TAI ĮDOMU

Emilija DERŠKUTĖ

LIETUVA, ŽALGIRIS IR RŪSTUSIS NEREGYS


Šiemet sukako 600 metų nuo istorinės Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pergalės prieš kryžiuočius ir jų sąjungininkus 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio (Tanenbergo) mūšyje. Ši pergalė baigė beveik du šimtus metų trukusią Kryžiuočių ordino agresiją prieš kaimyninius kraštus. 

Šis mūšis mums, neregiams, yra įdomus ne tik istorine, patriotine prasme. Žalgirio mūšyje dalyvavo neregys karys. Tiesa, jis, kaudamasis prie Tanenbergo, dar matė viena akimi. Tik po keliolikos metų kitose kautynėse buvo sužeistas į vienintelę sveiką akį ir apako. Kalbu apie Čekijos nacionalinį didvyrį, puikų karvedį, strategijos išmanytoją, karinės technikos novatorių, vieną iš husitų judėjimo vadų - Janą Žižką. 

Minint 600-ąsias Žalgirio mūšio metines, mūšio lauke liepos 14 d. įvyko tarptautinė paroda: "Dievo kovotojai - Janas Žižka ir husitai, kovoje su Kryžiuočių ordinu". Ją surengė muziejai iš Čekijos, Slovakijos, Valstybinis archeologinis muziejus Varšuvoje.  

 

Gyvenimas su kalaviju rankoje 

Janas Žižka (piešinys)Charizmatinė J. Žižkos asmenybė nuo seno domino čekų ir kaimyninių kraštų istorikus, rašytojus, menininkus. Jam skiriamos knygos, kuriami meniniai ir istorinės dokumentikos filmai, statomi paminklai, tapomi paveikslai, jo vardu pavadintos aikštės ir gatvės Čekijoje. Tačiau ši XV a. pradžioje su Lietuva susijusi asmenybė mūsų skaitytojams iki šiol yra mažai pažįstama. 

Apie J. Žižką informacijos išliko nedaug. Janas Žižka gimė valdant vokiečių ir čekų karaliui Vaclovui IV Liuksemburgiečiui apie 1360 metus Trocnove, pietų Čekijoje (dabar Borovanų miesto dalis), mirė Pršibislave 1424 metų spalio 11 dieną. Berniukas gimė nuskurdusioje dvarininkų šeimoje. Apie jo vaikystę žinių nedaug. Žinoma, kad apie 1399 m. J. Žižka, pardavęs likusį tėvų turtą, išvyko iš Trocnovo. Pradėjo tarnauti Vaclovo IV dvare pažu, vėliau - samdiniu įvairiose kariuomenėse. Manoma, kad XV amžiaus pradžioje jo keliai vedė iki Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Jis buvo tarp čekų samdinių, kurie kovėsi Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pusėje Žalgirio mūšyje. J. Žižkos dalyvavimo vaidmuo šiame mūšyje perdėtas. Matyt, tai lenkų dailininko Jano Mateikos nutapyto paveikslo "Žalgirio mūšis" įtaka. Paveiksle vienas iš epizodų skirtas vienakiui čekų kariui J. Žižkai. Vienakis priskiriamas prie samdytos čekų kariuomenės vadų. Šią romantinę versiją paneigia istorikas Mečislovas Jučas. Monografijoje "Žalgirio mūšis" rašo: "Apie čekų vadą Jašką (Sokolą) Dlugošas rašo, jog tai buvęs drąsiausias, narsiausias ir ištikimiausias iš visų Jogailai tarnavusių čekų karių. Kartu su Sokolu iš Lambergo Jogailai tarnavo ir Janas Žižka, bet tik kaip Sokolo tarnas. Svarbesnio vaidmens Žižka, matyt, neturėjo, nes tarp samdinių vadų nepaminėtas". Taip pat manoma, jog J. Žižka šiame mūšio lauke prarado vieną akį. Ši nuomonė irgi romantizuota. Tai metraštininko Dlugošo nuopelnas. Greičiausiai Janas Žižka pirmąją savo akį prarado dar vaikystėje. Yra žinoma, kad berniukas nuo pat mažens domėjosi karyba. Daugiausia laiko praleisdavo mokydamasis kautynių meno. Buvo kaunamasi ne su tikrais, o su mediniais ginklais. Matyt, medinis ginklas kliudė berniuko akį ir ją nepagydomai sužeidė. Ši netektis nė kiek nesutrukdė J. Žižkos pasirinktam kario keliui. 

Po Žalgirio mūšio 1411-1412 m. vienakis čekų karys tarnavo Čekijos karaliui Vaclovui IV Prahos dvare. Būtent čia, Betliejaus koplyčioje, jis išgirdo Jano Huso sakomus pamokslus ir tapo jo idėjų šalininku. 

