MŪSŲ SVEČIAI |
Martynas VIDUGIRIS DAILININKĖ, NEMATANTI SAVO PAVEIKSLŲ |
Žmonės, prieš dvidešimt ir daugiau metų lankęsi Sankt Peterburge ar ten studijavę, iki šiol prisimena dailininko Jurijaus Našyvočnikovo pavardę. Savo originalumu, netradiciniu požiūriu į meną šis žmogus jau tada kėlė nuostabą ir susižavėjimą. Viena iš J. Našyvočnikovo mokinių bei pasekėjų yra neregė dailininkė, Rusijos dailininkų sąjungos narė Larisa Pavlova. Liepos mėnesį L. Pavlova VšĮ "Kultūros artelė" kvietimu viešėjo Lietuvoje. Liepos 21 d. Vilniaus universiteto botanikos sode įvyko susitikimas su L. Pavlova ir jos darbų pristatymas. Po šio susitikimo dailininkė išvyko į Girulius. Čia dalyvavo kūrybinėje stovykloje, mokė piešti Lietuvos vaikus, tarp kurių buvo ir gerai matančių, ir turinčių regėjimo negalią. Apie tai, ką ir kaip žmogus piešia nematydamas paties piešinio, galima kalbėti daug ir ilgai. Nuomonių, matyt, irgi bus įvairių: nuo visiško susižavėjimo iki neslepiamo skepticizmo. Galima L. Pavlovos darbus vertinti įvairiai, bet menininkės gyslelę, o gal net visą gyslą ši moteris tikrai turi. Turi ir tą vos pastebimą bruožą, skiriantį savo srities profesionalą nuo mėgėjo: profesionalas daugiau akcentuoja ne rezultatą, o patį kūrybos procesą, žino, kad tobulybės niekada nepasieks. Paklausta, kaip kiti vertina jos darbus, L. Pavlova kukliai atsako, kad menotyrininkas, nežinantis, kad tai neregio darbai, įvertino taip: "Lygis, aukštesnis nei vidutinis...". Šiaip ar taip, neregiui tai turbūt komplimentas! Į Lietuvą dailininkė atsivežė įvairiomis technikomis atliktų darbų. Autorė ant lapo storu pieštuku pasižymi būsimo paveikslo kontūrus, o paskui nuspalvina. Naudoja skutinėjimo techniką - paveikslus išskutinėja, išbraižo ant polistirolo plokščių - panašiai, kaip išskutinėjame, išraižome velykinius margučius. Naudoja plastiliną - ant lapo jį tepa labai plonu sluoksniu, tai primena tapybą aliejiniais dažais. Man pačiam labiausiai patiko darbai, atlikti ant aliuminio plėvelės: ryškūs reljefiški kontūrai, pati medžiaga maloni liesti, paveikslą galima skaityti įvairiais lygmenimis: susipažinti su visuma, tada tyrinėti detales arba daryti atvirkščiai - iš dalių bandyti suvokti visumą. Apie tokį reljefinio piešimo būdą galėtume pagalvoti Lietuvoje ir mes. Dailininkės darbuose šiek tiek pasigedau dinamikos, veiksmo, atskirų kūrinio dalių santykio - dažniausiai vaizduojami paskiri objektai, paveikslo kompozicija nesudėtinga. Tačiau gali būti, kad ieškau, ko nepametęs... Dailininkė, prieš išvykdama į Girulius, sutiko atsakyti į keletą "Mūsų žodžio" klausimų.
