nuo grindų ligi lubų susikorę eilėmis savamokslio drožėjo tautodailininko Stanislovo Šimonėlio klėtelėje. Kiekvienas kipšas su savo bruožais ir charakteriu - dviejų vienodų nerasi. 

Tautodailininkas, paprastas, santūrus žmogus, palikęs ūkio darbus, tiesiai nuo šieno vežimo, atėjo padėti nekantriems svečiams padraugauti su savo kūriniais. O klėtelė, kurioje susispietę Stanislovo išmislyti ir išdrožti velniai, tik iš išorės atrodo pakežusi, nedidelė ir apsmukusi. Įeinančius pirmiausia pasitinka du išdrožti Vyčiai, o toliau jau sienos nugultos raguotų ir dantytų įvairiomis grimasomis besivaipančių nelabųjų, apšviestų tiktai blankios šviesos, sklindančios iš nedidelės lempelės palubėje. Labai puikūs kompanionai velniams - lazdos su lietuviškais tautiniais ornamentais, taip pat pypkės su kipšiukais, pelėdos, gaidžiai, ragai, raganų kaukės, pasagos ir kiti drožiniai. Jų tiek daug, o velnių - net visas šimtas, taigi tik dalis pateko į klėtelę. Drožėjas mielai leido liesti, kiek tiktai kas norėjo, o ragus ir gaidį pats padavė į rankas nematančiam svečiui. Juozas Bartkus ir Neringa Aleknaitė šeimininkui uždavė keletą klausimų. 

- Kas paskatino jus drožinėti? 

- Parodė, nebeatsimenu kas, šposais špygą, sako: "Špyga taukuota". Na, gerai, sakau, padarysiu špygą. Ir tą špygą nudrožiau. Labai seniai, čia pirmutinis mano darbas buvo. Dar jaunas buvau, kariuomenėj. 

- Tai gal mergaitė parodė tą špygą, kad taip ilgai atsimenat? 

- Ne. Apie mergaites dar negalvojau. Negi mergaitė rodo špygą? Tais laikais mergaitės nesišpyguodavo. 

- Iš kur semiatės įkvėpimo? Kur randate tinkamą medį? 

- Nuvažiuoju miškan malkų, kirtimai eina. Randu, matai, kas kam rūpi. Žiūriu, šaka kokia kreiva, arba kaladėlių visokių gi kaip pripjausto. Kad man patinka - parsivežu. Randi gi tu, žmogus, jeigu tokį darbą dirbi. Grybaut nuveinu, visad pylelę mažutę turiu. Radau storesnę šakelę - gyvatė išėjo. Pradedi dirbti: tas taip padarytas, aną reiks taip daryt, kad ne visi vienodi būtų, vienodi - negerai. Visi velniai skirias ir žmonės visi skirias. 

- Gamta mintį duoda? 

- Taip, žiūrėk, jau ir galvoji, kas čia gali išeit. Pridedi, pritaisai. 

- Kiek metų drožinėjat? 

- Seniai drožinėju, jau gal 30 metų. Bet, kai dirbau lentpjūvėje, nebūdavo kada.  

- O jūs parduodat drožinius ar dovanojat kam, ar tik savo malonumui laikot? 

- Dovanoju. Jei sau laikyčiau, būtų nebetilpę. Atvažiuoja žmogus - imk, sakau. 

- O gyvenant su tokia kirbine velnių ar nebaugu? 

- Velniai nesikandžioja. Kažin ar ta pekla dar iš viso yra? Čionai didesnė pekla yra.  

Kitą kartą, kai susiruošime, būtų gerai, kad galėtume ilgiau pagaišinti dailininką ir velnias po velnio, klausimas po klausimo, mintis po minties besišnekant aiškintis, kurie velniai daugiausia rūpesčių sukėlė. O tuo kartu toliau pratęsėme dienos malonumus Nibragalio miške, kur pagal kareivišką receptą kepėme lauže bulves su lašinukais. Prisiskanavę patraukėme namo neprarasdami vilties dar sykį sugrįžti - tų pačių ir naujų velnių pažiūrėti. 

* * *
[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]