 

J. Žižka ir husitai 

XV a. Čekijoje susiformavo judėjimas, siekiantis reformuoti katalikų bažnyčią. Judėjimo vadovas buvo Janas Husas. Jis siekė į bažnyčią grąžinti evangelinį gyvenimo būdą, tvirtos moralės reikalavimus, padaryti visiems prieinamą Šv. Raštą. J. Husas išvertė Bibliją į čekų kalbą, pamokslus sakė čekų kalba. J. Žižka susibičiuliavo su J. Husu. Po J. Huso mirties Čekijoje išsiplėtė J. Huso šalininkų, vadinamų husitais, judėjimas. Jų suformuluotuose "Keturiuose Prahos artikuluose" (1417 m.) buvo reikalaujama visiems teikti komuniją abiem pavidalais (duona ir vynu), laisvai leisti skelbti Dievo žodį, sekuliarizuoti bažnyčios valdas ir už mirtinas nuodėmes bausti mirtimi. Husitų judėjime buvo dvi pagrindinės kryptys: pirma - saikingieji, kuriuos sudarė smulkioji bajorija, miestiečiai ir turtingieji valstiečiai, bei antra - taboritai, neturtingieji amatininkai ir miestų varguomenė. 

Pirmajame husitų kovų etape 1419 metais (liepos-lapkričio mėn.) Janas Žižka liko kitų husitų vadų šešėlyje. Tik vėliau jis organizavo menkai ginkluotų valstiečių būrius ir įkūrė įtvirtintą stovyklą - taborą. Iš to kilo ir jo grupuotės pavadinimas - taboritai. Nuo 1419 m. lapkričio mėn. Žižka vadovavo Pilzeno husitams. 1420 m. kovo pradžioje, spaudžiamas ištikimos karaliaus kariuomenės, turėjo palikti Pilzeną. 1420 m. kovo 25 d. įvyko mūšis prie Sudomero (dabar kaimas prie Strakonicės miesto Čekijoje): turėdamas 400 karių, 12 vežimų ir 9 raitelius J. Žižka kelias valandas atlaikė karaliaus kariuomenės atakas. Karaliaus kariuomenė buvo dešimteriopai didesnė. 1420 m. balandį Taboro mieste vykusiuose rinkimuose vienakis karys išrinktas vienu iš keturių husitų kariuomenės etmonų. 1420 m. gegužės 17 d. J. Žižka su 3000 kareivių patraukė iš Taboro į Prahą ir čia buvo apsuptas imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio į kryžiaus žygį prieš husitus atvestų kryžiuočių. Po pusantro mėnesio apsiausties 1420 m. liepą ant Vytkovo (Vito) kalno J. Žižka sumušė trisdešimttūkstantinę kryžiuočių kariuomenę ir privertė ją trauktis. Tų pačių metų lapkritį jis vėl sumušė kryžiuočius prie Aukštutiniojo miesto - Vyšegrado (dabar Prahos miesto dalis). 1420 m. pabaigoje, mirus Mikului iš Huso, Žižka tapo taboro pirmuoju etmonu. 

1420-1422 m. - nuolatinių mūšių laikas. J. Žižka pirmiausia kariauja su kryžiuočiais, pakviestais Zigmanto Liuksemburgiečio. Vėliau jis stoja į kovą prieš Čekijos karaliaus sąjungininkus. 1421 m. birželį pietvakarinėje Čekijoje Rabio pilies apgulties metu sužeidžiamas į reginčią akį, vėliau visiškai apanka. Tamsa nepalaužė geležinio karvedžio. Jis ir toliau vadovavo savo kariuomenei. Norėdamas sustiprinti kariuomenės dvasią, J. Žižka liepė jį vežioti vežime visos kariuomenės akivaizdoje. 

1422 m. Žižka pasiekė dar vieną pergalę prieš Zigmanto Liuksemburgiečio kariuomenę prie Vokiečių brastos (dabar Havličkūv Brodas, Čekija) ir įsiveržė į Moraviją ir Austriją viską pakeliui niokodamas ir griaudamas. Svarbu paminėti, kad ruošdamasis šiam mūšiui neregys vadas sugebėjo surinkti tikslią informaciją apie vietovę, priešo išsidėstymą, parengti veikimo planą ir duoti įsakymus kariams. Naktį Žižkos būriai įsiveržė į priešo stovyklą ir per trumpą laiką taip įsitvirtino, kad Zigmanto Liuksemburgiečio kariuomenė neįstengė atsilaikyti. Pelnytai teigiama, jog neregys Žižka buvo geresnis karys negu jo priešas, matantis abiem akimis. Iš tiesų Žižka pasižymėjo retu karo vado talentu: mokėjo išnaudoti bet kokias pasitaikančias aplinkybes, buvo nepaprastai išradingas. Neregys karvedys taip pat parašė husitų kariuomenės statutą. Jis buvo vadas, galėjęs didžiuotis laimėtais dideliais ir mažais mūšiais, nors savo armijoje turėjo tik amatininkus ir valstiečius. Tai buvo naujos karinės taktikos išradėjas arba bent jau pirmasis jos atstovas. Žižka, būdamas neregys, sugebėjo savo karo meną perteikti kitiems kariams. 