- Pradėkime nuo paties tradiciškiausio klausimo: papasakokite apie save: kas buvote, kai dar nebuvote dailininkė, kaip pradėjote piešti? - Esu Larisa Pavlova. Man 36 metai. Piešiu nuo devynerių metų. Aštuonerių metų netekau regėjimo, kažkokie bendri vaizdiniai iš tų dienų, kai dar mačiau išliko, bet smulkmenų jau neprisimenu. Spalvas galiu įsivaizduoti, bet atspalvių - jau nelabai. Tada, kai netekau regėjimo, tėvai mane pradėjo vedžioti į įvairius būrelius: buvo šachmatai, gimnastika, muzika, tarp jų - ir piešimas, bet vaikystėje jam ypatingo dėmesio neskyriau. Kaip ir daugelis buvau šiek tiek pritingintis vaikas, domėjausi daug kuo, bet ateities su tais pomėgiais nesiejau. Muzikai neturėjau gabumų. Kaip tyčia iš darbo išėjo mano mylimas mokytojas. Vaikai, kurie turėjo daugiau gabumų nei aš, rado išeitį ir prisitaikė. Kalbant dabartine kalba jie turėjo stimulą, aš tokio stimulo neturėjau. Gimnastiką lankiau ilgai, ji man patiko, turėjome gerus mokytojus. Gimnastika patinka iki šiol ir, manau, kad bendrai fizinei žmogaus būklei palaikyti ji labai naudinga. Bet didysis sportas reikalauja daug fizinių jėgų, didelės įtampos, o tai irgi buvo ne man. Panašiai atsitiko ir su šachmatais. - Grįžkime prie piešimo. Kodėl gyvenime pasirinkote būtent šią kūrybos sritį? - Man pasisekė, kad sutikau ypatingą žmogų - Jurijų Aleksejevičių Našyvočnikovą. Dabar jis jau sulaukęs garbaus amžiaus - 88 metų. Dėl amžiaus yra kamuojamas ligų, o tada buvo sveikas, stiprus žnmogus. J. Našyvočnikovas dailininkas, bet jaunystėje buvo kandidatas į Leningrado futbolo rinktinę. Pagal galimybes domėjosi sportu, joga. Turbūt toks nestandartiškas žmogus galėjo ne tik sugalvoti daugelį originalių dalykų, bet ir visu vidumi pajausti, ar jie tinka neregiui. 1959 m. J. Našyvočnikovui į rankas pateko UNESCO leidinys - čia jis aptiko skulptūrų, kurias nulipdė Amerikos neregiai, nuotraukų. Tose nuotraukose pamatė išraišką, jausmą, meninį sprendimą - kitaip sakant, viską, išskyrus fotografinį kūrinio tikslumą. Ir panoro, kaip pats sakydavo, iš neregių pasimokyti piešti... Ilgai siekė, kad jam būtų leista dirbti su nematančiais vaikais. Iš pradžių neleido, vėliau gavo leidimą dirbti aklųjų mokykloje "visuomeniniais pagrindais". Pradėjo nuo lipdymo. Pats ruošė molį, pats jį atveždavo. Turbūt po pusmečio surengė darbų parodėlę, kaip tik tuo metu aklųjų mokykloje lankėsi kažkokia komisija, kažkam iš komisijos visa tai pasirodė įdomu, verta didesnio dėmesio. Greitai po tos parodos J. Našyvočnikovas tapo lygiateisiu mokyklos darbuotoju, jo būreliui buvo paskirtos geresnės patalpos. Taip jis dirbo apie penkiolika metų. Buvo ne tik lipdoma, bet ir daromos mozaikos, "piešiniai" iš sudužusių indų šukių, piešiama ant įvairių paviršių, išbandomos naujos metodikos, vis kas nors atrandama. Daugelis jo mokinių, baigę mokyklą, norėjo ir toliau daryti tai, ką buvo darę su mokytoju. Taip prie tuometinių Leningrado aklųjų kultūros namų atsirado piešimo studija. Grįžtant prie manęs - baigus aklųjų mokyklą reikėjo rinktis gyvenimo kelią. Pasirinkau masažą - tuo metu tai buvo turbūt pati realiausia profesija nematančiam žmogui. Įstojau į Kislovodsko masažuotojų mokyklą. Baigusi mokslus sugrįžau į Peterburgą, pradėjau dirbti smegenų tyrimo institute. Ten dirbau kokius šešerius metus. Viskas buvo gerai, viskas patiko, labai nuoširdūs buvo tarpusavio santykiai. Reikalai pradėjo keistis institutui perėjus prie ūkiskaitos. Keitėsi bendravimas, atlygis už darbą, padaugėjo paties darbo. Pradėjo stipriai skaudėti nugarą, galvą, rankas. Atėjo metas, kai supratau, kad šitaip dirbti toliau negalėsiu - teko išeiti iš darbo. Tada pradėjau galvoti, kaip reikės gyventi toliau, ką reikės veikti. Vis dėlto buvau auklėjama kaip aktyvus žmogus. Sėdėti namuose nieko neveikiant buvo ne man, o vietą gyvenime vis tiek reikėjo rasti. Pati realiausia profesija pasirodė esanti nereali. Reikėjo eiti kitu keliu: ieškoti to, prie ko linktų širdis ir kas suteiktų džiaugsmo. Taip beieškant savęs pralėkė keletas metų. Pagaliau atėjo laikas, kai supratau, kad tuojau tuojau rasiu tai, ko ieškojau. - Ir kaip tai atsitiko? - Kartą kalbėdamasi su viena drauge, prasitariau, kad piešiu. Ji nustebo, o aš supratau: tai, kad aklieji gali piešti, nelabai įsivaizduoja ne tik regintieji, bet ir patys neregiai. Nuo to viskas ir prasidėjo. Pirmiausia ketinome padaryti nedidelę mano piešinių parodėlę, bet nusprendėme, kad reikėtų išsaugoti, o kartu atskleisti ir J. Našyvočnikovo darbo principus, metodiką, pagaliau - mano pačios patirtį. Kad ką nors galėtum visavertiškai teigti, propaguoti, viešinti, pirmiausia turi išbandyti pats. Panašiai ir su piešimu nematant. Pradėjau piešti rimčiau. Perėjau prie didesnio formato, sudėtingesnių paveikslų. Kilo noras ne tik išsaugoti tai, ką darau, bet ir kažkaip tuos darbus parodyti. Norėjome, kad su jais susipažintų kuo daugiau žmonių. Nusprendėme, kad reikėtų gauti menininko statusą - tada būtų bent koks nors to darbo pripažinimas. Atsivertų galimybė dalyvauti parodose, gal net įstoti į Rusijos dailininkų sąjungą. Be to, vienoks požiūris, kai kažkokį darbą atlieka ir apie jį kalba mėgėjas, niekam nežinomas žmogus, ir šiek tiek kitoks - kai tas jo darbas pripažįstamas, o jo autorius turi tam tikrą statusą. - Rusijos dailininkų sąjunga - kažkas nelabai įtikėtina. Kaip į ją įstojote, ar nebuvo abejojančių, negalinčių ar nenorinčių pripažinti? - Į sąjungą įstojau maždaug po pusantrų metų nuo to laiko, kai pradėjau sąmoningai užsiimti piešimu. Peterburge yra tokia "Maniežo" parodų salė. Kasmet joje rengiamos Peterburgo dailininkų parodos - priima po vieną paveikslą. Man buvo įdomu pažiūrėti, kaip į mano darbus reaguoja visiškai nepažįstami regintys žmonės. Sutarėme, kad tėvelis nuneš mano darbus, nieko nesakys, nepasakos - nuneš, ir tiek. Mano paveikslą į "Maniežą" priėmė. Dailininkų sąjungoje tėtis irgi nieko nesakė. Ten mano darbus aptarinėjo gana audringai - nelaukta, netikėta buvo pati technika, bet galutiniai vertinimai irgi buvo teigiami. Tada nusprendėme "netempti gumos" ir stoti į Dailininkų sąjungą. Galima daug pasakoti, kaip