Husitai, priversti kovoti su stipresniais varžovais, ištobulino originalų kovos metodą. Jie kelionės vežimus naudojo kaip judančius kovos bokštus. Vežimai buvo sutvirtinami grandinėmis kaip gynybos atrama ir placdarmas būsimoms atakoms. Husitų vežimai - tai savotiškas dabartinių šarvuočių prototipas. Vežimo ekipažą sudarė 8-14 žmonių, tarp jų buvo du arbaletininkai, keletas ietininkų, du kariai, valdantys arklius, keletas žmonių, laikančių skydus, ir desantas. Vadovaudamasis tokia taktika, vėliau į istoriografiją įėjusia Vagenburgo taktikos vardu, Janas Žižka laimėjo daug svarbių pergalių. 

 

J. Žižka ir Lietuva 

Audringoje XV a. trečiojo dešimtmečio Lietuvos, Lenkijos ir Čekijos politinėje scenoje pasirodo Žygimantas Kaributaitis ir Janas Žižka. Siekdami išsivaduoti iš Šventosios Romos imperijos gniaužtų čekų husitai atsakė sostą Zigmantui Liuksemburgiečiui ir pasiūlė karūną Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Turėdamas kitų politinių tikslų Vytautas vietoj savęs į Čekijos sostą iškėlė sūnėno Žygimanto Kaributaičio kandidatūrą. 1422 m. balandžio mėn. Žygimantas Kaributaitis su savanorių kariuomene iš Krokuvos per Sileziją, Moraviją iškeliavo į Čekiją. Savo dvasia ir mąstymu Žygimantui Kaributaičiui buvo labiau priimtini Prahos nuosaikieji husitai utrakvistai, bet ne taboritai. Todėl jau pirmosiomis kelionės dienomis jis kreipiasi laišku į Janą Žižką, kviesdamas nutraukti kraštą niokojančius karus. Įžymus karvedys gerokai įsižeidė ir atsakė jaunuoliui ne mažiau griežtai. Kilo didelio ir lemtingo konflikto grėsmė. Tačiau abiem pusėms užteko išminties vienas kitą teisingai įvertinti ir įsitikinti, jog jiems nėra dėl ko pyktis: abiejų esama artimų pažiūrų žmonių. 1422 m. birželio 11 d. Janas Žižka pranešė prahiškiams, jog jis su savo šalininkais remiąs Žygimantą Kaributaitį ir raginąs tarp savęs nesiginčyti, bet sakyti: "Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame". Galop, kai Janas Žižka ir Žygimantas Kaributaitis susitiko Prahoje, jų santykiai pasidarė ypač artimi: karvedys vadino atvykėlį sūnumi, o Lietuvos kunigaikštis Žižką - tėvu. Abiejų draugystę išskyrė tik J. Žižkos mirtis. Ji sutrukdė Žygimantui Kaributaičiui tapti Čekijos karaliumi. 

1423-1424 m. Žižkos ir Prahos nuosaikiųjų husitų utrakvistų pažiūros ėmė skirtis, todėl savo oponentus Žižka be gailesčio persekiojo ir naikino. 1424 m. pavasarį jis su savo kariuomene užėmė Prahą. Tačiau 1424 m. balandį Žygimantui Kaributaičiui pavyko sutaikyti utrakvistus su Jano Žižkos vadovaujamais taboritais ir jungtinė husitų kariuomenė išžygiavo į Moraviją kovoti su imperatoriumi Zigmantu Liuksemburgiečiu. Šiame žygyje, Pršibislavo apgulos metu, 1424 m. spalio 11 d. susirgęs maru mirė Janas Žižka. Karvedžiui pageidaujant, po mirties nuo kūno nunerta oda - iš jos padarytas būgnas. Jis tapo Našlaičių kariuomenės simboliu. 

J. Žižka garsėjo kaip talentingas bebaimis karvedys, turėjęs geležinę valią, buvęs negailestingas priešams. Išliko daug pasakojimų apie jo niūrų charakterį ir rūstumą. Dėl šių būdo savybių, aklumo ir mokėjimo nugalėti priešą Žižką vadino Baisiuoju neregiu. Jį palaidojo Časlave ir pakabino jo mėgstamą ginklą - geležinę kuoką. 1623 m., įsakius imperatoriui, J. Žižkos kapavietė buvo sunaikinta, palaikai išmesti. 1874 m. jam pastatytas paminklas netoli Pršibislavo.  

J. Žižka tapo nacionaliniu čekų didvyriu. 1867 m. Žižkos gyvenimas įamžintas Alfredo Meisnerio poemoje.  

J. Žižka žinomas kaip garsiausias karvedys, nepralaimėjęs nė vieno mūšio. Žinomas ir kaip savų laikų novatorius. Jis išrado šarvuotus ginkluotus vežimus, kurie mūšiuose buvo naudojami net 500 metų.  

J. Žižkos garbei viena Prahos miesto dalių pavadinta jo vardu. 1929-1932 m. Prahoje ant Vytkovo (Vito) kalvos pastatytas monumentalus paminklas Janui Žižkai. 

* * *
[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]