į ją stojau, bet rezultatas buvo teigiamas. Kokių nors ypatingų prieštaravimų, nesupratimo, išankstinio atmetimo nebuvo. Taip, daugeliui reginčių dailininkų tai buvo netikėta, neįprasta, bet atmesta nebuvo. Be abejo, šiek tiek veikė ir J. Našyvočnikovo pavardė, menininkų sluoksniuose žinomas vardas. Kartą vieno menotyrininko, nežinančio, kad nematau, tėtis paklausė: "Kaip jūs vertinate šiuos darbus?" Jis atsakė: "Lygis šiek tiek aukštesnis už vidutinį". Dailininkų sąjungos vadovus, ekspertus turbūt labiausiai trikdė pats faktas: neregys, neturintis specialaus meninio išsilavinimo, lenda į Dailininkų sąjungą - šitaip galima prarasti ir gerą vardą... Na, taip, mokėsi kažkur studijoje, pas gerą dailininką, bet šito neužtenka: sąjungos nariu galima tapti tik turint aukštąjį meninį išsilavinimą. Bet, kaip jau sakiau, sprendimas buvo teigiamas. Kai pamatė darbus, abejonės, nepasitikėjimas išnyko. - Papasakokite smulkiau apie tai, ką ir kaip piešiate. - Dažniausiai tai siužetai: gyvūnai, augalai, kai kada portretai, bet su portretais nematant sudėtingiau. Bendri vaizdiniai apie gyvūnus, ypač mums įprastus - voverę, zuikį - išlikę iš tų dienų, kai dar mačiau. Tigrą ar žirafą įsivaizduoju prasčiau nei tą patį zuikį. Spalvas nebūtinai pasirenku tokias, kokios iš tikrųjų yra. Spalva atspindi nuotaiką, todėl voverę galiu nupiešti ir rudą, ir kokią nors kitokią. Apie vaizdinius galima kalbėti daug: neregiui jų visada šiek tiek stinga, vieni vaizdiniai tikresni, tikroviškesni nei kiti. Formuojant vaizdinių pasaulį labai svarbu, kad nematantis vaikas galėtų kuo daugiau visko paliesti. Mūsų mokykloje buvo geras biologijos kabinetas - daug iškamšų, tad dalis vaizdinių iš ten. Giminės, artimieji ir dabar stengiasi visur, kur galima, kuo daugiau parodyti, leisti paliesti pačiai: pradedant žaisliniais gyvūnais ir baigiant kokio nors aplink lakstančio šuniuko ilgomis ausimis. Beje, apie spalvas: pagrindines spalvas įsivaizduoju, atspalvių - ne. Bet aš kažkaip jaučiu spalvą, jaučiu, kokios spalvos tuo metu man reikia. Regintieji sako, kad mano spalvos viena su kita kažin kaip susiderina ar bent "nesipjauna". Pamažu pradėjau suprasti, ką gausiu sumaišiusi dvi spalvas, kokiu santykiu turėčiau jas maišyti norėdama gauti reikalingą trečią spalvą. Jeigu kas nors, pavyzdžiui, tėtis, nori duoti patarimą, reaguoju normaliai ir visada įsiklausau. Antra vertus, kai reikia priimti sprendimą, vadovaujuosi savo nuomone. Reikia vidinio polėkio, reikia pačiam tuo polėkiu viską pajusti ir įvertinti - tada bus kūryba.
* * * Atsivežtus darbus L. Pavlova paliko Lietuvoje. Stovyklos metu sukūrė keletą naujų. Vienos iš stovyklos organizatorių, menotyrininkės Dianos Raudonienės teigimu, dar pridėjus vaikų sukurtus darbus, išeitų savita ir įdomi paroda. Stovyklos organizatorės ketina tokią parodą ilgai nelaukdamos surengti, o mums atsiveria galimybė patiems susipažinti su dailininkės darbais, betarpiškai, o ne iš pasakojimų patirti, ką ir kaip ši moteris piešia. Daugiau apie L. Pavlovą rasite internete www.pavlova.ws. |